Gediminas Zemlickas

Jonas Markauskas paaiškino: šie du žemėlapiai perkloti tam, kad amerikiečiai galėtų geriau įsivaizduoti tikruosius buvusios sovietų imperijos mastelius. Pažymėta šimtai taškų, išbarstytų po visą žemėlapį, - tai buvusios tremties ir įkalinimo vietos. Lietuvos žemėlapis uždėtas ant mažo imperijos lopo - ant Lenos upės deltos. Visame tame plote, dydžio kaip Lietuva, prie atšiaurios Laptevų jūros, gyveno gal 1,5 tūkst. žmonių. 1942 m. Jakutijos gyventojų staiga padaugėjo, nes iš Altajaus krašto prie Ledjūrio buvo perkelta apie 2,7 tūkst. (kitais duomenimis - apie 3 tūkst.) lietuvių tremtinių. Tikslių skaičių veikiausiai niekada nesužinosime.

Tuos lietuvius galėtume vadinti “amerikonais” - bent jau patys save taip ir vadino šmaikštesnieji, net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis išsaugoję sveikos ironijos ir humoro dovaną. Laptevų jūros tremtinių brolijos “Lapteviečiai” pirmininkas Jonas Markauskas, gimęs Trofimovsko saloje 1946 m. - vienas iš to tūkstančio lietuvių, kurie iškentę ledinio pragaro šaltį, badą ir netektis, patyrę daugybę nuoskaudų, bet nepraradę atminties ir žmoniškumo, grįžo į Lietuvą. J. Markauskas dirba Kauno technologijos universiteto skaičiavimo centro direktoriaus pavaduotoju, daug jėgų skiria brolijos veiklai. Tai labai reikalinga veikla, toli prašokanti kokio nors uždaro klubo, susibūrusio pagal pomėgius, veiklą.

Lietuvių tautos kančių odisėjoje lapteviečiams tenka žymi vieta, tačiau kiek giliai tų žmonių patirtis ir išgyvenimai įsirėš į visos tautos atmintį, kiek ilgai nepriblės, nenugrims į užmarštį, priklausys visų pirma nuo pačių tų žmonių pastangų ir pasišventimo. Ši mūsų istorijos dalis žmonėms turi būti žinoma kaip sukilimai, rezistencija bei kiti svarbiausi tautos istorijos įvykiai.

Vienaaukštė Amerika žadina prisiminimus

Didokas būrys žmonių gana greit suskilo į atskiras grupeles. Vieni nuklydo pasižiūrėti į barus, kiti - į “šopus”, treti - kažkokiu stebuklingu būdu staiga susirado naujų pažįstamų ir bemat atitinkamai pakoregavo savo dienos planus.

Taip jau išėjo, kad Čikagos priemiesčio tyrinėti likome trise: biofizikas Vincas Būda, skaičiavimo technikos specialistas Jonas Markauskas ir šių eilučių autorius. Tada dar nesitikėjome, kad ta vienaaukštė Amerika su žaliomis vejomis, kai kur ir alpinariumais bei languose besipuikuojančiais kalakutais labai greitai mintis ir prisiminimus nukreips visiškai į kitos geografinės platumos ir kito istorinio laiko įvykius.

Du kartus ištremti

7 tūkst. iš deportuotųjų pirmąją savaitę buvo apgyvendinti Vakarų Sibire, Altajaus krašte. Dirbo sovchoze. Kadangi darbštūs lietuviai ir Altajuje nepražuvo, sugebėjo įsikurti, tai bolševikai nutarė juos dar kartą ištremti. 1942 m. birželio 26 d. prasidėjo jų antroji didžioji odisėja. Baržomis, perpildytais vagonais, sunkvežimiais juos gabeno Lenos upės link, kur garlaivis tempė ištisą karavaną baržų su žmonėmis, statybinėmis medžiagomis ir sieliais.

Keitėsi peizažas: taiga vis retesnė, medžiai mažesni. Panašiai retėjo ir žmonių baržose. Daugelio mirusių nespėta net palaidoti -sustojimo vietose taip ir likdavo gulėti ant kranto. Kitus laidodavo tiesiai į Lenos vandenis. Gyvuosius palaikė tikėjimas, kad štai priplauks baržos prie vandenyno ir juos visus perims amerikiečiai, didžiuliais jūrų laivais nuplukdys į svajonių žemę - Ameriką.

Realybė pasirodė rūstesnė ir už skeptikų, netikėjusių amerikomis, įsivaizdavimus.

Nedidelės ištremtųjų grupės buvo paliktos Jakutske, Bulune, didesnės - Lenos žiočių negyvenamose salose Tit Ary, Trofimovske, Mostache, o didžiausia - Bykovo iškyšuly. Po laimės žvaigžde gimę pateko į Tiksio uostą - ten bent pakako duonos.

Iškeldintieji į negyvenamas salas Lenos žiotyse, Laptevų jūros prieigose turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus. Į Trofimovsko salą, kur buvo palikta bene 400 moterų, vaikų, senių ir keletas vyrų, atgabenta keli šimtai suomių, ištremtų iš Leningrado ir Vyborgo apylinkių. Darbingiausi vyrai bemat buvo atskirti nuo likusių tremtinių ir nugabenti į kitas salas - gaudyti žuvų, vykdyti “rybchozo” planą. Fronte kovojančiai kariuomenei bei valstybei reikėjo kuo daugiau žuvų. Darbingas žmogus per dieną turėjo sugauti centnerį žuvies - tokia norma.

Normos buvo skaičiuojamos pagal visų ištremtųjų skaičių. Kūdikių, nedarbingų senelių, moterų “normą” tekdavo atidirbti darbingiesiems. Viršininkams buvo naudinga turėti kuo mažiau tremtinių - tada visagalis planas būdavo mažinamas. Štai kodėl žmonėms mirštant kaip musėms “rybchozui” buvo tik geriau - žuvies sugavimo planas mažėjo. Be to, kiekvienam mirusiam “palaidoti” buvo skiriama 100 rublių. Kasti įšalusią žemę buvo sunku. Kai kurios laidojimo brigados įsigudrindavo iškirsti Lenos upėje eketes, įmesti lavonus, kartimi pakišti po ledu - upė mirusius išnešdavo į Laptevų jūrą. Gautus pinigus (kai kurie bolševikiniai frank krukai gaudavo iki 1 tūkst. rb per dieną) dalydavosi su viršininkais, kurie gerai žinojo, kas vyksta. Klestėjo toks nežmoniškas “biznis”.

Ledo vaikystės prisiminimai

Vargu ar visi šie leidiniai būtų išvydę dienos šviesą, jei ne Lapteviečių brolija. Ji įteisinta 1992 m., nors patys lapteviečiai ryšių niekada nebuvo nutraukę, bendravo visą laiką ir anksčiau, susieidavo šeimomis. Dar iki oficialaus brolijos įteisinimo, 1991 m. lapteviečiai nutarė paminėti stalininių deportacijų 50-metį. Tada ir gimė mintis Rumšiškių buities muziejuje pastatyti eksponatą, kuris simbolizuotų Užpoliarėje, Jakutijos žemėje lietuvių patirtas skriaudas.

Jakutiška jurta Rumšiškėse

Jurtos projektą padarė Rimantas Putvys - generolo Vlado Putvinskio, šiaulių sąjungos įkūrėjo anūkas, irgi patyręs tremtinio dalią Bykovo saloje. Malkų parūpino laptevietis amžinątilsį Arvydas Vilkaitis, Birštono girininkijos girininkas. Skamba gana keistai - malkos jurtos statybai. Tačiau šiam tremtinių statiniui įmantrių statybinių medžiagų nereikia.

Tačiau kol muziejus rengėsi tas malkas atsivežti, jas iš miško kažkas spėjo išsigabenti. Girininkui A. Vilkaičiui teko antrą kartą organizuoti. Laiške skubino J. Markauską: “Atvažiuok greičiau, ba jau lyg tai nyksta tie pagaliai”. Šiaip ne taip pavyko parsigabenti, bet vėliau tos medienos dalis dingo iš paties muziejaus teritorijos.

Jurtą planuota statyti kapitaliai, muziejus buvo pasižadėjęs prisidėti įvairiais darbais - J. Markauskas turi pluoštą dokumentų su parašais. Suderinta, sutarta. Norėta 1992 m. birželio 14 d. tą jurtą su “Tautos tremčiai” įrengta ekspozicija atidaryti. Bet iki gegužės vidurio jokio judėjimo dar nebuvo matyti. Kol patys lapteviečiai nesukruto iš paskutiniųjų, reikalai nepajudėjo. Buvusių tremtinių aukos, tuometinės G. Vagnoriaus Vyriausybės dotacija, pagaliau Kanados lietuvio Tarvydo auka - štai tie šaltiniai, kurių dėka galima buvo imtis skubių darbų.

Pasisekė pasamdyti rumšiškėną Vytautą Markevičių, labai dorą žmogų - jam pradėjus dirbti, reikalai pajudėjo. Talkose dirbo studentai iš Prancūzijos, Ispanijos. Siekiant autentiškumo, panašumo į jakutų jurtas, reikėjo sugalvoti bent jau panašią dangą. Rumšiškėse naudotos pjautinės durpės, Jakutijoje - velėna, lengvai nuo šiek tiek įšilusio žemės paviršiaus paimama - mat amžino įšalo žemė. Vėjai labai greitai išpustydavo iš tų velėnų smėlį, bet lietuviai išmoko tas velėnas ir jurtą apledinti. Niekas nepatarė - pats gyvenimas išmokė.

Jeigu prisiminėme Arvydą Vilkaitį, tai nevalia tylomis apeiti ir jo tėvo profesoriaus Vinco Vilkaičio atminimo. Žinomas žmogus - Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius. Tos lemtingos 1941 m. birželio 14 d. išvakarėse sūnus kažkur užtruko. Pavėlavo į traukinį ir namo negrįžo. Rytą atvykęs šeimynos neberado - visi buvo suvaryti į vagoną. Su kitais 7 tūkst. išvežtųjų lietuvių profesorius su šeimyna atsidūrė Vakarų Sibire, Altajaus krašte, o po metų, prasidedant vasarai, tris mėnesius keliavo “į Ameriką” - link Ledinuotojo vandenyno.

Profesorius Vincas Vilkaitis buvo bene vienintelis mokslo žmogus, patekęs į Trofimovsko salą. Badavo kaip ir visi kiti čionai atblokšti nelaimėliai. Profesoriui buvo skirtas lyg ir lengvesnis darbas - netoli Trofimovsko saugoti sandėlį su žuvimi. Jis ir mirė 1943 m. sausio 15 d. saugodamas sandėlį. Mirė iš bado.

Iš pagarbos profesoriui žmonės nutarė bent jau palaidoti jį karste. J. Markausko tėvas sukalė karstą. Bet po kelių dienų karsto neberado - matyt kažkas sukūreno. “Aš tikrai ant tų žmonių nepykstu. Gal kam nors tai buvo išsigelbėjimo galimybė”, - kalbėjo Arvydas Vilkaitis.

Kai laikas sustoja

Vietiniai gyventojai labai širdingai sutiko lietuvius, padėjo sutvarkyti kapavietes, statyti paminklus. Užsimezgė ryšiai su Jakutijos žurnalistais, visuomenės veikėjais. 1992 m. gruodį didelė grupė Jakutijos nacionalinės teleradijo kompanijos darbuotojų, žurnalistų bei visuomenės veikėjų lankėsi Lietuvoje - buvo minimos lietuvių tremties į Jakutiją 50-osios metinės. Svečiams didžiulį įspūdį padarė Rumšiškių buities muziejuje pastatyta jakutiška jurta. Bene vienintelė jakutiška jurta Europoje ir tikrai vienintelė pasaulyje, kuri pastatyta už dolerius. Bent jau šį faktą atvykusieji žurnalistai sugebėjo Jakutijoje labai plačiai išgarsinti.

Ir ne tik tai. Jie sukūrė vaizdo filmą “Ilgas kelias” ir parodė per Jakutijos televiziją. Šis filmas apdovanotas Sacha respublikos (Jakutijos) žurnalistų premija. Kai kurie susitikimai buvo išties nepamirštami. Antai mokytojas veteranas N. Matvejevas tarp pasitikusių lietuvių sutiko savo buvusias bendrakurses.

Tada ir buvo nutarta rusų kalba išleisti lietuvių tremtinių atsiminimų knygą - šis projektas, kaip jau minėta, įgyvendintas 1995 metais.

Jakutijos nacionalinės teleradijo kompanijos darbuotojai Lietuvoje lankėsi ir 1994 metais, sukūrė vaizdo filmą “Lietuva: gedulo ir vilties diena” (autoriai Aleksejus Ambrosjevas ir Agafija Pticyna).

Tiltas tarp Jakutijos ir Lietuvos

Kelionė tikriausiai būtų sužlugusi, jeigu ne rėmėjai iš Jakutijos - padėjo vietos deimantų kompanija. Ne paslaptis, kad Jakutijos deimantai pasaulinėje rinkoje konkuruoja su Pietų Afrikos šiais grynuolių klasės mineralais. Pasaulyje garsiausias deimantų sindikatas, kurio branduolį sudaro bendrovė “De Beers Consolidated Mines Ltd.”, Jakutijoje taip pat turi savo interesų. Šit ir jakutai jau turi išsiugdę jauną deimantų ekspertą, kuris patenka į geriausią pasaulyje šios srities specialistų penketuką ar šešetuką. Jakutijos mokslininkai sukūrė naują būdą šlifuoti deimantus, ir tai gerokai pagerina juvelyrinių deimantų kokybę.

Gal visiems tiems darbams reikšmės turi ypatingai geras jakutų regėjimas? Žinome, kad jakutai medžiotojai voverei ar sabalui pataikydavo į akį. Kare su fašistine Vokietija jakutai pasižymėjo kaip ypatingai taiklūs snaiperiai. Tačiau Sovietų Sąjungos didvyrio vardą jiems neskubėta teikti. Nelabai seniai buvo rasti dokumentai, liudijantys, kad vienam seneliukui šis vardas suteiktas dar karo metais. Žmogus tą žinojo, bet, matyt, nebuvo iš landžiųjų, todėl apdovanojimas jį pasiekė tik po daugelio dešimtmečių.

Dar neseniai šio šiaurės krašto gamtos turtais disponavo vien centrinė buvusios Sovietų Sąjungos ar Rusijos valdžia, bet dabar vis daugiau teisių ir galios įgavo ir Rusijos regionai. Jakutija, kurios teritorija sudaro daugiau kaip 3 mln. kvadratinių kilometrų, turi tam tikrą autonomiją, net savo prezidentą - pagal profesiją mokytoją.

Visus šiuos faktus išgirdau iš Jono Markausko lūpų, ko gero, jis yra geriausias Jakutijos reikalų žinovas. O kad toks ekspertas galėtų labai praversti, įsitikinau pašnekovui pateikęs klausimą: “Kokie šiuo metu yra Lietuvos ir Jakutijos santykiai?”. Pasirodo, Latvijoje yra Jakutijos atstovas, kuris rūpinasi prekybos reikalais. Lietuvoje tokio atstovo nėra, lygiai kaip ir Jakutijoje. O juk Lietuvos verslininkai ryšius su šiuo kraštu palaiko. Jakutijoje tiesiog prašoma prekiauti lietuviškais maisto produktais, šiltais drabužiais, trikotažo bei kitais gaminiais. Dabar tiesiamas dujotiekis iš Jakutijos į Pietų Korėją, numatytos ir naujos geležinkelių atšakos, vadinasi, teks statyti daugybę tiltų, viadukų. Gal savo įgūdžius ir galimybes rastų kur pritaikyti ir Lietuvos statybininkai, kelininkai? Bent jau tuo įsitikino mūsų lapteviečiai 3 valandas bendravę su Sacha respublikos (Jakutijos) vyriausybės pirmininko pavaduotoju. Beje, buvo planuotas susitikimas ir su prezidentu, tačiau jam kartu su premjeru teko tuo metu skubiai vykti į Maskvą.

Lietuviai Jakutijos žemėje patyrė nepaprastą nuoširdumą ir dėmesį. Matyt, ne be Jakutijos nacionalinės televizijos generalinio direktoriaus pavaduotojos A. Pticynos pagalbos. Beje krašte veikia ir alternatyvūs televizijos kanalai, Jakutijos radijas kalba net šešiomis kalbomis. Juk krašte gyvena ir evenai, jukagyrai. Šalies įstatymai saugo tas šiaurės tauteles nuo išnykimo, yra speciali demografinė programa. Stalino laikais tos tautelės taip pat labai nukentėjo. Daug jakutų, kurie dabar sudaro per 40% Jakutijos gyventojų, buvo nuolat tremiami iš įprastų gyvenimo vietų vis tolyn į šiaurę. Atseit, gaudyti žuvį, kurią reikėjo vežti į frontą bei į kitus neaprėpiamos imperijos regionus.

Gal kartu patirtos kančios ir yra tas pakankamai patikimas tiltas, kuris ir per žemynus sujungia tautas. Lapteviečių brolija bendradarbiauja su Jakutijos mokslininkais, kurie nagrinėja karo metų tautų tremties istoriją. Jakutijos universiteto istorikai ekspedicijų metu tiria žiaurias tremtinių gyvenimo sąlygas, lietuvių tremtinių įtaką vietinių tautų kultūrai. Naudojama Jakutijos KGB ir MVD archyvų medžiaga, ginamos disertacijos, skelbiami moksliniai darbai tremties tema. Lankydamiesi Lietuvoje Jakutijos teležurnalistai sukūrė tris vaizdajuostes apie buvusius tremtinius, jos demonstruotos ir per Rusijos televiziją.

Dėmesį lietuviams lapteviečiams rodo kad ir toks faktas. Į Didžiosios Britanijos princo Philip, kuris siekia paskelbti kelis Arkties rajonus rezervatais, spaudos konferenciją atėjo 6 korespondentai, o į susitikimą su Lapteviečių brolijos atstovais - net 30! Pradedant mokslinių leidinių žurnalistais, televizijos darbuotojais ir baigiant vaikiškų žurnalų korespondentais. Net patys jakutai nesitikėjo tokio įspūdingo knygos “Lietuviai prie Ledinuotojo vandenyno” pristatymo. Lietuvius žmonės pažindavo gatvėje, kadangi kelis kartus per dieną - rytinėse ir vakarinėse televizijos programose - buvo rodomi reportažai apie jų viešnagę.

Pabaigoje

Autoriaus nuotraukose:

Čikagos priemiesčio kanalas Jonui Markauskui atrodo menkas upeliukas, lyginant su Lenos upės delta, kur vienoje iš nesuskaičiuojamų negyvenamų salų jam teko gyventi.

Laptevų jūros tremtinių brolijos “Lapteviečiai” pirmininkas Jonas Markauskas.

Lapteviečių brolijos narys dr. Jonas Puodžius, tremtį iškentęs Trofimovsko saloje (iš dešinės), simpoziume su Lietuvos mokslo tarybos pirmininku prof. Leonu Kadžiuliu ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku dr. Žibartu Jackūnu.

55-osioms tremties metinėms skirta konferencija Vilniuje 1996 m.: iš kairės - Jakutijos nacionalinis teleradijo kompanijos generalinio direktoriaus pavaduotoja A. Pticyna, prof. V. Landsbergis, Jakutijos žurnalistė V. Pribitkina, leidyklos "Bičik" direktorius V. Aleksejevas ir J. Markauskas (iš J. Markausko albumo).

Lietuvos delegacijai simpoziume vadovavęs buvęs tremtinys, Vilniaus pedagoginio universiteto fizikas prof. Kazimieras Pyragas (iš kairės), Simpoziumo tarybos pirmininkas architektas Albinas Kerelis ir mokslinės programos vadovas dr. Vytautas Narutis.