Jolanta Kairienė

Mūsų žiniomis, apie bibliotekos atvirukų kolekciją yra rašiusi tik G. Šulkina 1962 metais¹. Deja, tame straipsnyje neskirtas atitinkamas dėmesys lietuviškų atvirukų fondui, o ir duomenys, matyt, pasenę (pvz., straipsnyje teigiama, kad kolekcijoje - apie 30-ties kraštų vaizdai, o dabartiniais duomenimis - daugiau kaip 40-ties!). Suprantama, atvirukų fondai pradėti tvarkyti bei bibliografuoti visai neseniai, tad šiame rašinyje norėtume aptarti tegu ir nedidelę įpusėtos tvarkyti lietuviškų atvirukų dalies patirtį, pateikti pagrindines šiam darbui reikalingas metodines nuostatas.

Kolekcija pradėta tvarkyti topografiniu principu: suskirstyta pagal leidinėlių vaizdo turinio priklausomybę konkrečiai šaliai ar kraštui bei smulkiau - miestui, gyvenvietei ir pan. Atviruko tematinės galimybės išties labai plačios, tad vaizdavimo objektai, nulemiantys jo turinį, yra ganėtinai įvairūs: gatvės, parkai architektūriniai, istoriniai ar kitokie paminklai, įžymūs pastatai, tiltai, kapinės ir t.t. Remiantis ikonografiniu leidinėlio vertinimo principu, be vietovaizdžių, fondas skirstomas į įvairiausias tematines grupes: portretiniai, muzikiniai, (t. y. su gaidomis), etnografiniai, mitologiniai, istoriniai, peizažiniai, literatūriniais bei tautosakiniais motyvais bei kitokie atvirukai. Be to, savo prigimtimi (pagal vaizdų pobūdį) jie būna kelių rūšių: fotografiniai arba dokumentiniai (t. y. fotonuotraukų pagrindu) ir meniniai; pastarieji gali būti dailės kūrinių reprodukcijos (t. y. reprodukciniai atvirukai) arba specialiai dailininkų sukurti darbai - grafikos, tapybos, ir t.t.² (t. y. originalieji atvirukai). Tvarkant atvirukų fondą, grupuojant juos pagal vaizdų tematiką, į leidinėlio rūšį irgi atsižvelgiama (pvz., “Vilnius meniniuose atvirukuose”).

Lietuviškų atvirukų fondą sudaro apie 4000 šių minispaudinių. Senųjų lietuviškų atvirukų (pasirodžiusių iki I pasaulinio karo), suprantama, yra dar mažiau. Pati sąvoka “lietuviškas atvirukas” - gana sudėtinga, kartais net komplikuota ir ginčytina. Nenuklysdami į plačius teorinius apibendrinimus, tik pasakysime, kad nustatydami konkretaus egzemplioriaus “lietuviškumą”, atsižvelgiame pirmiausia į vaizdinio turinio topografinę priklausomybę, taip pat - į leidybinę lokalizaciją (Lietuvos ir ne Lietuvos atvirukai) ir užrašų bei tekstų kalbos rūšį (pagal šį - “kalbos” - principą skirtume lituanistinius, polonistinius ir t.t. leidinėlius). Vertinant konkretų atviruką minėtus aspektus tenka tarpusavyje derinti, ir nėra garantijos, kad remiantis šiais lietuviškų atvirukų fondo tvarkymo metodiniais principais nepasitaikys abejotinų atvejų, kai teks kliautis intuicija arba daryti išlygas. Grupuojant leidinėlius pagal vaizdų pobūdį bei turinį, išryškėja dar vienas - teksto (pavadinimo, antraštės) pirmaeiliškumo principas; vien meniniams atvirukams taikytinas autorinis principas, kai atviruko iliustracija neturi topografinės prasmės, o svarbesnė yra menininko vaizdo priklausomybė Lietuvos meną reprezentuojančiam autoriui.

Konkrečiau neaptardami lietuviškų atvirukų kolekcijos visų teminių skirsnių, apžvelgsime tik senuosius leidinėlius leidybiniu-teminiu aspektu istorinėje-kultūrinėje retrospekcijoje.

Numanytina, kad T. Vrublevskis atvirukus pradėjo rinkti paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais, t. y. pačioje jų plitimo pradžioje: kolekcijoje turime vienus iš pirmųjų Lietuvoje ir už jos ribų pasirodžiusius leidinėlius lietuviška tematika³ (Lietuvoje iliustruoti pašto atvirukai pradėti leisti maždaug po 1895 m.). Tokios pašto kortelės su fotografinėmis iliustracijomis turėdavo užrašus lenkų, rusų, prancūzų, kitomis kalbomis. Tai - pirmųjų Vilniaus leidėjų K. Rio, D. Vizūno, J. M. Hiršovskio, B. Vasermano fotografiniai Lietuvos miestų vaizdai. D. Vizūnas, be to, išleido J. Vilčinskio Vilniaus albumo reprodukcijas. Beje, T. Vrublevskio kolekcijai priklauso vienas seniausių bibliotekoje saugomų atvirukų lietuviška tematika - D. Vizūno egzempliorius su spalvota Šv. Jurgio prospekto Vilniuje iliustracija, turintis antraštinį užrašą prancūzų kalba, išspausdintas Leipcige 1902 metais. D. Vizūnas bendradarbiavo su pažangiomis Rusijos, Vokietijos, Švedijos ir kitų kraštų spaustuvėmis, tad apskritai jo atvirukai - ypač geros poligrafinės kokybės. Kauno leidėjo H. Osovskio palikimas - tai Berlyne bei Stokholme spausdinti Kauno vaizdai; šio miesto iliustracijas panaudojo ir fotografas V. Zatorskis⁴. Yra lietuviškos tematikos atvirukų, kurių leidyba lokalizavosi už Lietuvos ribų: Maskvoje - I. Suvorino, Sankt Peterburge - Šv. Eugenijos raudonojo kryžiaus gailestingųjų seserų globos draugijos iniciatyva. Pastaroji išleido ir Vilniaus vaizdų pagal M. Dobužinskio paveikslus, dabar esančius M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune. Reikia paminėti ir Prūsijoje (Tilžėje) pasirodžiusių atvirukų leidėjus: Vydūno vadovaujamą draugiją “Rūta” (1914 m.), J. Vanagaičio vadovaujamą Birutės draugiją (1908-1914).

Palyginti didelę senųjų lietuviškų atvirukų fondo dalį sudaro T. Vrublevskio gimtojo miesto - Vilniaus vaizdai. Jų vertę padidina tai, kad juose užfiksuota tas pats architektūrinis paminklas, gatvė ar apylinkių vietovė įvairiais istoriniais laikotarpiais bei rakursais (pvz., Gedimino kalnas ir pilies griuvėsiai, Universiteto ansamblis, Pilies gatvė bei daugybė kitų objektų). Tarp jų ir tie, kurie iki mūsų dienų nėra išlikę (pvz., paminklai Jekaterinai II, Muravjovui, Aleksandro Neviškio koplyčia).

Ne mažesnės vertės leidinėliai - pirmieji Lietuvos atvirukai su lietuviškais užrašais (dažnai turintys lygiagrečias lenkiškas bei rusiškas antraštes), kurie atsirado jau 1904 m., panaikinus spaudos lotynišku šriftu draudimą. Tai - tikri lietuvių kalbos gyvavimo pačioje XX a. pradžioje liudytojai, atkakliai rusenusių mūsų tautos laisvės ir valstybingumo vilčių atspindžiai. Įdomu, kad pirmieji lietuviškos tematikos atvirukai su užrašais lietuvių kalba yra pasirodę Maskvoje, Krokuvoje, Varšuvoje, Peterburge (su A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus meniniais darbais bei kt.)⁵. Lietuvoje tokių egzempliorių, daugiausia istorinio turinio, pirmasis išleido P. Vileišis 1905 m. Vilniuje, savo modernioje spaustuvėje, kurią jam įrengė iš Peterburgo iškviestas prityręs spaustuvininkas Martynas Kukta Vilniaus g. Nr. 10. Vėliau daugiausia jų yra išleidęs kitas žymus Vilniaus leidėjas Balys Stadzevičius 1906-1911 m.(tiesa, spausdinti veždavęs juos į tuometinę Vokietiją, Breslau miestą) - su Vilniaus, Trakų, kitų miestų bei istorinių vietovių vaizdais, įvairių veikėjų portretais, garsių paveikslų reprodukcijomis. Sunku pervertinti ir pirmuosius atvirukus su vien tik lietuviškais pavadinimais - J. Paketurio ir J. Kriausčiūno 1906 m. Vilniuje įsteigto “Lietuvos” knygyno, Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (įvairaus turinio - dailės reprodukcijas, proginius, portretinius ir t.t., spausdintus Varšuvoje), aušrininko Mečislovo Davainio-Silvestraičio (daugiausia mitologinio -etnografinio turinio, pasirodžiusi Vilniuje, M. Kuktos spaustuvėje), Onos Vitkauskytės, kuri 1907 m. Kaune atidariusi lietuvišką knygyną, tapo žymiausia atvirukų leidėja visoje Lietuvoje (tai leidinėliai su Kauno vaizdais, Lietuvos kariuomene, dainų tekstais bei natomis, lietuvių liaudies architektūros paminklais, rašytojų portretais ir kt., beje, nežinoma, kur O. Vitkauskytė savo atvirukus spausdino). Be to, šio tipo spaudinius su lietuvių dailininkų kūrinių reprodukcijomis 1907 m. pradėjo leisti Lietuvių dailės draugija; 1909 m. šiek tiek atvirukų išleido vilnietis Liucijonas Uziembla (Sulina), Šv. Kazimiero draugija Kaune, Paulina Mongirdaitė Palangoje, Antanas Macijauskas Rygoje. Lietuviškus užrašus turi ir vėlesni D. Vizūno atvirukai. Datuoti šios rūšies leidinėlius kartais padeda ir vaizdinis bei rankraštinis-korespondentinis turinys, ir net vidinė spaudinio sandara (1905 m. Tarptautinė pašto sąjunga įvykdė reformą, po kurios buvo leista antrojoje atviruko pusėje rašyti ne tik adresą, bet ir laiško tekstą). Lietuviškas pavadinimas senajame atviruke - tai ne tik lituanistinis leidinėlio požymis, - tai tuometinės Lietuvos kultūrinio gyvenimo atgimimo, tautinės sąmonės prabudimo autentiškas faktas.

Taigi plati senųjų lietuviškų atvirukų leidimo vietų geografija (Vilnius, Kaunas, kiti Lietuvos miestai, Maskva, Sank Peterburgas, Varšuva, Breslau, Pleševas ir t.t.), kalbinis pavadinimų margumynas (lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų, kitos) mums liudija sunkią šių mažųjų spaudinių radimosi kelią, vingiavusį permainingomis XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos istorinėmis aplinkybėmis… T. Vrublevskio atvirukų kolekcija, išlikusi per šio amžiaus dviejų pasaulinių karų sumaištis, - neabejotinas ikonografinis-leidybinis turtas, istorinė-kultūrinė-estetinė-memorialinė vertybė, kada nors galbūt sulauksianti išsamių tyrinėjimų minėtais aspektais. Dabartinė šių beveik šimtmečio senumo leidinėlių paskirtis - pasitarnauti gilesniam Lietuvos turtingos praeities - istorijos, kultūros, meno, etnografijos, architektūros, urbanistikos, kraštovaizdžio ir t.t. - pažinimui. Senieji lietuviški atvirukai, tarsi šio pažinimo šaltiniai, gali pagirdyti Tėvynės meile trokštančias širdis, - juk juose atsispindi gimtasis kraštas… Tuo tarpu dar nesenoje sovietmečio epochoje jie visai nepriimtini. Dabar padėtis iš esmės kita: turime braukti nuo senųjų atvirukų laiko apnašas, - juos restauruoti, iškelti į šviesą tyrinėdami bei propaguodami: rengdami temines parodas, apie jas informuodami visuomenę spaudoje, skatindami reprodukcinę šių unikalių leidinėlių ar net jų albumų leidybą⁶.

Literatūra:
¹Šulkina G. Atvirukų kolekcija // Bibliotekų darbas. - 1962, Nr. 2, 33 p.
²Gedminas A. Atvirukai. Grafika, nešanti džiaugsmą // Gedminas A. Straipsniai, atsiminimai. - V., 1984, 314 - 319 p.
³Kniūkšta A. Pirmieji lietuviški atvirukai // Kultūros barai. - 1981. Nr. 5, 58 p.
⁴Grinevičius H. Pirmieji Kauno iliustruoti atvirukai // Kolekcija. - 1994, Nr. 1, 42 - 43 p.
⁵Junevičius D. Zigmas Toliušis ir jo lietuviškų iliustruotų atvirukų istorijos studijos // Knygotyra. - 1996, T. 23, 115 - 126 p.
⁶Morkūnas E. Išleiskime senų atvirukų albumą // Kultūros barai. - 1988. Nr. Nr. 1, 67 p.

Paveiklėliuose:

Barboros Radilaitės rūmų griuvėsiai.

Išleido O. Vitkauskytės knygynas Kaune.

M. Dobužinskis. Senojo Vilniaus universiteto kiemas.
Išleido Šv. Eugenijos Raudonojo kryžiaus gailestingųjų seserų globos draugija Sankt Peterburge.

Trakų pilies griuvėsiai.
Išleido D. Vizūnas Vilniuje.