Parengė
Gediminas Zemlickas

Švietimo ir mokslo ministro Kornelijaus PLATELIO surengtoje diskusijoje “Pagrindiniai švietimo reformos uždaviniai” spausdiname Pedagogikos instituto direktoriaus Prano GUDYNO, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narių Romualdos HOFERTIENĖS ir Algimanto RAŠKINIO, Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus Rimanto SLIŽIO bei šios ministerijos tuometinio viceministro Jono PUODŽIAUS (dabar Lietuvos mokslo tarybos patarėjas) išsakytas mintis.

Galop viską lemia žmonės

Aišku, užtikrinti teisę į mokslą taip pat labai svarbu. Reikėtų prisiminti keletą švietimo rodiklių Lietuvoje, kurie tikrai nėra įspūdingi. Štai baigusių pagrindinę mokyklą tėra apie 90 proc., o išsivysčiusiose šalyse - beveik 100 procentų. Pastaraisiais metais baigusių vidurinįjį mokslą skaičius svyruoja apie 50 procentų. Pagal šį rodiklį taip pat toli gražu nepirmaujame.

Ne itin turtingose šalyse labai svarbus rodiklis - švietimo efektyvumas, t. y. rezultatų ir investuotų lėšų santykis. Europos šalyse pastaruoju metu dažnai vartojama tokia sąvoka kaip švietimo apskaitomumas. Šiuo rodikliu taip pat reikėtų rūpintis antruoju reformos etapu. Aišku, nepažeidžiant krašto, kultūros vystymo interesų. Kiekvienas litas, skirtas švietimui, turi būti tinkamai investuotas - kad švietimas būtų tikrai visiems prieinamas.

Europos švietimo patyrimas sako, kad labai svarbu turėti naujausią techniką, darbo priemones, bet vis dėlto viską lemia žmonės. Todėl būtina rengti mokytojus, kelti jų kvalifikaciją. Reikšminga kurti ir švietimo bendruomenes tiek klasėse, tiek mokyklose, tiek regionuose.

Nepavyko iki galo išspręsti labai svarbios problemos - pasiekti reikiamos pusiausvyros tarp švietimo centralizavimo ir decentralizavimo. Visuomenei besivystant nuolatos tenka keisti šį santykį. Vienose srityse švietimo valdymą tenka labiau sutelkti vienose rankose, kitose - jį decentralizuoti. Šiuo metu centralizacija vykdoma egzaminų srityje, o mokyklos savivaldos srityje - decentralizacija. Aišku, reikia laiko, tam tikros vadybos ir bendravimo kultūros, tam tikros veikimo sistemos - visa tai negreit atsiranda.

Viena problemų, labai svarbių švietimui (ir minimų įvairių šalių švietimo strategijose) - privačios iniciatyvos naudojimas gerinant švietimo kokybę. Daugelio net ir labai demokratiškų valstybių specialistai pripažįsta, kad jei tik galima, reikia naudoti privačias lėšas, privačią iniciatyvą švietimui gerinti. Galų gale tai atneš naudos visiems, o jei bus tinkamai padaryta, užtikrins ir didesnę demokratiją.

Teorijoje pasistūmėta. Bet praktikoje daug ir pražiūrėta

Tačiau didžiulis krūvis, vadovo nepasirengimas dirbti nepriklausomos valstybės sąlygomis sudarė kai kurių sunkumų. Įgyvendinant teorinius dalykus pražiūrėta daug praktinių.

Išaugo daug talentingų pedagogų ir vaikų - darbščių, turinčių tikslą. Tačiau blogėjo padėtis su vidutinių gabumų vaikais, neturinčiais savo vertybių skalės. Gatvėmis šlaistosi daug vaikų, ir tik paskutiniais metais jie buvo sutraukti į mokyklas. Iš dalies neblogai pavyko sutvarkyti Rytų Lietuvos mokyklų tinklą (per 8 metus to nebuvo padaryta). Taigi praktiniai dalykai pasistūmėjo į priekį. Jų tąsa ir ateityje turėtų būti jaučiama.

Žinoma, šias problemas būtina išspręsti iki galo. Valstybė negali imtis kitų darbų nesusitvarkiusi su savo vaikais. Noriu priminti, kad šį pavasarį Lietuvoje vyko tarptautinis seminaras “Nepilnamečių justicija Lietuvoje”, buvo aptartos darbo spragos ir ieškota būdų, kaip reikėtų tą sistemą keisti. Tai ne vien pedagogų, ne vien ministerijos, bet visos valstybės rūpestis. Jaučiama didelių poslinkių praktinio ministerijų bendradarbiavimo srityje. Socialinio aprūpinimo ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos jau sprendžia bendras ir visai valstybei svarbias užduotis.

Pranas Gudynas pabrėžė švietimo kokybės svarbą. Tai ne vien rezultatai, bet ir pedagogų atlyginimas, nes gerėjant darbo sąlygoms galima pareikalauti ir geresnio darbo. Daugeliui pedagogų didžiausią nerimą kelia auklėjimo kokybė. Štai ir prieš šį mūsų pokalbį su Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku Ž. Jackūnu buvome susitikę su Klaipėdos mokyklų vadovais ir pedagogais. Visi jaučia nerimą dėl auklėjimo kokybės. Į šį darbą turėtume įtraukti visą visuomenę, ne vien pedagogus ar žmones, kurie tiesiogiai sprendžia tas problemas. Gerą pavyzdį parodė “Valstiečių laikraštis”, kai prie apvalaus stalo sukvietė net ūkininkus, žmones, kurie su švietimo sistema tiesiogiai nesusiję. Tame renginyje iškeltos ypatingai reikšmingos problemos, buvo išsakyta vertingų patarimų.

Baigdama norėčiau grįžti prie įstatymdavystės reikalų. Mūsų šalies Švietimo įstatymas buvo parengtas pakankamai geras, jei lygintume su kitomis pokomunistinėmis valstybėmis. Tačiau besikeičiantys laiko ženklai kelia ir naujus reikalavimus. Daugelis pokomunistinių valstybių rengia naujus švietimo įstatymus. Gal ir mums reikėtų naujo švietimo įstatymo, kuris įteisintų daugelį ligi tol neiškilusių, neapgalvotų dalykų ir problemų.

Nesuderintos aukštųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų programos, nevienodi reikalavimai. Tai sukelia jaunuolių nusivylimą, supriešina bendrojo lavinimo mokyklų pedagogus ir aukštąją mokyklą, tėvus ir bendrojo lavinimo bei aukštąją mokyklą. Galbūt naujasis aukštojo mokslo įstatymas, artimesnis aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas su bendrojo lavinimo mokyklomis padės esamą atotrūkį pašalinti?

Šiuo metu mes kaip tik nagrinėjame neformaliojo suaugusių švietimo įstatymą. Yra manančių, kad tokio įstatymo nereikia. Tačiau jeigu žmogaus auklėjimas - nepertraukiamas procesas, tai, matyt, ir čia reikėtų pareikšti savo nuomonę.

Reformą stabdo mėginimas išvengti konkurencijos

Iš pirmo žvilgsnio neabejotinas tvirtinimas, jog reikia kuo platesnio politinių jėgų sutarimo tam, kad bet kuri reforma vyktų nuosekliai kuo ilgesnį laiką, ir būtų pasiektas rezultatas. Bet ar tai realu - susitarti ilgesniam reformų laikui? Taip, tartis reikia, bet nereikėtų pamiršti ir gyvenimo realybės.

Sakome “valstybės interesai”, “valstybės prioritetai”. Tuos prioritetus lemia ir lems vyriausybės, jų nuostatos. Išskyrus tuos retus atvejus, kai prioritetai įteisinami įstatymu ir tampa ilgalaikiais. Pavyzdžiui, lituanistikos mokslų prioritetas Lietuvoje galios tol, kol galios jį įtvirtinęs įstatymas. Dėl to nebereikia nė diskutuoti.

Reforma ilgesnį laiką negali vykti pagal vieningą scenarijų. Kad ir kokią sritį paimtume - bendrojo, aukštesniojo ar aukštojo išsilavinimo sritį - vyriausybių ir politinių jėgų kaita visoms joms daro įtakos, įneša specifinių niuansų. Mes turime pagrindiniais, baziniais, dalykais pasiekti sutarimo: kad tie taktiniai nukrypimai, kurių išvengti vis viena nepavyks, nepaveiktų jau atlikto darbo.

Kalbame apie kokybę ir efektyvumą. Man atrodo, kad užmirštame (gal sąmoningai, o gal nenorėdami aštrinti padėties), jog šių klausimų sprendimas neišvengiamai paveiks dalies mokytojų, dėstytojų, profesorių gyvenimą. Įvedus griežtesnę kokybės kontrolę, jie liks nereikalingi mokykloje. Ir tai didelė socialinė problema, ypač turint omenyje, kad tų žmonių amžius Lietuvoje artėja prie pensinio. Šie žmonės gali likti be pragyvenimo šaltinio.

Esu įsitikinęs, kad vienas iš pagrindinių aukštojo mokslo sistemos stabdžių, kliudančių tolesnei reformai, - mėginimas išvengti konkurencijos, išsaugoti savo vietą.

Noriu pabrėžti du svarbius klausimus. Normalioje valstybėje neturi būti konfliktų su Konstitucija. Būtina sutelkti visas pastangas ir juos išspręsti. Tai besąlygiška nuostata. Nebent tas Konstitucijos teiginys akivaizdžiai prasilenktų su gyvenimo logika, realybe. Tada reikėtų keisti pačią Konstituciją.

Antras svarbus klausimas - privataus ir valstybinio švietimo problema. Sprendžiant pagal skaičius, formalius požymius atrodytų, kad bent jau tarp aukštesniųjų mokyklų privatus sektorius pradeda įsigalėti. Tad čia didesnės problemos nėra, arba aš nelabai tą sektorių pažįstu. Bet štai aukštosios mokyklos. Tendencijos tokios, kad valstybinės aukštosios mokyklos įgauna ir privačios aukštosios mokyklos specifinių bruožų. Tada visiškai akivaizdu, jog valstybinės aukštosios mokyklos visokiais būdais stengiasi, kad Lietuvoje neatsirastų konkurentė - privati aukštoji mokykla. Tai viena iš labai svarbių šios dienos švietimo problemų. Šiems klausimams nagrinėti būtina dar išsamesnė ir nevienkartinė diskusija.

Ministrams keičiantis oponentai pastebi ir giria tik savo darbus

J. PUODŽIUS. Prieš mėgindamas atsakyti padarysiu nedidelę įžangą. Aukštojo mokslo srityje man teko dirbti nuo 1991 m., kai buvo priimamas Mokslo ir studijų įstatymas. Dalyvavau ir tolesniuose etapuose, kai buvo kuriami poįstatyminiai dokumentai. Vėliau vykęs tiek dokumentų, tiek sukurtos sistemos ekspertinis vertinimas parodė, kad būtini kai kurie pataisymai. Taip 1997 m. gimė Lietuvos mokslo ir studijų plėtotės strateginės nuostatos. Tai ne ministerijos, bet mokslo visuomenės kūrinys, aprėpiantis tiek fundamentinius tyrimus, tiek aukštesnįjį mokslą, tiek galimus dokumentų pataisymus.

Šios nuostatos svarstytos ministerijos Kolegijoje ir Mokslo institutų direktorių konferencijoje, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, Lietuvos MA ir Lietuvos mokslininkų sąjungoje. Nuostatos ne kartą skelbtos spaudoje. Tiesa, šis dokumentas nėra aprobuotas Vyriausybės, tačiau į Vyriausybės programas kai kurie tų nuostatų teiginiai yra patekę. Šiuo metu kuriant naujų įstatymų projektus nuostatomis remiamasi ir jos įgyvendinamos.

Tačiau švietimo ir mokslo ministrų kaitos metu net spaudoje kartais norima parodyti, kad tų nuostatų nesą, strategijos nėra ir apskritai vyksta nevaldomi dalykai. Tai daro ne kas kitas, o žmonės, kurie patys tą strategiją kuria, kuruoja mokslą.

Mokslo valdyti niekas negali - jokia ministerija. Jeigu kas ir valdo - tai įstatymai. O kad juos reikia tobulinti, - tai suprantama.

Kalbėjusieji minėjo pagrindinius darbus, kuriuos reikėtų atlikti. Pirmenybę skirčiau tiems patiems darbams, kuriuos minėjo ir gerb. Ž. Jackūnas. Tai aukštojo mokslo įstatymo kūrimas, sandūros tvirtinimas tarp švietimo sistemos ir aukštojo mokslo, metodikų parengimas. Buksuoja tiek Mokslo tarybos, tiek Valstybinio mokslo ir studijų fondo nuostatai. Tai darbai, kuriuos svarbu bendromis pastangomis kuo greičiau atlikti.

Prof. R. Sližys atėjo dirbti Mokslo ir studijų departamento vadovu. Linkiu, kad tas darbas vyktų sėkmingiau, nei vyko iki šiol. Užimdamas bet kurias pareigas ateityje taip pat norėsiu dalyvauti šiame darbe, vykdyti tas nuostatas, kurios čia buvo minėtos.

Dabar dėl fundamentinių mokslų ryšio su švietimo sistema. Sudėtingas klausimas, trumpai atsakyti nėra paprasta. Man atrodo, kad tik edukologijos fundamentiniai tyrimai turi tiesioginės įtakos švietimui. Apskritai fundamentiniai tyrimai sutelkti mokslo institutuose bei universitetuose būtini rengiant aukštos kvalifikacijos specialistus, tiek baigusius magistrantūrą, tiek doktorantūros studijose.

A. RAŠKINIS. Šiame pokalbyje nebuvo minėtos technologijos, nedera jų pamiršti. Prieš kelias dienas skridau lėktuvu su profesoriumi fiziku, kuris grįžo iš pasaulinės parodos JAV. Joje dalyvavo ir trys Lietuvos firmos, gaminančios lazerius. Jų gaminius nupirko JAV universitetai.

Yra firmų (tiesa, jų nedaug), gaminančių aukštų šiuolaikinių technologijų produkciją, jų veikla glaudžiai siejasi su tos srities mokslu. Bet šiuo metu neturime tokios valstybinės politikos, kuri skatintų tokią veiklą. Turi būti aiškiai formuojami būtent politiniai sprendimai, kurie skatintų minėtą mokslą ir gamybą. Būtent pagal aukštas technologijas sprendžiame apie valstybės išsivystymą, prestižą.

Dabartiniai teisės aktai užkerta kelią privatiems universitetams

R. SLIŽYS. Sprendimo esama, nors jis dar neįteisintas. Visų aukštųjų mokyklų atstovai iš esmės sutinka, kad Lietuvoje aukštojo išsilavinimo kartelę galima truputį nuleisti. Dabar universitetuose rengiami bakalaurai arba specialistai, kurių diplomai atitinka bakalauro laipsnio diplomus. Apie visas kolegijas ir aukštesniąsias mokyklas (o jų apie 60) kalbėti sunku, bet geriausios (jų apie 10) gali būti visai realiai įteisintos kaip aukštosios mokyklos. Jas baigusiems galėtų būti suteikiamas aukštasis išsilavinimas. Ne paslaptis, kad Lietuvoje aukštesniųjų mokyklų virtimui aukštosiomis mokyklomis labiausiai priešinosi būtent aukštųjų mokyklų vadovai. Tai dėl konkurencijos. Tačiau dabar problema tiek “prinoko”, kad didesnio pasipriešinimo gal nė nebus - reikia tik įstatyminio įteisinimo. Suprantama, būtini vieningi reikalavimai aukštosioms ir tokiomis norinčioms tapti aukštesniosioms mokykloms.

Taip pat noriu pakomentuoti mūsų poziciją dėl privačių universitetų. Šiuo metu galiojantis Mokslo ir studijų įstatymas bei Vyriausybės nutarimai uždaro kelią bet kokioms privačioms aukštosioms mokykloms steigtis. Ligi šiol tas aukštąsias mokyklas supratome kaip universitetinio tipo mokyklas, integruojančias mokslą ir studijas. Iš naujų aukštųjų mokyklų reikalaujama, kad studijų programos būtų bent trijų skirtingų krypčių. Jeigu norėčiau Lietuvoje įsteigti aukštąją teisės mokyklą, man tektų įrodyti, kad parengiau skirtingų krypčių programas, arba tektų dar mokyti, atleiskite už vulgarumą, matematikos ir lituanistikos. Tik taip galima būtų išpildyti reikalavimus. Jie iš tiesų per griežti, ir dabar diskutuojame dėl aukštojo išsilavinimo įstatymo. Tie reikalavimai neabejotinai bus mažinami, nes jie nerealūs ir iš esmės užkerta kelią steigti privačias aukštąsias mokyklas.

Visai kitas klausimas - vadinamasis lenkų universitetas Vilniuje. Be reikalo politizuojama (gal ir sąmoningai) aukštojo mokslo lenkų kalba problema. Man teko diskutuoti su Lenkijos universitetų rektoriais - kai kurie jų tokį lenkų universitetą Vilniuje vadina nesusipratimu. Kartu pasakoma ir ką lietuviai turėtų padaryti: aukštosiose mokyklose turėtų įsteigti stiprius polonistikos centrus. Tai jau ir daroma.

K. PLATELIS. Kiek žinau, visos privačios Lietuvoje veikiančios aukštosios mokyklos nėra pasiekusios reikiamo lygio. Joms stinga kvalifikacijos. Negalima įteisinti kaip universiteto tokios privačios aukštosios mokyklos, kuri nepajėgia rengti tinkamų specialistų.

O apskritai privačius universitetus reikėtų tik sveikinti, lygiai kaip ir bet kurias mokyklas, uždaras aukštąsias mokyklas, kurios ne valstybės lėšomis gali mokyti mūsų piliečius ir kartu ugdyti žmogiškuosius išteklius. Buvo pamiršta, kad pagrindinis Lietuvos turtas - žmonės. Iškasenų, gamtos turtų, turime ne kažin kiek. Būdama vien tik tranzito šalis, Lietuva niekada nebus civilizuota valstybė. Turime regėti ateitį tik mokydami žmones.

G.Zemlicko nuotraukose:

Švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis.

Darius Kuolys ir Pranas Gudynas.

Romualda Hofertienė ir Rimantas Sližys.

Jonas Puodžius ir Zigmas Zinkevičius.