Teisybę sakant, šis klausimas buvo suformuluotas šiek tiek kitaip: “Kodėl Lietuvos teisės, teisinių institucijų ir teisininkų prestižas toks žemas?” Į šį bei kitus klausimus atsako Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo referentas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doc. Armanas ABRAMAVIČIUS.

Aš šį klausimą ne taip formuluočiau. Teisės prestižas Lietuvoje, man regis, pakankamai aukštas, kadangi konkursai stoti į Vilniaus universitetą ar Lietuvos teisės akademiją yra vieni didžiausių. Todėl dėl pačios teisės prestižo abejoti netenka. Tačiau teisinės institucijos susiduria su tokiais reiškiniais, kurie sąlygoja ir tam tikrą jų nepopuliarumą.

Kita vertus, galima pritarti, kad teisininkų autoritetas turi būti keliamas, ir tai visų pirma pačių teisininkų rūpestis. Jie savo darbe turi orientuotis į žmogų, į visuomenę. Visa teisėsauga ir teisėtvarka, pradedant policininku ir baigiant prokuroru, teisėju, turi orientuotis į žmogų, nes jam teikia teisines paslaugas. Tai jokia privilegija, tai paslaugų teikimas.

Leiskite paprieštarauti vienam Jūsų pateiktam daugelio teisininkų mėgstamam argumentui: esą teisinės institucijos ir negalinčios būti populiarios visuomenėje, kadangi teisia nusikaltėlius, pažeidėjus ir pan. Argumentas būtų sunkiai atremiamas, jeigu nusikaltėliai sudarytų didesnę visuomenės dalį ir išties būtų nuteisiami už padarytus nusikaltimus bei prasižengimus. Bet ar taip yra Lietuvoje? Taisinės institucijos ir teisėjai turi visas galimybes išsikovoti didelį autoritetą visuomenėje, nes darbo turi per akis, tik reikia jį garbingai ir kvalifikuotai dirbti. Beje, nepaperkami garbingi teisėjai gerbiami net ir nusikaltėlių pasaulyje.

Blogiausia, kai visus nesklandumus, pasitaikančius ekonomikoje, finansuose mėginama susieti tik su teise, o neieškoma gilesnių šaknų. Kartais visuomenei atrodo, kad su nusikalstamumu galima kovoti tik priimant griežtus įstatymus. Bet yra kitos - ekonominės, socialinės - priežastys, tad ar nereikėtų pirmiausia galvoti apie tas priežastis ir mėginti jas pašalinti? Teisė, ypač baudžiamoji, į tą procesą įsiveržia paskutinė, kai jau padarytas nusikaltimas. O kas padaryta, kad nusikaltimo būtų išvengta?

Dabar daug problemų dėl mokesčių. Teisė - tik galutinė priemonė, pirmiausia turi būti panaudoti ekonominiai, finansiniai socialiniai svertai visuomenės problemoms spręsti. Viską mėginama suversti įstatymams. Jie gali būti puikiausi, bet nevykdomi, tai jų tarsi ir nebūtų.

Dirbdamas Prezidentūroje, dėstydamas Vilniaus universitete kiek Jūs pats galite įtakoti tą procesą, kad būtų panaudojami ir kiti svertai, ne vien teisiniai, visuomenės problemoms spręsti?

Tai visų bendras rūpestis, darbas turi būti dirbamas kompleksiškai. Reikia tam tikros koordinacijos tarp teisėsaugos ir kitų institucijų. Dabar jos nepakanka.

Gal ir šalies Prezidentas galėtų daryti didesnės įtakos šiems procesams?

Prezidentas, kaip tam tikras koordinatorius, turi įtakos. Pagal Konstituciją, būdamas valstybės vadovas Prezidentas yra valdžių padalijimo principo garantas - vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisinės valdžios. Vyriausybės formavimas parodė, kad Prezidentas dabartiniu metu yra tas, kas ir turi būti - valdžių padalijimo principo garantas. Nė viena iš valdžių neturi absoliučios valdžios - tai demokratinės valstybės požymis. Tik autoritarinėje valstybėje valdžia sutelkiama vienose rankose.

Matyt, daug gali lemti ir Prezidento teikiami prioritetai vienai ar kitai gyvenimo sričiai?

Viską susieti su viena asmenybe būtų ne visai teisinga. Yra struktūros, infrastruktūros, ekonominės prielaidos, objektyvios sąlygos. Galima būti puikiausiu strategu ar taktiku, bet jei nebus pribrendusių ekonomikos sąlygų, ne kažin kas bus pasiekta. Asmenybės įtaka nėra visa lemianti. Ir visgi tam tikros mūsų gyvenimo sritys atgyja, nors buvo ir labai sudėtingas periodas. Po truputį kylam.

Kalbame fone didelių nusikaltimų: žmonių pagrobimo, sprogdinimų Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje.

Tai ne sistema, tai ekscesai. Su jais turi būti kovojama. Atsiminkite 1992-1993 metus, žurnalisto V. Lingio nužudymą - jau tada nusikalstamumas buvo pasiekęs tam tikrą kritišką lygmenį. Bet esu optimistas: viskas eina ir eis geryn - blogiau eiti negali. Mūsų tauta darbšti, ir, manau, mes, lietuviai, sukursime normalią valstybę.

Kaip VU Teisės fakulteto docentas, kokias fakulteto problemas išskirtumėte kaip svarbiausias?

Fakulteto problemų negalima atskirti nuo kitų fakultetų ar aukštųjų mokyklų problemų. Bendra visų mūsų problema - finansavimas.

Tačiau juk konkurencija stojant į teisės fakultetą didžiulė, nemaža dalis studentų sutinka mokėti už mokslą.

Kai kurie teisės aktai riboja Universiteto galimybes lėšas iš studentų imti. Jeigu yra norinčių studijuoti ir už tai mokėti, tai kodėl tai reikia riboti? Aš to nesuprantu. Reikalaujama išlaikyti tam tikrą santykį tarp mokančių ir nemokančių už studijas. Čia vis dėlto konkurencija, tam tikra rinka - toks ribojimas vargu ar pagrįstas normalioje valstybėje.

Bet sutikite, kad negalima didinti studentų skaičiaus eksponentiškai?

Visiškai pritariu. Jei į teisės studijas priimtume 2 tūkst. studentų ir visi baigtų, tai užimtumas taptų didelė problema.

Kokie fakulteto santykiai su kitomis aukštosiomis mokyklomis, taip pat rengiančiomis teisininkus?

Su Lietuvos teisės akademija bendradarbiaujame, dalyvaujame bendrose konferencijose - normalūs dalykiniai santykiai. Su Vytauto Didžiojo universitetu mėginame megzti ryšius, artimiausiu metu susitiksime su vadovais, kalbėsime apie bendradarbiavimą. Teisė nėra vien Teisės fakulteto, universiteto ar akademijos problema - tai bendras rūpestis. Ir kaip parengti kvalifikuotą teisininką, turime spręsti bendrai. Žinybinius interesus kartais pravartu nustumti į šalį, žvelgti į valstybės ir bendražmogiškus interesus.

G.Zemlicko nuotraukoje: VU Teisės fakulteto doc. A. Abramavičius ir prodekanas dr. G. Bužinskas.