Gediminas Zemlickas

Prisiminkime to meto formuluotes. Vis dar bijota žodžio “Lietuva”. Net drąsiausias to meto savaitraštis neišdrįso prof. K. Prunskienės straipsnio pavadinime įrašyti žodžio “Lietuva”. Straipsnio pavadinimą pakoregavo taip: “Respublikos ekonominis savarankiškumas”.

Prie nepriklausomybės idėjos vedė ekonominio savarankiškumo siekis. Savarankiškos ekonomikos atkūrimas turėjo atpalaiduoti sovietinės imperijos gniaužtus - šitai jau buvo suvokta.

Karštose diskusijose Mokslininkų rūmuose nors kiek ir buvo primirštas biurokratizmas, pats diskusijos objektas, dėl kurio ir buvo susirinkta, užtat išsirutuliavo labai konstruktyvi mintis : diskusiją būtina pratęsti. Ir neatidėlioti. Geriausia galimybė - rytojaus dieną, t. y. birželio 3 -ąją MA konferencijų salėje vyksianti diskusija, skirta aptarti sovietinės konstitucijos naujai redakcijai. Kaip žinia, būtent tą dieną istorijos ratas įgavo naują pagreitį - buvo suformuota Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, gyvenimo procesai įgavo negrįžtamą pobūdį, atvedę prie valstybingumo atstatymo.

Bet grįžkime į Mokslininkų rūmų salę. Dabar ji atrodė gerokai didesnė - buvo net laisvų kėdžių. Prieš 10 metų sausakimša, net prof. K. Prunskienei kukli vietelė iš pradžių atsirado tik ant palangės. (Ant tos pačios laktos sėdėjo taip pat ir R. Ozolas bei, atsiprašau, ir šių eilučių autorius).

Iš auditorijos nuskambėjęs klausimas: “Ar tiesa, kad “Sąjūdį” įkūrė KGB?” paskatino įdomius Z. Vaišvilos, R. Ozolo ir B. Genzelio samprotavimus.

Prof. B. Genzelis priminė kai kurias ideologines nuostatas, paaiškinančias saugumo veiklą. Stalino laikais: vystantis socializmui klasių kova aštrėja. Vadinasi, saugumo veiklos kokybę rodo kuo didesnis liaudies “priešų” išryškinimas ir izoliavimas. N. Chruščiovo periodo nuostata: komunizmas yra šviesi žmonijos ateitis, ir jos nematyti gali tik tamsuoliai. Su jais reikia dirbti profilaktinį darbą. Kuo daugiau tų “tamsuolių” ir nesusipratėlių - tuo blogiau dirba saugumas bei kitos ta profilaktika užsiimančios tarnybos.

M. Gorbačiovo “perestrojka” prasidėjusi nuo viešumo, kaip tada jį suprato žmonės, atvėrė visiškai naujus gyvenimo reiškinius. Pačioje imperijoje jau ne pirmą dešimtmetį kaupėsi didžiuliai elektros krūviai, kurių išlydžio ir sulaukta “perestrojkos” laikais. R. Ozolas priminė dar bene 1976 ar 1977 m. į Vilnių atvykusio TSRS MA Sibiro skyriaus garsaus ekonomisto akad. A. Aganbegiano paskaitas Lietuvos Ministrų Taryboje. Nagrinėdamas klausimą, kaip išeiti iš totalitarinės sistemos, jis pareiškė: “Evoliuciniu keliu šios problemos išspręsti neįmanoma”. Vadinasi, lieka revoliucinis kelias. “Perestrojka” ir sudarė sąlygas tai revoliucijai įvykti.

Maskvos naujai mąstantiems ideologams atrodė, kad Lietuvos Sąjūdis jiems ateina į pagalbą, savo veiklą nukreipdamas prieš buką LKP vadovybę. Todėl šia prasme nėra jau visai absurdiški vieno kryžių nešiotojo po Lietuvą pasakyti žodžiai: “Sąjūdį sukūrė - aš tikrai žinau - Songaila!” Iš tiesų, jeigu to meto partinė vadovybė būtų buvusi lankstesnė, toliaregiškesnė, gal sunkiau būtų klojęsi ir Sąjūdžiui.

Z. Vaišvila, kurį laiką buvęs Lietuvos saugumo “šefas”, priminė, jog ir tarp KGB darbuotojų buvo nemaža Lietuvai atsidavusių žmonių. Sąjūdis ir atitinkamos Lietuvos tarnybos paprastai iš anksto žinodavo apie būsimas akcijas prieš Lietuvos strateginius objektus, tad galima būdavo pasiruošti, spėti išvežti materialines vertybes. Jeigu tai nebūdavo padaroma iki galo, tai tik per savo pačių nerangumą.

Autoriaus nuotraukose:

Prisiminimais dalijasi (iš kairės) R. Ozolas, B. Genzelis, K. Prunskienė ir K. Mickūnas.

Mokslininkų rūmų direktorius T. Urbaitis prisimena, kaip jam prieš 10 metų kilo mintis sukviesti diskusijai “Ar galima įveikti biurokratizmą?”.

Per prabėgusius metus ketegoriškasis Z. Vaišvila, regis, jau labiau linkęs į kompromisus.