Prof. Ona Voverienė

“Case study Lietuvos valstybiniuose mokslo institutuose” - logiškas tęsinys tyrimų ir 1995 m. tos pačios autorės išleistos knygos “Mokslo sistemos transformacijos procesai Lietuvoje”. Toje knygoje autorė išanalizavo Lietuvos mokslo sistemos transformacijos priešistorę ir bendrą ekonominę politinę situaciją valstybei atgavus nepriklausomybę, mokslui svarbių įstatymų pakeitimus, mokslinių tyrimų struktūros pertvarką ir mokslo finansinių bei asmeninių išteklių pakitimus.

Tęsdama pradėtus Lietuvos mokslo tyrimus autorė šioje “Case study Lietuvos valstybiniuose mokslo institutuose” detaliau sustoja prie Lietuvos mokslų akademijos bei akademinių institutų pertvarkos, atskleidžia administracinių ryšių pakeitimo komunikaciniais specifiką ir situaciją.

Case study - tai mokslinio tyrimo metodas, detaliai atskleidžiantis konkretaus atvejo (objekto) padėtį ir suteikiantis galimybę lyginti daugelį tyrimo objektų, naudojant analizei vienodus parametrus. Case study naudojamas nuo 1951 m. Vakaruose įvairiems mokslo reiškiniams ir objektams tirti ir ypač plačiai mokymo procese. Rengiamos specialios case study mokymo priemonės vienai problemai itin detaliai tirti ir spręsti.

Nepatinka man tas angliškas metodo pavadinimas. Jis atrodo pretenzingai, nors šiuo metu tinkamo ir patogaus lietuviško atitikmens kol kas nėra (gal “situacijos analizė”, gal kitaip?).

Analizuojamu atveju tiriami buvę trys akademiniai institutai: Puslaidininkių fizikos, Biochemijos ir Lietuvių kalbos.

Tyrimų parametrais, tinkamais visiems institutams, pasirinkti tokie:

1. Instituto pokyčių vidiniai aspektai
1. 1. Tematika
1. 2. Personalas
1.3. Organizacinė struktūra
2. Išoriniai aspektai
2.1. Ryšiai su Mokslų akademija ir politiniais veikėjais
2.2. Ryšiai su Universitetais
2.3. Ryšiai su taikomųjų tyrimų institutais
2.4. Ryšiai su tyrimų rezultatų vartotojais
2.5. Ryšiai su moksline bendrija, ypač tarptautine.

Visi analizuoti institutai, iki mokslo pertvarkos buvę akademiniai institutai, tapo autonomiški ir su Lietuvos mokslų akademija palaiko tik komunikacinius ryšius.

Po reformos visų tirtų mokslo institutų tyrimų tematika susiaurėjo ir pagilėjo, ji orientuota į tarptautinį tokių tyrimų lygmenį.

Puslaidininkių fizikos ir Biochemijos institutuose žymiai sumažėjo mokslo darbuotojų ir aptarnaujančiojo personalo. Tačiau institutų bendras mokslinis produktyvumas nesumažėjo, atvirkščiai, turi tendenciją didėti. Lietuvių kalbos institute kadrų struktūra nepakito.

Didžioji dalis tyrimų finansuojama iš valstybės biudžeto. Keičiasi tyrimų pobūdis. Beveik visuose tirtuose institutuose tyrimų struktūra pakito teorinių fundamentinių tyrimų naudai. Jie sudaro apie 70% tyrimų tematikos.

Visuose valstybiniuose mokslo institutuose keičiasi organizacinė struktūra. Laboratorijos neteko prasmės, orientuojamasi į problemą. Nereikalingos tapo eksperimentinės gamybinės struktūros, nes taikomųjų tyrimų žymiai sumažėjo, kasmet vis labiau mažėja sutartinių darbų.

Nuskurdo ir paseno visų tirtų institutų materialinė techninė bazė. Puslaidininkių fizikos institute net 82% mokslininkų tyrimų eksperimentinę bazė vertina nepatenkinamai, Biochemijos institute nepatenkinamai materialinę bazę vertina 69, 6 % mokslininkų.

Po mokslo reformos padidėjo mokslininkų skurdas. Puslaidininkių mokslinio tyrimo institute beveik 50% respondentų priskiria save žemiau vidutinio esančiam socialiniam sluoksniui, 38% - vidutiniam, 14% - skurstančiam. Atitinkamai Biochemijos institute - 50% mokslininkų priskiria save žemesniam negu vidutinis socialiniam sluoksniui, 36, 4% - vidutiniam ir 13, 6% - skurstančiam. Tik Lietuvių kalbos institute dirbantys mokslininkai savo pajamas laiko vidutinėmis ir mano, kad kalbėti apie savo materialinę padėtį yra nekorektiška.

Kaip jau minėjome, visi institutai su akademija palaiko tik komunikacinius ryšius.

Su universitetais visų institutų ryšiai skirtingi. Puslaidininkių fizikos institute daugelis mokslininkų neigiamai ir pasyviai žvelgia į institutų ir universitetų ryšių stiprinimą. Jie mieliau renkasi galimybę kurti doktorantūrą ir mokymo institucijas pačiame institute. Biochemikų Lietuvoje yra mažai, todėl daugelis jų turi mokymo kursus universitetuose. Jie dažniau kviečiami į universitetus ne tik skaityti mokymo kursų, bet ir dalyvauti bendruose tyrimų projektuose, doktorantūros komitetuose. Lietuvių kalbos instituto mokslininkai palankiai vertina mokslo ir studijų sąveikos stiprinimą. Dauguma jų dalyvauja pedagoginėje veikloje.

Visų institutų mokslininkai plėtoja ryšius su užsienio šalių mokslininkais, dalyvauja bendrose programose, konferencijose, užsienio universitetų mokymo procese.

Formuojasi pavojinga tautiniam mokslui tendencija. Biochemijos instituto mokslininkai neorganizuoja konferencijų Lietuvoje ir pranešimus rengia tik užsienio konferencijoms, publikuoja savo darbus tik užsienio leidiniuose. Lietuvių kalbos instituto mokslininkai 2,5 karto daugiau pranešimų perskaitė tarptautinėse ir užsienio konferencijose negu konferencijose Lietuvoje.

Tą tendenciją labai skausmingai pajutome ir Baltijos studijų Europoje konferencijoje, organizuotoje Vilniuje. Mūsų mokslininkai išpuikę, arogantiški. Daugelis jų nedalyvavo konferencijoje, nors į ją suvažiavo pasaulio mokslo žvaigždės. Tie, kurie dalyvavo, vos perskaitę pranešimus iš konferencijų salių dingo - matote, kokie jie reikšmingi. Tai provincijos mokslo sindromas, kuriuo labai greitai susergama.

Autorės atliktas tyrimas svarbus ir reikšmingas. Tiesa, jis konstatuojamojo pobūdžio, nes nepateikta tyrimų vertinimo. Kaip ir dera sociologiniam tyrimui, mokslininkų pavardės užšifruotos. Mokslotyrine prasme tai labai blogai. Nežinoma, kas po kokiu šifru slepiasi ir negalima patikrinti jo veiklos efektyvumo pagal citavimo pasaulio arba Lietuvos moksle kriterijų. Moksle, kaip ir sporte, būtina žinoti, kas yra kas, ir kaip jis vertinamas pasaulio kontekste. Tik tada galėsime mūsų mokslą įvertinti objektyviai ir nustosime murkdytis jau permanente tapusia mokslo krizės baloje.