Parengė
Gediminas Zemlickas

Gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras Kornelijus PLATELIS pakvietė diskusijai “Pagrindiniai švietimo reformos uždaviniai”. 1988 m. buvo parengta tautinės mokyklos koncepcija (autorės M. Lukšienė ir L. Tupikienė). 1991 m. priimtas Lietuvos švietimo įstatymas įteisino konceptualias švietimo reformos nuostatas ir sudarė juridinį pamatą švietimo sistemos pertvarkai. 1992 m. patvirtinta švietimo koncepcija ir reformos programa iki 1997 metų. Šiuo metu rengiama švietimo reformos antrojo etapo programa, kurioje bus numatytos reformos gairės iki 2005 metų. Suprantama, jog naujajam ministrui svarbu ne tik perimti savo pirmtakų patirtį, bet ir peržvelgti švietimo reformos vyksmą. Būtent diskusija tokią progą ir galėjo suteikti. Diskusijoje dalyvavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas JACKŪNAS, šio komiteto nariai Romualda HOFERTIENĖ ir Arimantas RAŠKINIS, buvę ministrai Darius KUOLYS ir Zigmas ZINKEVIČIUS, Pedagogikos instituto direktorius Pranas GUDYNAS, Švietimo ir mokslo viceministras Jonas PUODŽIUS bei Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktorius Rimantas SLIŽYS. Spausdindami kalbėtojų išsakytas mintis tikimės, jog skaitytojui jos padės susidaryti pakankamai autentišką vaizdą apie šalyje švietimo srityje vykstančius procesus.

Per mokyklas integruotis į modernėjančios Lietuvos visuomenę

Todėl diskusiją ir noriu padėti nuo to, kad kiekvienas pamėgintume atsakyti: kaip nuo 1992 metų vyko švietimo reforma, ką pavyko pasiekti, kas šlubavo ir strigo, kas labai svarbaus nepadaryta ir ką artimiausiu laiku reikėtų padaryti.

Pirmiausia noriu tartis su Dariumi Kuoliu, kuris yra vienas iš permainų sumanytojų ir pradininkų.

D. Kuolys. Tenka apgailestauti, kad į šią diskusiją negalėjo atvykti Meilė Lukšienė, kuri 1988 m. pradėjo visus reformos darbus.

Manau, jog vienas iš labai svarbių uždavinių būtų parengti švietimo reformos strategiją naujam etapui. Juk nuo 1988 metų praėjo ištisas dešimtmetis. Visus švietimo reformos darbus reikėtų projektuoti strategiškai ilgesniam laikui, tam svarbu telkti ir intelektines pajėgas. Būtų idealu, jei naujajam ministrui pavyktų pasiekti įvairių politinių jėgų susitarimo dėl švietimo strategijos.

Politinių jėgų sutarimo idėja kelta dar nuo reformos pradžios, deja, jos nepavyksta įgyvendinti. Parengus strateginį dokumentą, švietimo raidos projektą, galima būtų jį patvirtinti Seime partijų sutarimu ir paskui sklandžiai įgyvendinti bendradarbiaujant partijoms, įvairioms politinėms jėgoms bei telkiantis Lietuvos intelektualines išgales. Tos koordinacijos, mano supratimu, labai stigo nuo 1992 m., stigo ir anksčiau. Keičiantis valdžioms nepavyksta išsaugoti vienos darbų vagos. Būtent šitai įgyvendinti linkėčiau naujajam ministrui Kornelijui Plateliui - išsaugoti tam tikrų darbų vagą, derinant skirtingus požiūrius, skirtingas nuostatas. Švietimas - aktuali sritis, ir požiūriai bus labai skirtingi. Itin svarbu, kad pajėgtume susitarti dėl strateginių dalykų.

Kitas dalykas - koreliacija tarp įvairių švietimo grandžių. Dabar Lietuvos švietimo koncepcijos nepavyksta gretinti su Lietuvos mokslo ir studijų koncepcija. Nepavyksta sklandžios sąveikos rasti tarp reformuojamų studijų, aukštųjų ir bendrojo lavinimo, profesinių bei aukštesniųjų mokyklų. Švietimo ir mokslo ministerija galėtų aktyviau tos sąveikos ieškoti.

Turime galvoti apie racionalų mokyklų tinklą, spartesnę ugdymo turinio reformą, pedagogų kvalifikaciją ir perkvalifikavimą, jų rengimo sistemos spėresnį modernizavimą. Visi šie darbai aktualūs, reikalauja spartos ir koordinacijos.

Ministras kėlė klausimą dėl teisių į mokslą laidavimo Lietuvos vaikams. Dabar nuolatos pažeidžiama Konstitucija, Vaiko teisių deklaracija bei daugelis kitų dokumentų, taip pat ir Švietimo įstatymas, nes daug vaikų vis dėlto šlaistosi gatvėse.

Reikia atrasti būdų, kaip Vyriausybės skiriamus milijonus efektyviau panaudoti - kad per mokyklas vaikai sugebėtų integruotis į modernėjančios Lietuvos visuomenę. Esminė klaida daroma, kai nesistengiama vaikų prijaukinti mokykloje. Socializacijos programos teikiamos įgyvendinti ne mokykloms, bet kitoms institucijoms, kurios pažaidžia su vaikais, o jie į mokyklas taip ir neateina. Čia viena iš rimčiausių problemų. Tie mūsų visuomenės socialiniai disonansai, nelygių galimybių problema tampa vis aštresnė. Švietimas visuomenės solidarumui galėtų rimtai tarnauti, jei į šia sistemą žiūrėtume atsakingai. Tai tik kelios iš daugybės problemų.

Reformai priešinasi netikę direktoriai

Lietuvoje dirba labai daug gerų pedagogų praktikų, ir ne vien Vilniuje, provincijoje taip pat. Visus juos svarbu sutelkti, organizuoti, bet - praktiniam darbui.

Šiuo metu šalies mokyklos, pagal vykdomą reformą, labai nevienodos. Esu apvažiavęs labai daug mokyklų ir neblogai tai ištyriau. Yra mokyklų, kurios švietimo reformą įvykdžiusios ir dirba reformuotos mokyklos sąlygomis. Yra ir tokių, kurios reformos dar nė nepradėjo. Daugiausia tai priklauso nuo direktorių. Jeigu pats direktorius pažangus, jam rūpi Lietuva, o ne tik jo kišenė, tai viskas gražu. Jei direktorius koks buvęs rajkomo ar partkomo sekretorius (juk dauguma perėjo į švietimo sistemą), tai mokykla kaip buvo sovietinė, taip tokia ir liko - su mažais pakitimais.

Pagrindinis uždavinys ir yra pasiekti praktiškai, kad mūsų mokyklos būtų maždaug vienodo lygio. O tai neįmanoma neišsprendus problemos su mokyklų direktoriais. Netikusius pašalinti labai sunku - juos gina įstatymas, tuojau prasideda bylinėjimasis. Net ir labiausiai kenksmingų direktorių bylos ir dabar tebesitęsia. Čia pagrindinė bėda.

Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad reforma įgyvendinama žemėje, o ne kur nors Mėnulyje. Šiuo metu mažiau dėmesio reikėtų kreipti į teorijas, o daugiau imtis praktikos. Taip, daug kas nepadaryta. Buvome sudarę komisiją praktinei reformos vykdymo programai sudaryti. Įstrigo, atėjo laikas ją baigti, o nieko nepadaryta. Visiškai sutinku su p. D. Kuoliu, jog labai svarbu politinių jėgų sutarimas. Be galo svarbu, reikia, kad Švietimo taryboje bei kitur būtų vienodai mąstančių žmonių. Turi būti atstovaujama visoms švietimo sritims, institucijoms. Geriausia, kad apskritai būtų įvestas atstovavimo principas - kaip buvo sudaryta pirmoji Taryba. Nuo manęs tas principas buvo nuslėptas ir aš juo negalėjau pasinaudoti. Bet aš jį labai vertinu.

Ir paskutinė pastabėlė - dėl vaikų iš gatvės. Tai be galo svarbu. Bet juo labiau į šį reikalą gilinausi, tuo labiau įsitikindavau, kol čia esama ir psichologinių momentų, kuriuos reikia tyrinėti. Jau vien dėl to, kad tie vaikai nenori išeiti iš gatvės. Kiek stengėsi Jaunimo ir moksleivių centras, organizavo įvairių priemonių, bet tie vaikai pabūna ir vėl pabėga. Jiems geriau gatvėje - ir ką tu jiems padarysi. Svarbios problemos ir jos per lėtai sprendžiamos.

Jeigu vadovas apeliuoja į pavaldinių sąžinę…

Žinoma, pagrindinis visos švietimo sistemos tikslas ir jos veikimo kulminacija - mokytojo ir mokinio susitikimas. Joks teoretikas ar švietimo skyriaus darbuotojas neišmokys nė vieno mokinio. Kaip tą susitikimą padaryti labiausiai vykusiu, produktyviu, apskritai koks tas susitikimas turėtų būti - tai labai sudėtingas klausimas. Negalima tiesiog apeliuoti į sąžinę. Dar senovės Kinijoje išminčius pasakė: jeigu imperatorius apeliuoja į pavaldinių sąžinę, vadinasi, šalyje chaosas.

Turi būti kuriama tvarka, tobulinama pedagogų rengimo, perkvalifikavimo, nuolatinio mokymo sistema, turi būti demokratizuojami santykiai mokykloje. Mokykla turi tapti vis savarankiškesnė, gal ne tiek materialine, kiek intelektine prasme. Mūsų tikslas - pasiekti, kad nebūtų kliūčių mokyklai dirbti gerai, tačiau būtų sudarytos kliūtys dirbti blogai.

Tokius matau pagrindinius uždavinius. Bet mes čia kalbame apie konkretybes. Akad. Z. Zinkevičius pabrėžė mokyklų direktorių problemą. Naujojo Švietimo įstatymo redakcijoje numatoma, kad direktoriai turėtų užimti savo pareigas konkurso keliu. Kaip ir universitetų rektorių, valstybės tarnautojų, tas laikas užimant pareigas turėtų būti ribotas, tarkime 5 metams. Tam laikui praėjus pretendentas vėl galėtų paduoti pareiškimą tai vietai užimti. Dabar vyksta diskusijos, kas tuose konkursuose galėtų turėti įtakos? Aš manyčiau, kad ministerija neturėtų likti nuošalyje. Diskusijos tęsis, o sprendimai bus priimti.

Visus kviesčiau trumpai pakalbėti pagrindiniu klausimu: ko nepavyko įgyvendinti šioje reformoje?

Dar vienas uždavinys ministerijai

Šiuo metu gana kebli katalikiškų mokyklų padėtis. Panašiai yra ir su kitų konfesijų mokyklomis. Štai Vilniaus jėzuitų gimnazija - nevalstybinė, Kauno jėzuitų gimnazija iš esmės priklauso savivaldybei. Panevėžio katalikiška gimnazija taip pat priklausanti savivaldybei. Lietuvoje yra 17 katalikiškų mokyklų - valstybinių, savivaldybių, privačių ar pusiau privačių. Bet įstatyme tokio statuso nenumatyta, todėl tos mokyklos nuolat susiduria su įvairiausiomis problemomis.

Jos funkcionuoja, visuomenės priimamos normaliai, tačiau jų veiklos teisiniai pagrindai nebuvo sukurti. Todėl mes ir rūpinamės, kad būtų rastas įstatymiškas būdas įtvirtinti tai, kas realiai egzistuoja. Teisininkai patarė Lietuvos švietimo sistemoje, be valstybės ir savivaldybės bei nevalstybinių mokyklų, numatyti ir tokias, kurios būtų dviejų steigėjų. Viena jų - religinė bendrija, o kita steigėja - valstybė ar savivaldybė. Valstybei galėtų atstovauti ministerija arba apskritis. Įstatai tvirtinami abiejų steigėjų. Įstatymas turi numatyti ir tokias pagrindines nuostatas: už bendrųjų programų vykdymą, kvalifikaciją atsako valstybė ar savivaldybė, o skiriant direktorių kandidatūrą teikia religinė bendrija. Suprantama, būtinas ir antrojo steigėjo sutikimas.

Numatoma, kad už reikalavimus pedagogams ir pasaulėžiūrinį ugdymą taip pat atsakinga religinė bendrija. Atestaciją kiekvienas iš steigėjų vykdo savo kompetencijos ribose. Tai iš esmės normalizuotų šiuo metu veikiančių mokyklų teisinę padėtį, teiktų galimybę steigtis naujoms - stačiatikių, žydų mokykloms. Kita vertus, šios naujovės kelia tam tikrus reikalavimus ir ministerijai. Tai nauja mokyklų rūšis ir būtų pageidautina, kad ministerijoje taip pat dirbtų žmonės, kurie atstovautų ir valstybei, ir religinių bendrijų interesams. Ministerijai iškiltų lyg ir dar vienas uždavinėlis dirbant su tokiomis mokyklomis.

K. Platelis. Laikysimės ir toliau tos nuostatos, kad mokykla gali būti pati įvairiausia, bet joje turi būti išlaikoma privaloma bendroji ugdymo programa, o visa kita turi būti formuojama pagal poreikius. Žinoma, neprasilenkiant su Konstitucija.

Reikalinga švietimo monitoringo sistema

Vienas iš jų - siūlymas parengti švietimo reformos valstybinę programą ir jai skirti deramą finansavimą. Manau, kad grupė, rengianti tą programą, iš tiesų gali ją įforminti kaip valstybinę programą su kelerių metų perspektyva ir reikiamu finansavimu.

Kitas dalykas, kurį pabrėžėme - tai mokytojų tolesnis profesinės, pilietinės ir žmogiškosios kultūros kėlimas. Tam, kad būtų kuriama demokratinė mokykla, kolegiški, partneriški santykiai mokyklos bendruomenėje. Kol nebus bendražmogiškos šiltos atmosferos mokykloje, tol niekas negalės pasakyti, kad Lietuvoje įvykdyta švietimo reforma.

Trečias prioritetas, į kurį kreipiame dėmesį, ir kuris dabar aptinkamas visose Europos šalių švietimo raidos tendencijose, - tai švietimo vertinimo sistemos tobulinimas. Kai kur tai įvardijama kaip švietimo monitoringo sistema. Visur siekiama, kad mokyklos būtų kiek įmanoma savarankiškesnės, laisvesnės, mažiau varžomos. Kita vertus, didinama atsakomybė ir tam tikra prasme kontrolė. Tam kuriamos įvairios vertinimo ir ypač ugdymo kokybės vertinimo sistemos.

Tuos dalykus mes taip pat esame pradėję kurti. Pedagogikos institutas jau yra šį tą daręs, įkurtas ir egzaminų centras, bus parengta testų sistema. Reikėtų taip pat aprobuoti ir priimti švietimo kokybės indikatorių sistemą.

Pagaliau vienas svarbiausių ir nekintančių prioritetų - Rytų Lietuvos švietimo sistema, kuri taip pat turi būti tvarkoma sistemingai.

Kai kurių problemų nepasisekė įgyvendinti iki galo ir jos kasmet vis velkasi iš paskos. Viena jų - nebaigta tvarkyti mokymo diferencijavimo sistema. Europos šalyse sukurtos labai diferencijuotos bendrojo lavinimo mokyklos programos, teikiančios įvairias pasirinkimo galimybes. Didelė mokyklų tipų įvairovė. Visa ši diferencijuota sistema pakankamai išplėtota, Lietuvoje ji taip pat jau gana marga.

Ne iki galo sutvarkyta ir stojamųjų egzaminų sistema.

Kita spręstina problema - tai perėjimas prie pagrindinės dešimtmetės mokyklos, taip pat mokyklų tinklo pertvarkymas.

Aukštojo ir aukštesniojo mokslo sistemose irgi yra paveldėtų problemų ir gana nemalonių - dėl studentų kreditavimo, studijų apmokėjimo tvarkos ir pan. Į aukštąsias mokyklas priimama labai daug vadinamųjų laisvųjų klausytojų, kredito sistema beveik neveikia. Tai viena iš užsitęsusių, jaunimui bei visuomenei labai skausmingų problemų.

O juk jaunimo noras mokytis, studijuoti nepaprastai išaugęs. Per pastaruosius 3-4 metus mokymosi įstaigose moksleivių ir studentų skaičius padidėjo net 87 tūkstančiais. Vien aukštosiose mokyklose per 3 metus studentų padaugėjo net 16 tūkstančių. Gera tendencija, bet mokslas tampa didele dalimi mokamas. Taip pažeidžiama konstitucinė nuostata.

Per šiuos ir kitus metus turime priimti keletą labai svarbių įstatymų: aukštojo išsimokslinimo įstatymą, o kaip šio sudėtinę dalį - veikiausiai ir kolegijų įstatymą. Nedelsdami turime priimti specialiojo ugdymo įstatymą. Valstybė turi labai aiškiai įsipareigoti, o visuomenė - žinoti, kokios paramos gali laukti iš valstybės, ugdant specialių poreikių vaikus.

Reikia sparčiau kurti suaugusiųjų neformaliojo švietimo sistemą. Patys svarbiausi įstatymai, susiję su bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistema, jau beveik parengti.

K. Platelis. Prieš akis turiu du paskutinius ministerijos Kolegijos nutarimus, pasirašytus dar akad. Z. Zinkevičiaus, - Perėjimo prie dešimtmečio mokymo pagrindinėje mokykloje ir Profilinio mokymo modelio ir mokymo planų projekto. Kolegija šiuos nutarimus patvirtino, tad šioje srityje darbai, manau, pajudėjo.

G.Zemlicko nuotraukose:

Diskusijos dalyviai: iš kairės - R. Hofertienė, R. Sližys, J. Puodžius, Z. Zinkevičius.

Švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis.

Diskusijos dalyviai: iš kairės - A. Raškinis, Ž. Jackūmas, D. Kuolys ir P. Gudynas.