Vasario mėnesį vykusio išplėstinio Lietuvos mokslo tarybos posėdžio metu, nors ir gerokai pavėluotai, buvo pamėginta aptarti vertinimo procedūras ir jų rezultatus. Nors buvo išsakyta įvairių ir gana prieštaringų minčių, tačiau pakankamai vieningai pritarta, kad pats mokslinės veiklos vertinimo procesas ir jo metodika turi būti gerokai patobulinti.

Kadangi man teko dalyvauti institutų mokslinės veiklos vertinimo procese ir vadovauti vienai iš ekspertų grupių, tai tenka jausti tam tikrą atsakomybę ir už ekspertizės eigą, ir už jos rezultatų naudojimą. Kadangi ir viena, ir kita, mano nuomone, rimtai taisytina, norėtųsi viešai aptarti kai kuriuos mokslinės veiklos vertinimo aspektus ir tolesnes mokslo institucijų perspektyvas. Stažuodamasis Norvegijoje turėjau galimybę išsamiau susipažinti su kitose Europos šalyse ir visų pirma pačioje Norvegijoje taikomomis mokslinės veiklos vertinimo procedūromis ir metodais bei pagrindinėmis problemomis.

Apsilankius Norvegijos mokslo ir studijų tyrimo institute ir Mokslo taryboje, kuri atsakinga už institucijų mokslinės veiklos vertinimą, bei perskaičius specialią literatūrą, išryškėjo šie pagrindiniai naudojamų mokslinės veiklos vertinimo procedūrų bruožai:

·Skirtingų mokslinių sričių ir net krypčių mokslinių institucijų veikla yra vertinama atskirai, niekada nemėginama jų visų surikiuoti į vieną eilę, nes, specialistų nuomone, tai iš principo yra neįmanoma.

·Mokslinės veiklos efektyvumui įvertinti naudojamas visas kompleksas kiekybinių ir kokybinių kriterijų, kurių svoris skirtingose mokslo srityse ir kryptyse yra skirtingas.

·Publikacijos tarptautinėje ir užsienio spaudoje visada laikomos labai svarbiu mokslinės veiklos efektyvumo rodikliu, tačiau net ir didžiausi bibliometrijos šalininkai visada pabrėžia, kad tai tik vienas iš mokslinės veiklos efektyvumo rodiklių.

Visiškai suprantama, kad kuriant vertinimo sistemą labai norėtųsi, kad ji būtų visiškai objektyvi, t.y. naudotųsi tik kiekybiniais kriterijais, ir universali. Deja, kaip rodo pasaulinė praktika, vertinant mokslinę veiklą, neįmanoma nei viena, nei kita. Tuo tarpu vertinimo užduotyje, kuri buvo įteikta ekspertams prieš pradedant institutų mokslinės veiklos vertinimą, pasakyta kategoriškai ir aiškiai: “Pagrindinis vertinimo kriterijus - kiek mokslinės veiklos krypties bei viso instituto mokslinės veiklos kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai atitinka tarptautinį lygį. Savianalizės formoje, pateiktoje institutams, buvo nurodyta, kad tyrimai mokslo šakai negali būti reikšmingi, jeigu jų rezultatai neskelbiami arba mažai skelbiami tarptautiniuose žurnaluose su svorio koeficientu, jeigu nėra išleista tarptautinei mokslo visuomenei žinomų kapitalinių kolektyvinių veikalų ir fundamentaliųjų monografijų”.

Ir iš tikrųjų, nors savianalizės formoje bei užduotyje ekspertams buvo išvardyta daug įvairių mokslinės veiklos vertinimo rodiklių, galutinis rezultatas nustatant instituto reitingą - vidutinis publikacijų skaičius “žurnaluose su svorio koeficientu”. Jei tokią mokslinės veiklos vertinimo metodiką įteisintume ir ateityje, tai Lietuva, be abejo, būtų pirmoji ir vienintelė šalis, kur vertinant mokslinės veiklos efektyvumą mokslo institucijų vertinimo ekspertizės būtų absoliučiai nereikalingos ir užtektų paprastos tarptautinėje spaudoje publikuotų straipsnių buhalterijos, kur pagrindinė vertinančios institucijos užduotis - patikrinti ataskaitų apie tarptautines publikacijas ir institucijos indėlį į šias publikacijas teisingumą ir jas susumuoti.

Ar iš tikrųjų įmanoma viską šitaip suprastinti ir naudoti tokią iš pirmo žvilgsnio labai atraktyvią, absoliučiai objektyvią ir universalią bei labai pigią vertinimo sistemą, tiksliau sakant, vienintelį rodiklį?

Jau nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios įvairiose šalyse daug dėmesio buvo skiriama mokslo efektyvumo vertinimo kriterijų paieškai, be abejo, stengiantis, kad jie būtų objektyvūs ir turėtų kiekybinę išraišką. Šia prasme didelis dėmesys visada buvo skiriamas įvairiems bibliometriniams rodikliams, pagrįstiems citavimo dažnumu (citavimo indeksas, poveikio faktorius ir pan.). Tačiau atlikus gilesnę analizę visada tenka padaryti išvadą, kad įvairiapusiška mokslinės veiklos ekspertizė, nors čia ir neišvengiama tam tikro subjektyvumo, ir toliau lieka pagrindiniu mokslinės veiklos efektyvumo vertinimo metodu. Geriausia, kai bibliometriniai rodikliai naudojami kartu su kitais kompleksinės ekspertizės metu nustatytais kokybiniais ir kiekybiniais kriterijais. Taip pat nurodoma, kad bibliometrinės analizės metodai iš tiesų efektyviai gali būti panaudoti vertinant gamtos ir medicinos mokslus, tačiau jų naudojimo galimybės humanitariniuose, socialiniuose ir kai kuriose technologinių mokslų kryptyse iš viso yra gana problemiškos.

Kaip jau buvo minėta, vertinant skirtingų sričių ir net krypčių mokslinės veiklos efektyvumą, paprastai naudojami gana skirtingi kriterijai, todėl moksliniai straipsniai šia tema gana dažnai skamba taip: “Technologinių mokslų vertinimo specifika”, “Socialinių mokslų vertinimo problemos” ir pan. Todėl apibendrinant vertinimo rezultatus niekada nemėginama suplakti visų sričių ir krypčių mokslų institucijų į vieną seką.

Jei prisiminsime Norvegijos mokslininkų atliktą Lietuvos mokslo institucijų vertinimą, tai ten irgi buvo laikomasi to paties principo. Tai, kad pastarojo vertinimo metu humanitariniai institutai buvo išskirti į atskirą grupę, laikytina labai teigiamu pirmu žingsniu, atsisakant nepagrįsto vertinimo sistemos unifikavimo. Kita vertus, susirūpinimą kelia tai, kad Mokslo ir studijų sistemos reformos ekspertų grupės vadovo prof. R. Sližio laiške Mokslo tarybai (1998 01 09) rašoma, kad tokia išimtis humanitariniams institutams buvo padaryta tik laikinai.

Lietuvoje, kaip pokomunistinėje valstybėje, kur skirtingų mokslo šakų ideologizacijos laipsnis buvo gana skirtingas, mėginimas įdiegti šitokią visiškai unifikuotą mokslinės veiklos vertinimo sistemą yra tuo labiau nepriimtinas. Absoliučiai akivaizdu, kad gamtos mokslai, bent jau kai kurios jų kryptys, sovietiniais laikais buvo mažiausiai ideologizuoti bei galėjo vystytis gana normaliai ir nors ribotai, tačiau vis ik galėjo dalyvauti tarptautiniuose moksliniuose mainuose, tuo tarpu kitų sričių mokslininkai tokių galimybių turėjo žymiai mažiau arba iš vis jų neturėjo. Taigi startinės pozicijos tokiam tarptautinių publikacijų reikalavimo įgyvendinimui buvo gana skirtingos. Todėl visiškai dėsninga, kad daugiausia publikacijų tarptautinėje spaudoje paskelbta būtent šios srities institutuose, taigi jie ir sudaro pirmos grupės, kurios mokslinė veikla įvertinta palankiausiai, pagrindą. Tuo tarpu visiškai neatsižvelgta į kitus svarbius mokslinės veiklos efektyvumą atspindinčius rodiklius, kad ir į tokį faktą, jog daugelyje iš šios pirmos grupės institutų per visą vertinamąjį laikotarpį nebuvo paskelbta nei vienos monografijos.

Štai čia ir slypi didžiausias vieno rodiklio metodologijos trūkumas. Tai reiškia, kad įteisinus tokią vienpusišką vertinimo sistemą, ateityje monografijų, jau nekalbant apie straipsnius Lietuvos mokslo žurnaluose, neberašys ir kitų institutų mokslininkai. Ar mes iš tikrųjų to siekiame, ir ar tai būtų gerai? Vargu. Kaip rodo tos pačios Norvegijos patirtis, daugiau kaip trys ketvirtadaliai bendros institutų mokslinės produkcijos publikuojama nacionalinėje mokslinėje spaudoje ir nacionaline kalba. Panaši situacija ir kitose Skandinavijos šalyse. Tarptautinės publikacijos čia sudaro tik mokslinės produkcijos piramidės viršūnę, kuriai būtinas pakankamai tvirtas vietinis pamatas.

Akivaizdu, kad optimalus santykis tarp vietinių ir tarptautinių publikacijų skirtingo pobūdžio ir skirtingų sričių bei krypčių moksluose yra nevienodos. Fundamentiniuose tyrimuose tarptautinės publikacijos turėtų sudaryti žymiai didesnę dalį nei taikomuosiuose, o gamtos mokslų srityje - daugiau nei humanitariniuose ar socialiniuose moksluose.

Pagal dabar Lietuvoje oficialiai įteisintą mokslų klasifikaciją, taip pat atrodo akivaizdu, kad vieni iš fizinių mokslų, tokie kaip fizika, chemija, matematika turėtų būti žymiai labiau orientuoti į tarptautinę mokslininkų auditoriją, nes iš tiesų, kaip mėgstama sakyti - juk nėra lietuviškos fizikos, chemijos ar matematikos, tuo tarpu tokie fiziniai mokslai kaip geografija ar geologija - turi būti žymiai labiau orientuoti į Lietuvos valstybinius interesus, ir aišku, kad šie tyrimai bus gerokai mažiau įdomūs tarptautinei akademinei visuomenei. Bet ar tai reiškia, kad jie mažiau reikšmingi ir turi būti mažiau remiami iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės? Lygiai taip pat kai kurios biomedicininių mokslų kryptys bei šakos (biofizika, farmacija, biologija ir pan.) turi būti daugiau vertinamos pagal jų indėlį į bendrą mokslo krypties vystymąsi, o tokios kryptys ir šakos, kaip agronomija, miškotyra ir net botanika, labiau pagal jų reikšmingumą Lietuvos mokslui ir ūkiui. Analogiškai ir technologiniuose moksluose, tokios kryptys, kaip informatikos inžinerija, elektros ir elektronikos inžinerija yra žymiai labiau tarptautinės nei statybos inžinerija ir architektūra ar kraštotvarka. Be to, turime atsižvelgti ir į tai, kad daugelio taikomųjų tyrimų rezultatų, kol jie neužpatentuoti, geriau neskubėti viešai skelbti.