Juozas Elekšis

Jo išliekamoji vertė neabejotina, nes buvusios šventvietės (kalneliai, akmenys, miškai, medžiai, ežerai, upeliai, šaltiniai ir balos ir t.t.) sparčiai naikinamos, išmiršta ir žmonės ką nors galintys apie jas pasakyti. Knyga tik didelio užmojo pradžia - aprašytos vien Žemaitijos šventvietės, o aprašymo laukia dar visos Lietuvos šios paskirties objektai. Doc. V. Šimėnas ypač pabrėžė tą faktą, kad darbo ėmėsi Kaune gimęs ir augęs vaikinas ir kad būtent jis surado plačiau neanalizuotą sritį.

Knygą taip pat gerai įvertino “Diemedžio” leidyklos direktorius Danas Kaukėnas, Vilniaus etninės veiklos centro atstovė Eglė Plioplienė. Pats autorius kalbėdamas apie savo knygą sakė, kad leidinys paneigia senovės lietuvių gamtos kulto legendą. Lietuviai turėjo savo dievus. Tą mintį ypač akcentavo D. Kaukėnas, sakydamas, kad mūsų protėviai turėjo net vieną dievą Aukštėją.

Autorius sakė susirūpinęs dėl to, kad labai maža dalis jo aprašytųjų paminklų saugoma valstybės. Antai iš aprašytų 250 akmenų saugoma vos 12, o iš 50 šaltinių - 4, iš 350 kalvų - 24.

Neabejotina, kad knygos reikšmė su laiku augs, o autorius dar ilgai turės plušėti rengdamas naujus tomus ir papildydamas jau išleistuosius. Kad papildymų reiks, drįstu teigti po pirmo susipažinimo su knyga įspūdžio. Pateiksiu kai kuriuos prisimintus duomenis, kuriais ją būtų galima papildyti. Be autoriaus aprašytų Lėlaičių, Mažeikių rajone yra dar vienas tokio paties pavadinimo kaimas Tirkšlių seniūnijoje, o jame menkutis upelis Vėlupys. Prie jo - vėlių buveinė. Jos vis eidavusios ir eidavusios vakarais žiburėliais Pievupio link, o vėliau Pievupio pakrantėmis jau Ventos link. Todėl ir kaimas, kurio prieigose upelis susilieja su Pievupiu, gavo Žibikų vardą. Gal tos vėlės kryžiuočių, kurių kapinės čia pat prie kelio senose žvyrduobėse? Žmonių kaulai čia buvo suguldyti eilėmis, kiaušuose vis skylės, o dantys sveikut sveikutėliai, nes žuvo jauni vyrai… Reikia kai ką papildomai pasakyti ir apie knygoje paminėtą tame pat rajone esantį Šventupį (Saldupį?). Jame prie tilto įvažiuojant į Užlieknę - dvi akmeny įspaustos lyg tai mažo Kristaus pėdutės. Prie to tiltelio seniau stovėjo ir kaimo bažnytėlė. Vietiniai žmonės seniai nebetiki upelio šventumu, bet jo atgarsiai pirmojo pasaulinio karo metu pasigirdę net Sibire. Vienas žmogus nublokštas ten karo audrų, negalėdamas pagydyti suskaudusių akių, nuvyko gydytis pas caro laikų tremtinį, kuris davė kelis lašus švento vandens. Pagijo. Koks buvęs paciento nusivylimas, kai seneliukas papasakojo, kad tas vanduo pasemtas iš Šventupio, ant kurio kranto stovėjo ligonio sodyba, net tualetas, ir buvo skalbiama žlugtas! Tai dar kartą patvirtina, kad po šimtmečio tik iš knygos ir sužinosi apie daugumą mūsų buvusių šventviečių.

Porą žodžių apie ąžuolus. Senasis Mingėla iš Vieštovėnų, kurio ąžuolas aprašytas knygoje, rodydamas medį man papasakojo, kad krikštijant žemaičius jo viršūnę liepęs nukirsti pats karalius Jogaila. Jis pasijuokė iš teiginio, kad krikštytojai kirto šventuosius miškus ir ąžuolus. Dabar nukirsti ąžuolą didelis darbas, o ką kalbėti tada. Krikštytojai būtų plušėję kelerius metus, o dabar jie per kraštą pralėkė viesulu. Dėl to tokie viršūnių netekę ąžuolai ir išliko.

Po to pokalbio ėmiau atidžiau apžiūrėti legendomis apipintus ąžuolus - visi buvo be viršūnių… Minimas ąžuolas yra Vieštovienuose. Klaidinga nuomonė, kad vietovardžiai su šaknies pradžia “vieš” kilę nuo vandens tekėjimo. Žodžiai viešas, viešbutis, vieškelis, viešnagė rodo, ką kita. Žvilgtelėjus į Lietuvos žemėlapį, iš karto matyti, kad vietovės su “vieš” išsidėsčiusios arba netoli buvusios valstybės sienos (Viešetė, Viešvilė) arba svarbiose šaliai vietose: Viešvėnai (Telčių r.), Viešintas (Anykščių r.) ir net Vieštartonys (Trakų r.), kur, matyt, buvo renkamasi viešai pasitarti.

Mūsų protėviai susirinkę prie šventviečių, be abejo, ne tik garbindavo dievus, bet ir aptardavo savo reikalus. Visose su “vieš” pradžią turinčių gyvenviečių apylinkėse yra šventvietės - Vieštovėnuose - ąžuolas ir kalnas, Viešvėnuose - Dievaitiškių dvaras, upė, pelkė, Karalkieslio kalnas, Vorožkalnis ir t.t.

Reikia manyti, autorius, pasinaudos ir keliais mano bei kitų žmonių, kurie perskaitys šią įdomią knygą, samprotavimais, atras dar daugelį iki šiol dar neaprašytų šventviečių.

V.Valuckienės nuotraukoje: (iš kairės) Etninės veiklos centro atstovė Eglė Plioplienė, Vykintas Vaitkevičius, doc. Voldemaras Šimėnas, “Diemedžio” leidyklos direktorius Danas Kaukėnas.

V.Vaitkevičiaus nuotraukoje: Aukų akmuo Renavo dvaro kieme (Mažeikių rajonas). Jį melioratoriai iškėlė iš pelkės netoli Renavo bažnyčios, kuri pastatyta būk tai buvusios pagonių šventvietės vietoje.

N.Urbanavičiaus nuotraukoje: Raizgų Alkos kalne (Šiaulių rajonas) tyrinėjimų metu rasta viena iš dviejų stulpaviečių. Pagal legendą čia buvo aukojami avinėliai.