Gediminas Zemlickas

Naudos turėjo visi

Statistikos mėgėjams priminsime, kad iš ergonomikos, darbų ir aplinkos saugos inžinerijos srities perskaityta 18 pranešimų (bei pateikta stendinių darbų) iš ekologinės inžinerijos - 14, taikomosios ekologijos, gamtos saugos - 18 pranešimų, aplinkotyros, žmogaus ir aplinkos sveikatai - 24, socialinės inžinerijos - 15 pranešimų.

Kiekviena patirtis vertintina. Skirtingai nuo daugelio kitų mokslinių konferencijų rengėjų, kauniečiai siekia ne vien solidaus pranešėjų kontingento ir ne vien aukštos mokslinės kokybės pranešimų. Siekiama ugdyti jauną mokslininką, žengiantį tik pirmuosius žingsnius pamėgtoje pažinimo srityje, plačiau jam atverti vartus į mokslinio bendravimo pasaulį.

Pirmuosiuose seminaruose, tada dar kitos tematikos, buvo įprasta tokia seka: pašnekėdavo docentas, jį pakeisdavo studentas. Paskui tų renginių organizatoriui doc. Romui Gražulevičiui kilo kita mintis. Kvalifikuotų žmonių tegu bus ir mažiau, bet svarbu, kad jie atstovautų skirtingoms sritims - vieni nusimanytų apie vandenvalą, kiti - apie žmogaus sveikatą, treti - apie žemės ūkio mašinas. Tada ne tik studentų kvalifikacija keliama, akiratis plečiamas, bet ir profesorius gali pasijusti sėdįs lyg ir studento suole. Žodžiu, norėta rengti seminarus, kurie būtų skirti ir seniems vilkams, ir besiplunksnuojantiems magistrantams bei doktorantams.

Labai svarbu, kad šalia jaunų pranešėjų pamatėme prof. habil. dr. V. Kučinską ir doc. dr. R. Kučinskienę iš Klaipėdos universiteto, apie saugaus darbo problematiką ne vien iš knygų nusimanantį doc. dr. J. Tartilą (VGTU), doc. dr. A. Lukauską, kuris ne tik pats didelis šių renginių entuziastas, bet gebantis suburti, uždegti ir Kauno medicinos akademijos studentus. Visą būrį gerai parengtų jaunų pranešėjų iš VDU atsivedė prof. habil. dr. R. Gražulevičienė.

Pagal susiklosčiusią tradiciją, paskutinę dieną seminaras vyksta išvykoje. Šiemet - į Aukštaitijos nacionalinį parką, kur žmogaus ir gamtos ryšys teikia ypač daug peno apmąstymams.

Žinoma, labai įdomu pamatyti, kaip medienos kiekį miško plote apskaičiuoja Lietuvos miškų kirtėjai, ir palyginti, kaip tą daro švedai. Įvairių miškininkų naudojamus matavimo įnagius parodė LŽŪU Miškų fakulteto Ekologijos katedros docentas Slavomiras Mirinas. (Beje, su docento mintimis apie mūsų miškus, miestų parkus, ąžuolynus laikraščio skaitytojus supažindinsime viename iš artimiausių laikraščio numerių.)

Už praktinius dalykus ir gautą informaciją ne mažiau svarbu ir betarpiškas bendravimas gamtoje. Juk kasdieniame gyvenime studentui ar doktorantui pabendrauti kad ir su savo fakulteto žilagalviu docentu ar profesoriumi ne itin daug galimybių.

Na, o renginį vainikavo Lietuvos etnokosmologijos centro aplankymas, kur dr. Gunaras Kakaras priminė, jog visi esame ne tik gamtos, bet ir neaprėpiamo Kosmoso dalelė.

Tokie renginiai suartina žmones, o jauniesiems leidžia pasijusti akademinės bendrijos nariais. Štai kodėl šios konferencijos laukiamos, planuojamos iš anksto. Dar nesibaigė šis renginys, o dalyviai jau svarstė apie kitąmet vyksiančią konferenciją.

Konferencijos dalyvių išsakytos mintys gal bus savotiškas atspindys tų problemų, kurios jaudina, tikimės, ne vien žemės ūkio mokslų atstovus.

Prioritetas - ekologinei žemdirbystei

Kuo ši konferencija Jums įdomi ir naudinga?

Labai įdomu tai, kad ši tarptautinė konferencija suburia žmones, kurie rūpinasi aplinkos sauga, žmogaus sveikata bei darbo sauga. Susirinkusieji gali diskutuoti, dalytis idėjomis. Grįžęs į Švediją norėčiau pratęsti užmegztus kontaktus su šios srities Lietuvos tyrinėtojas bei dėstytojais.

Kiek ši triada - aplinkos ir darbo sauga bei žmogaus sveikata populiari Švedijoje, kiek jai skiriama dėmesio?

Rengiamos panašios konferencijos, o šiuo metu ypač skatinamas ekologinis ūkininkavimas. Tai gerai aplinkai, gaminamų maisto produktų kokybei bei žmonių sveikatai. Švedijos vyriausybė norėtų, kad iki 2000 metų Švedijoje 10 proc. gaminamų produktų būtų ekologiškai švarūs.

O kokią dalį ekologiškai švarių produktų gamina Švedija šiuo metu?

Apie 5 procentus. Per dvejus metus tą rodiklį teks padidinti dvigubai. Vartotojai labai nori ekologiškų maisto produktų ir pasirengę už juos mokėti papildomai. Tai sudarytų 10 -20 proc. - šis priedas turėtų skatinti minėtų produktų gamybą. Naudojami specialūs ženklai, tad pirkėjas mato, kad jis perka būtent ekologiškai švarius produktus.

Iš to, ką pasakėte, išeitų, kad 95 proc. Švedijoje gaminamų žemės produktų dar negali būti priskirti ekologiškai švariems. Kokias tad svarbiausias savo šalies žemės ūkio problemas išskirtumėte?

Aktualu kontroliuoti piktžolių paplitimą auginant javus, o ypač cukrinius runkelius. Tai didelė problema. Kai kurie žmonės domisi, kaip kovoti su piktžolėmis nenaudojant herbicidų. Vienas iš tokių būdų - taikyti aukštatemperatūrį apdorojimą. Kol piktžolės mažos, jos tiesiog nudeginamos.

Mano dėmesys būtent ir telkiamas į tuos darbuotojus, kurie tiesiogiai dirba ekologinės žemdirbystės srityje. Ten specifinės sąlygos: daugiau rankų darbo, daugiau naudojami traktoriai, gerokai daugiau jėgų tenka eikvoti naikinant piktžoles. Tenka rūpintis, kur viršyti viršvalandžiai, kur daugiau dulkių, piktžolių, sunkesnis darbas. Siekiame gerinti tų žmonių darbo sąlygas, išlaikyti jas normos ribose, rūpintis tų žmonių sveikata. Taigi ypatingą dėmesį telkiame į ekologiškai švarius ūkius. Tenka nagrinėti ir psichologines problemas. Mat gamindami ekologiškus produktus ūkininkai rizikuoja ir prarasti dalį pajamų. Atsisakydami chemikalų ir herbicidų jie daugiau rizikuoja. Šiems žmonėms tenka daugiau patarti, konsultuoti, ieškome būdų, kaip būtų galima kompensuoti jų papildomą riziką ir triūsą.

Didžioji dalis ūkių, matyt, siekia didžiausio derlingumo, našumo. Visa tai pasiekiama naudojant trąšas, herbicidus. Kaip tada?

Ūkininkams kyla sunkumų su perprodukcija. Jeigu gamintojai gali gauti papildomų pinigų būtent už kokybišką produktą, tai jie ir pasirengę tą produktą gaminti. Mažiau patiekdami uždirba tiek pat.

Trąšų, kitų cheminių produktų gamintojai siekdami pelno tikriausiai užsiima ir pašėlusia savo prekių reklama, pagaliau, matyt, ir lobistine veikla? Kaip pasiseka atsispirti tokiam spaudimui?

Valstybės politika tokia, kad ūkininkai skatinami naudoti mažiau trąšų ir herbicidų. Vyriausybė ragina žemdirbius mąstyti, siekti protingai veikti.

Kaip rūpinamasi žemdirbių švietimu, kvalifikacijos kėlimu?

Švedijoje gyventojai gauna gerą išsilavinimą, taip pat ir ūkininkai. Veikia fermerių federacija, kuri, ypač žiemos metu, sukviečia ūkininkus tobulintis, rengia įvairius kursus. Taip siekiama kelti žemdirbių kvalifikaciją.

Bet tai kainuoja?

Naudojamos fermerių federacijos lėšos, jomis stengiamasi kompensuoti ūkininkų išlaidas. Ūkininkai gali naudotis patarėjų, konsultantų paslaugomis. Be to, leidžiami išties geri žurnalai, kuriuose spausdinami žemdirbiams aktualūs straipsniai, ūkininkai gali juos skaityti ir nagrinėti. Beje, fermerių federacija leidžia ir savaitinį žurnalą, kuriame daug patarimų žemdirbiams. Spausdinama daug specializuotų leidinių, skirtų kiaulininkystei, pienininkystei, paukštininkystei, sodininkystei ir kitoms sritims.

Ar televizija dar nenuslopino švedų noro skaityti?

Beveik nuslopino. Vis daugiau ūkininkų turi kompiuterius, naudojasi “Interneto” paslaugomis ir daug sužino. Kiekvieną dieną fermeriai gauna informacijos ne tik apie meteorologines sąlygas, bet ir žinių apie kiaulininkystę, pienininkystę ir pan. Kompiuteriais palaikomas tiesioginis ryšis su kiaulių skerdimo ir perdirbimo įmonėmis. Taigi tą pačią dieną fermeris gauna informacijos apie kainų pokyčius, produkcijos paklausą. Gamintojas gali labai greitai reaguoti, pasirinkti naudingiausią sprendimą. Fermerių federacija skatina naudotis kompiuteriais, net nupirko 40 tūkst. kompiuterių fermeriams prieinamomis kainomis.

Didžiojoje Britanijoje būta didelių problemų su jautienos gamyba dėl išplitusios karvių pasiutligės. O kaip Švedijoje?

Tokių bėdų dar neturėta. Švedijos gyventojai nori valgyti tik Švedijoje pagamintus produktus, taip pat ir jautieną. Žinoma, perkami ir kitų šalių kokybiški maisto produktai, bet gyventojai pirmenybę skiria švediškiems produktams.

Ar Švedijoje pasitaiko galvijų leukozės atvejų?

Nebūdamas šios srities specialistas, gal ne viską išgirstu ir žinau. Bet situacija nėra bloga.

Lietuvoje 80 proc. atmosferos teršalų patenka iš kitų šalių. Matyt, ir Švedija, nors ir rūpinasi ekologine žemdirbyste, bet irgi nukenčia nuo kai kurių Europos kaimynų?

Mes galime kontroliuoti užterštumą tik pačioje Švedijoje, negalime pastatyti užtvarų prasiveržiančiam užterštam orui iš Vakarų šalių. Kartais tokių nesusipratimų iškyla su Didžiąja Britanija.

Kaip rūpinamasi vandens telkiniais? Ar tai susiję su Jūsų darbų tematika?

Ne visai, mano darbo specifika kiek kitokia - tenka daugiau rūpintis žmonių sveikata. Bet mūsų universitete (jis netoli Malmės miesto) specialų išsilavinimą gali gauti ir žmonės, kurie užsiima žuvų auginimu.Šios srities žinių galima įgyti Upsaloje, kitose Šiaurės Švedijos vietovėse.

Šiaurės šalių problemos, ko gero, panašios, tad veikiausiai veikiate išvien? O gal gerų pavyzdžių Jums teikia ir kitos Eurpos šalys?

Įkurta labai veiksminga organizacija - Šiaurės šalių mokslininkų asociacija. Ji turi bene 10 skyrių: žemės ūkio inžinerijos, žemės ūkio produktų gamybos, gyvulių auginimo, sodininkystės ir t.t. Yra ir skyrius, kuriame diskutuojama, kaip pakelti ūkininkų išsimokslinimą.

Kitąmet Danijoje planuojama surengti tarptautinę konferenciją, skirtą darbo sąlygoms aptarti. Bus kalbama apie tokį žemės ūkio veiklos ir gamybos būdų organizavimą, kad ši veiklos sritis galėtų savarankiškai plėtotis negaudama paramos iš šalies. Savaime besirutuliojantis, organinis ir ekologiškai švarus ūkininkavimas - visa tai labai artimai susiję.

Švedijos žemės ūkis dotuojamas?

Taip, jis labai stipriai buvo remiamas, bet dabar ta parama mažėja. Siekiant tarptautinio prekybos lygio, žemės ūkio gamybos sąnaudos turi būti mažinamos. Tad ir parama mažės. Toks gyvenimas.

Prieš atvykdami į šią konferenciją, ar daug žinojote apie Lietuvos žemės ūkį, jos ekologinę žemdirbystę?

Ne itin daug. Žinojau, kad čia vyksta dideli pokyčiai, ypač ūkininkavimo srityje, ekologiškoje žemdirbystėje. Nemažai girdėjau apie Švedijos fermerių federacijos, remiančios Lietuvos ūkininkus, veiklą. Federacija, be pinigų, yra perleidusi Lietuvos ūkininkams padėvėtos technikos. Tai buvo labai reikšminga vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Esu įsitikinęs, kad ryšius su Lietuvos mokslininkais būtina plėtoti. Ir ne vien tarp dėstytojų, profesorių. Labai svarbu, kad bendrautų jauni mokslininkai, studentai, taip pat ir ūkininkai.

Minties aiškumo vertė

Ką daro ergonomikos specialistas konstruojant naują įrangą, gerinant žmogaus darbo sąlygas galiu įsivaizduoti. O ką jis daro dirbdamas akademinėje įstaigoje? Moko studentus? O gal atlieka ir užsakomuosius darbus?

Iš pirmo žvilgsnio mūsų darbas labai paprastas: įvertiname darbo sąlygas konkrečioje darbo vietoje. Tenka išpildyti daugybę reikalavimų, atsižvelgti į tam tikrus veiksnius. Bėda tik, kad visų problemų nepavyksta išspręsti dėl techninių, ir ekonominių priežasčių.

Teikiame rekomendacijas, vertiname tiriamuosius darbus, vieną ar kita konkrečią darbo vietą, kuriame darbo vietų bendrą vertinimo metodiką. Atliekame ne tik taikomuosius, bet ir teorinius darbus: nagrinėjame idealius modelius, vėliau tuos duomenis pritaikome konkretiems atvejams. Darbo vietoje gali būti patogu sėdėti, bet nepatogu dirbti, tenka ieškoti optimalaus derinio, kuris priklausytų ne tik nuo technikos, bet ir nuo ekonomikos. Teoriškai galima sukurti puikią darbo vietą, bet kas iš to, jeigu jos nepavyks įdiegti praktiškai.

Kiek dabartinėje Lietuvoje reikalingi ergonomikos specialistai? Ar dažnai prireikia Jūsų paslaugų?

Dirbame pereinamuoju laikotarpiu, to negalima pamiršti. Juk ir Vakaruose ne iškart buvo suvoktas ergonomikos būtinumas. Būta įvairių teorijų, kol galų gale susiformavo ergonomikos kriterijai. Mes taip pat turime žmones rengti ir psichologiškai. Šiuo metu kai kam gali atrodyti, kad svarbiausias įrankis - plaktukas, kuriuo patogu kalti.

Žmogui svarbiausia - turėti darbo vietą, pragyvenimo šaltinį. O jau kokia ta darbo vieta - šiuo metu gal išties antraeilis dalykas?

Kol kas dar taip, bet 5 metų senumo laikraščiuose pamatysite, kad darbo ieškančių buvo gerokai daugiau negu jo siūlančių. Dabar darbo siūlančių nemažai, tačiau reikalaujama kvalifikacijos. O tai jau susiję su darbo vietos parengimu, jos gerinimu. Jau esama ir Vyriausybės nutarimų, kurie privers darbdavį rūpintis tobulinti darbo vietas. Jos jau dabar atestuojamos.

Ar neatsitiks taip, kaip su kasos aparatais kioskuose? Labai lengva “prismaugti” darbdavį, užuot ieškojus būdų, kaip jam pagelbėti kurti naujas darbo vietas.

Spaudimas darbdaviui nėra toks jau nepakeliamas. Kartais sukeliama tik daug triukšmo. Tiesa, tų reikalavimų vienu metu gali užgriūti labai daug, ir darbdaviui sunku juos visus išpildyti, tenka pasirinkti, ką taisyti pirmiausia. Toks šių dienų gyvenimas, jis nėra normalus, bet vaikiškomis ligomis reikia persirgti. Normalioje visuomenėje šios problemos išspręstos.

Mes jaučiamės esą naujovių propaguotojai, mėginame žmonėms parodyti, kad mūsų rekomendacijos laikui bėgant ims teikti naudą. Sociologiniai tyrimai rodo, kad gana daug darbuotojų keičia darbą būtent dėl nepakenčiamų darbo sąlygų. Taip yra Lietuvoje, o Vakaruose - tai ypatingai ryšku.

O psichologinis klimatas darbovietėje, santykiai su vadovu? Ar šie veiksniai taip pat įeina į darbo vietos gerinimo reikalavimus?

Jeigu darbuotojas nuolat jaučia psichologinę įtampą, diskomfortą, yra nervingas, tai ir jo reakcija į aplinką, kitus žmones nėra adekvati. Apie kokią tad darbo vietos kokybę galima kalbėti?

Ar galima teigti, kad ergonomikos specialisto veiklos sritis - rūpintis, kaip pašalinti diskomfortą? Tiek fizinį, tiek psichologinį?

Taip, tai susiję. Gyvenime nebūna, kad viena sritis būtų visiškai atsieta nuo kitos. Kartais tie ryšiai akivaizdūs, kartais mažiau pastebimi. Tačiau visi aplinkos veiksniai tarpusavyje susiję.

Gyvenome vienoje socialinėje sistemoje, taikėmės prie GOST’o, atitinkamų darbo saugos reikalavimų. O prie ko taikomės dabar? Gal jau prie Europos Sąjungos reikalavimų?

Minėjau, kad išgyvename pereinamąjį laikotarpį. Jau mėginama taikyti kai kuriuos Europos Sąjungoje priimtus reikalavimus neatsižvelgiant į vietines sąlygas. Esama ir kito kraštutinumo - pernelyg sureikšminamos vietinės sąlygos. Kartais psichologiškai sunku priimti naujoves. Juk užtenka darbo vietas kompiuterizuoti, ir daugelis dalykų, kad ir mokesčių mokėjimo srityje, jau bus išspręsti. Nors ir ne visi, kadangi mokesčius vengiama mokėti ir Vakaruose.

Beje, nenorėčiau tvirtinti, kad viskas mūsų buvusiame gyvenime buvo blogai. Tik požiūris kitoks. O daugelis normų buvo geros (nekalbu apie visas). Kita vertus, realiame gyvenime daugelis protingų reikalavimų nebuvo vykdomi, ne viską atspindėdavo ir statistika. Tačiau kai kuriose srityse tie oficialūs reikalavimai buvo net griežtesni negu priimti Vakaruose.

Ką duos ši žmogaus ir gamtos saugai skirta konferencija? Svarbiausia - populiarinti pačią problemą. Žmogus ir gamta - neatsiejami. Pusiausvyros pažeidimas niekam neduos naudos. Bet kurie staigūs pokyčiai, kad ir kokie atrodytų geri iš pirmo žvilgsnio, po kurio laiko gali pasirodyti netinkami, tenka gailėtis dėl besaikės technikos plėtros padarytų pažeidimų. Labai gražu, kai žmogus geba pripažinti savo klaidas. Beje, mokslo pasaulyje tai ne dažnai pasitaiko.

Ši konferencija - tai klaidų pripažinimo renginys?

Ne viską pavyksta iškart įvertinti. Kartais nepasiseka įvertinti tiriamos problemos tam tikrų veiksnių. Tarkime, prieš metus tyrėme gatvę, išmatavome didelį triukšmo foną. Bet pasirodė, kad gretimoje gatvėje, nors triukšmas ir mažesnis, bet daugiau išmetama dujų. Mat ten sankryža. Kas blogiau - ne visada pavyksta atsakyti.

Prieš 4 metus mūsų automobilių išmetamų dujų parametrai buvo blogesni, dabar pagerėję, bet dabar automobilių daug daugiau. Net nelengva atsakyti, ar ta situacija buvo geresnė seniau, ar dabar. Iškyla naujų veiksnių, tai ir vertinti tenka kitaip.

Jūs matuojate triukšmą, išmestų dujų kiekį. Konstatuojate problemą. O kada pradėsime šalinti tuos neigiamus padarinius?

Tai jau daroma.

Automobilių negaminame, valymo filtrų į visus taip pat neįmontuosime. Lieka tik gerinti kelius ir benzino kokybę? Pirmiausia reikia racionaliai organizuoti eismą. Tai mūsų rankose. Svarbu ir vairuotojų sąmoningumas, bendra žmonių kultūra. Pagaliau psichologiniai momentai: maršruto pasirinkimas, apsisprendimas važiuoti per vieną ar kitą sankryžą.

Kaune per Nemuną pastačius naują tiltą suformuotas miesto vakarinis apvažiavimas. O prasidėjo nuo to, kad miestas tiesiog duso nuo automobilių dujų. Dabar statomas kitas tiltas netoli geležinkelio stoties - norima nukreipti dalį transporto nuo miesto centro. Taigi tas problemas išspręsti galima. Antra vertus, ar pakanka fizinių išteklių, daugumai problemų spręsti. Tegu dešimtadaliu sumažinsime neigiamą poveikį - jau efektas. Žmogui svarbu žinoti tikrą padėtį, tendencijas, savo sveikatos būklę.

Esate Žemės ūkio universiteto atstovas, o mes kalbame apie miesto transporto problemas. Ar tai irgi priklauso nuo Universiteto?

Mūsų universiteto mokslininkams tenka prisidėti sprendžiant įvairias miesto gyvenimo problemas, bendradarbiaujant su įvairiomis įstaigomis, gamybiniais padaliniais, mokyklomis ir pan. O žemės ūkyje šiuo metu padėtis kiek kitokia. Technikos naudojama mažiau, kai kur grįžtama prie arkliuko. Kyla kitų rūpesčių: kaip saugoti kad ir pesticidus? Jų vartojama mažiau, bet pagerėjus ekonomikai, vėl bus perkama ir naudojama. Užsienyje žmogus perka chemikalus, bet skaito instrukciją ir elgiasi griežtai pagal nurodymus. O Lietuvoje mėginama daryti taip, kaip kaimynas darė. Tokias psichologines nuostatas būtina keisti.

Mes visą laiką esame vien tik stropūs mokiniai?

Ne visada. Teko dalyvauti įdomioje konferencijoje, kurioje kalbėta, kad Vakaruose dažnai jau nebepastebima tų problemų, kokias pastebime mes. Užsienyje man sakė: Jūsų mokslininkų atėjimas į šią sritį sveikintinas, nes kartais mes į savo darbą žvelgiame nekritiškai, nešauna mintis, kad galima veikti kitaip. Labai svarbu, kad kvalifikuotas žmogus pažvelgtų savitu žvilgsniu į, regis, įprastus dalykus.

Teorinėje srityje dirbame neblogai, bet atsiliekame eksperimentinėje dalyje - dėl menkos materialinės bazės, bendros kultūros stokos ir pan. Helsinkio darbų saugos institutas surengė konferenciją, kurioje dalyvavo mokslininkai kone iš viso pasaulio. Institutas kuruoja Afriką. Buvo įdomu palyginti japonų mokslininko ir afrikiečio iš eksperimentinės srities skaitytus pranešimus. Japonas naudojo aukštas technologijas, o afrikietis - gerokai paprastesnes tyrimo priemones, bet rezultatai ir pranešimų lygis labai nesiskyrė.

Japonijos firma kolegą pakvietė konsultacijai, paprašė pasiūlyti, kaip sumažinti vieno įrenginio triukšmą. Lietuvis išdėstė savo siūlymus. Japonai ir sako: “Mes daug eksperimentavome, skaičiavome, o jūs gavote tas pačias išvadas vien pasižiūrėjęs…”

Taigi teorinių fundamentinių dalykų žinojimas gali labai pagelbėti sprendžiant įvairias problemas. Kartais primirštame elementarių taisyklių reikšmę mokymo procese, o juk jos padeda formuoti galvoseną. Inžinierius girdžiu sakant: ”Kam reikalinga braižomoji geometrija, jeigu kasdieniame darbe jos nenaudosime?..” Bet juk ši disciplina lavina mąstymą. Todėl labai blogai, kai mokymo procese mažinamas fundamentinių disciplinų skaičius. Prieš metus Kaune lankėsi Harvardo universiteto studentė iš JAV - būsima mechanikos specialistė. Man buvo įdomu, kadangi pats esu mechanikas. Paprašiau jos surašyti disciplinas, kurių ji mokėsi Harvarde. Pasirodo, lygiai tie patys dalykai ir net tokių pačių apimčių, kurių buvo tekę KPI mokytis ir man. Dar paklausiau, kas tai studentei buvo sunkiausiai įkandama. Ji sako: “Anglų kalba”. Labai nustebau. Paaiškino: “Teko išmokti dėstyti mintis aiškiai, logiškai - keliais sakiniais pasakyti esmę”. Paskui jai teko projektuoti nedidelį įrenginuką. Inžinieriui nesudėtingi skaičiavimai ir brėžiniai, bet teko išstudijuoti kitus klausimus: kaip gauti žaliavos, telkti darbininkus, išsiaiškinti rinkos subtilumus. Amerikiečių inžinierius mokomas ne tik pačios gamybos dalykų, bet dar nepradėjęs gaminti jis privalo galvoti, kur tą gaminį dės, kaip realizuos.

Amerikietė pasidalijo ir savo ateities sumanymais: stos į magistrantūrą, bet ne į mechanikos, o į ekonomikos. Tai jos nebaidė. Mat įsisavinus fundamentinius mokslus neiškils didelių sunkumų išmokti ir kitų dalykų. Toks amerikiečių požiūris. Žmogų universitetai ten nerengia konkrečiam darbui. Firmos vertina ne siaurą profesinį išsilavinimą, bet fundamentinių dalykų žinias. Tokį plataus profilio specialistą jau firmos siunčia porai metų tobulintis darbui konkrečioje srityje. Deja, fundamentinių disciplinų krūvį mažindami mes elgiamės visiškai priešingai. Tai bloga tendencija.

Tartis su specialistais kainuoja pigiau negu taisyti klaidas

Kokias išvadas verčia daryti ta turtingose šalyse dar tebenaudojama 40 metų senumo technika?

Žinoma, tie 40 metų senumo žibalu varomi kombainai nėra visuotinai paplitęs reiškinys - danų ir kanadų fermeriai turi pakankamai ir šiuolaikinių mašinų. Bet kai kur naudojama ir sena, gerai prižiūrėta technika - tiek žibalu, tiek benzinu varoma. Panašios man yra tekę matyti ir Švedijos fermerių ūkiuose. Tai rodo ūkininkų rūpinimąsi technika, ūkišką požiūrį į žemės ūkio mašinas. Gerai sutvarkytos tokios mašinos emisijos bei kiti rodikliai pasirodo esą ne tokie jau ir prasti.

Išvada peršasi savaime. Pirmiausia nereikia skubėti kuo greičiau atsisakyti kad ir senesnės technikos. Tas pat pasakytina ne tik apie žemės ūkio mašinas. Štai mūsų žmonės perka automobilius. Techninių apžiūrų centras tikrina jų būklę. Kuo senesnis automobilis, tuo brangiau kainuoja techninė apžiūra. Tai daugeliu atveju nelogiška. Juk automobilis automobiliui nelygus. Jeigu būklė puiki, tai techninis aptarnavimas, apžiūra galėtų kainuoti pigiau. Žmones reikėtų pratinti gerai prižiūrėti techniką, rūpintis ja.

Tačiau Lietuvoje veikiama priešingai?

Taip atsitinka dėl dviejų dalykų. Kuriantys ir priimantys tokius įstatymus nesikonsultuoja net su specialistais, toje srityje dirbančiais dešimtmečius ir turinčiais savo nuomonę. Neretai siekiama tikslo ir lobistinėmis priemonėmis. Firmoms gamintojoms naudinga, kad sena technika kuo greičiau būtų keičiama nauja. Valdininkai pirštu rodo į įstatymus bei vyriausybių nutarimus, o žmonės gūžčioja pečiais. Kartais vyksta sveiku protu nepaaiškinami dalykai: paprastam žmogui, ūkininkui aišku, o valdininkui - nesuprantama.

Ką siūlote?

Įstatymai, Vyriausybės nutarimai turi būti priimami ramiai, gerai apsvarsčius, pasitarus su mokslo žmonėmis, specialistais. Tada neiškils akibrokštų. Kuo daugiau laiko prarandama rengiant įstatymus, kuo jie geriau apgalvojami, tuo lengviau visiems kvėpuoti vėliau, priėmus protingus sprendimus. Ne balsų dauguma reikėtų priimti naujus įstatymus, bet kvalifikuotų specialistų sprendimu.

Konferencijoje “Žmogaus ir gamtos sauga”, kiek prisimenu, nebuvo perskaitytas nė vienas pranešimas, kuriame būtų parodyta žala dėl neapgalvotų įstatymų?

Įstatymų kūrimas ir jų atitikimas dabartines gyvenimo sąlygas, ypač pereinamuoju laikotarpiu, kai seni įstatymai nebegalioja, o nauji neveiksmingi - puiki tema ateičiai. Mūsų šalies žemės ūkyje pradedama dirbti naujomis mašinomis, naujų parametrų technika. Ką modernios Vakarų technikos savininkui gali pasiūlyti žemės ūkio rajonų skyrių inžinerinė tarnyba, kuri pavasarį tikrina mašinų techninę būklę? Juk esama serviso sistema tinka gal tik Lipecko, Ukrainos, Baltarusijos traktoriams.

Kaip vertinate lietuviško traktoriaus gamybos epopėją?

Tai klaida, pinigų mėtymas. Jeigu mūsų specialistams kyla neaiškumų, naudinga apsidairyti, pažiūrėti, kaip daroma pasaulyje. Štai Suomija gamina traktorius. Tie traktoriai tik surenkami, nes 80 proc. produkcijos, skirtos jiems pagaminti, atvežama iš kitų valstybių: priekiniai ir užpakaliniai tiltai - iš Italijos, degalų aparatūra - iš Vokietijos, optika - iš Čekijos ir pan. O patys suomiai gamina variklius, transmisiją, rėmus, degalų bakus, kabinas. Dažniausiai kooperuojamasi su užsienio firmomis. Net ir garsios pasaulio traktorių gamybos kompanijos, tokios kaip "John Deere", iki 90 proc. komplektuojamų detalių ir mazgų atsiveža iš kitų giminingų įmonių. Net tokios galingos valstybės, kaip Vokietija, Suomija, turinčios išteklių ir patirties, visko negamina, kooperuojasi su kitomis šalimis.

Mūsų drąsa - gaminti viską nuo pradžios iki galo - kartais atsiranda dėl neišmanymo.

Tačiau techninė mintis argi neturi būti plėtojama? Prarasdami pinigų gal bent palaikytume šalies techninę kultūrą?

Manau, kad pamokantį sprendimą pasirinko Mažeikių kompresorių gamykla, pradėjusi gaminti dyzelinius variklius. Jie turėtų tikti traktoriams, kompresoriams, gyvulininkystėje naudojamose kilnojamose stotyse, nedideliems sunkvežimiams ir pan. Kai įmonė atsigauna, pinigai ima grįžti, tada galima gaminti ir sudėtingesnius variklius. Kadangi Lietuvoje yra kuro aparatūros, staklių gamybos įmonės, galima galvoti ir apie lietuvišką traktorių. Turint variklį, aparatūrą, galima gaminti rėmą, bakus, velenus, krumpliaračius. Reikia kantrybės, protingo mąstymo, tada laikui bėgant ateis ir visa kita. Kaip sako vienas akademikas: nereikia pulti nuogam į dilgėles. O juk šitaip buvo pasielgta.

Kiek dabartinis Lietuvos žemės ūkio universitetas pajėgus žemdirbiams teikti rekomendacijas, konsultacijas, numatyti darbų etapus?

LŽŪU pajėgus teikti konsultacijas apie daugelį importinių traktorių, javų kombainų. Nemaža universiteto mokslininkų pabuvojo užsienio šalyse, įsisavino tenykštę patirtį, naudojasi “Interneto” tinklų informacija. Atskirose srityse mūsų dėstytojai išties gali kvalifikuotai konsultuoti dirbančius žemės ūkyje.

Ar tokių paslaugų kam nors reikia?

Turėtų reikėti, jeigu norime išvengti klaidų, apie kurias čia ir buvo kalbėta. Pasitarti su specialistais kainuoja daug pigiau, negu vėliau taisyti padarytas klaidas. Tą patį patvirtino ir svečio iš Švedijos Peter Lundqvist pranešimas konferencijoje. Kad konsultacijos mūsų žmonėms reikalingos rodo ir LŽŪU pavasarį bei rudenį rengiamos parodos. Žemdirbiai atvyksta ne tik pasižiūrėti naujos technikos, bet ir gauti informacijos, išgirsti specialistų patarimų.

Dabar aukštosios mokyklos susirūpinusios atestacijos reikalais…

Suprantu klausimo potekstę. Reikėtų labiau rūpintis kelti kvalifikaciją, bendradarbiauti, tada atestacija įvyks savaime. Jei rūpinsimės tik savo balais, tai nieko gero nebus. Ne baluose, ne taškuose esmė. Galiu “prisišaudyti” tų taškelių, bet ar nuo to bus kam nors lengviau?

Autoriaus nuotraukose:

LŽŪU Žemės ūkio inžinerijos fakultetas.

Iš kairės: inžinierius Tomas Gražulevičius, LŽŪU Profesinės saugos ir ekologinės inžinerijos katedros vedėjas doc. Stanislovas Merkevičius, Baltarusijos žemės ūkio akademijos Veiklos saugos katedros vedėjas doc. Vladimir Garbar, Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto doc. Ph. D. Peter Lundqvist ir LŽŪU Transporto ir jėgos mašinų katedros doc. Gvidonas Labeckas.

Iš kairės: KTU Ergonomikos ktaedros vedėjas doc. Algirdas Vegys, LŽŪU Profesinės saugos ir ekologinės inžinerijos katedros vedėjas doc. Stanislovas Merkevičius ir Mašinų mechanikos katedros vedėjas prof. Petras Ilgakojis.

LŽŪU docentai Slavomiras Mirinas (kairėje) ir Romas Gražulevičius.

Bitininkystės muziejuje.

Dr. Gunaras Kakaras (dešinėje) Etnokosmologijos muziejuje pasakoja apie Saulės laikrodį.

Prie seno malūno.