Mokslo ir studijų institucijų mokslinės veiklos vertinimas, be abejo, naudingas ne tik pačioms institucijoms, bet ir visam Lietuvos mokslui. Periodiškai atliekamas toks vertinimas stimuliuoja pažangą ir mokslo bei studijų reformas. Norisi tikėti, kad artimiausiu metu vertinimo taisyklės, atsižvelgiant į sukauptą patirtį, bus iš esmės peržiūrėtos, ir dabartinių taisyklių pradžioje postuluotas, bet tolesniame tekste beveik visiškai nunykęs teiginys, kad mokslinės veiklos reikšmingumas turi būti vertinamas pagal du prioritetus: pagal reikšmingumą mokslo krypčiai ir pagal reikšmingumą Lietuvos mokslui, kultūrai bei ūkiui, bus iš tiesų realizuotas. Tiesą sakant, nedidelių valstybių mokslo vystymo strategijose šie prioritetai paprastai yra pateikiami priešinga tvarka - visų pirma valstybiniai interesai, o po to - reikšmingumas mokslo krypčiai.

Mūsų nuomone, peržiūrint ir tobulinant Vertinimo taisykles būtų tikslinga atsižvelgti į šias nuostatas:

• tarptautinė vykdomų tyrimų reikšmė ir oficiali jos išraiška - publikacijų tarptautiniuose žurnaluose su svorio indeksu kiekis yra labai svarbus, bet ne vienintelis mokslinės veiklos produktyvumo ir reikšmingumo kriterijus.
• nė kiek ne mažesnę, o daugeliui mokslo krypčių ir didesnę reikšmę turi mokslinės veiklos taip pat ir fundamentinių tyrimų svarba Lietuvos mokslui, kultūrai ir ūkiui.
• mokslinės veiklos vertinimo kriterijai turi būti taikomi lanksčiai, diferencijuojant institucijas pagal mokslinės veiklos sritis ir kryptis.
• vertinimo periodiškumas turi būti griežtai reglamentuotas, nes per dažni ir paskubomis atlikti vertinimai gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
• su pagrindiniais vertinimo kriterijais visos institucijos turi būti supažindintos vertinimo periodo pradžioje, nes jų taikymas atgaline data netgi teisiniu požiūriu yra nepriimtinas.

Nors vertinimo procedūros ir rezultatai visiems labai svarbūs, tačiau dar svarbiau jų naudojimas. Skirtingose šalyse mokslo institucijų vertinimo rezultatai naudojami gana skirtingai. Kaip vieną iš kraštutinumų galima paminėti Anglijos universitetų mokslinės veiklos vertinimo sistemą, kai universitetų mokslinės veiklos finansavimas yra tiesiogiai siejamas su mokslinės veiklos efektyvumo vertinimo rodikliais. Priešingai yra Olandijoje, kur į vertinimo rezultatus žiūrima kaip į tam tikrą auklėjamąją-patariamąją priemonę ir skirstant lėšas į vertinimo rezultatus iš viso neatsižvelgiama.

Matyt abu kraštutinumai nelabai priimtini ir racionalus vertinimo rezultatų naudojimas būtų kažkur per vidurį. Jei vertinimo rezultatai iš viso nesiejami su mokslo tyrimams skiriamomis lėšomis, tai ir pats vertinimas tam tikru laipsniu praranda savo prasmę. Kita vertus, lėšų skirstymas vien pagal mokslinės veiklos ekspertizės rezultatus yra nepriimtinas dėl kelių priežasčių.

Visų pirma bet koks vertinimas yra gana sąlyginis ir didžia dalimi subjektyvus. Man lankantis Norvegijos mokslo taryboje bei aptariant galimas vertinimo procedūras ir kriterijus bei jų naudojimo būdus, buvau keletą sykių delikačiai persergėtas, kad su vertinimo rezultatais reikia elgtis labai atsargiai ir apgalvotai, ypač kai stokojama tokių vertinimų patirties ir tradicijų. Ir iš tiesų, juk net tokia griežtai kvantifikuojama vertinimo sistema, kuri buvo naudota pastarojo vertinimo metu, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai objektyvi. Didžiausias vertinimo sistemos subjektyvumas paprastai slypi būtent vertinimo kriterijų pasirinkime, ypač kai praktiškai naudojamas tik vienas kriterijus. Tokia nesubalansuota vertinimo metodika yra labai jautri net nežymiam jos pakoregavimui, ir bent kiek pakeitus akcentus gali duoti labai skirtingus ar net priešingus rezultatus. Norint suprasti, kas atsitinka pakeitus vertinimo metodiką, užtenka tik prisiminti ankstesnio vertinimo rezultatus. Įsivaizduokime, kas būtų buvę jei remiantis jais būtų imtasi rimtų organizacinių ir finansinių priemonių. Juk kai kurie dabar pakankamai palankiai įvertinti institutai būtų, ko gero, ir nesulaukę pastarojo vertinimo.

Antra iš priežasčių, dėl ko lėšų skirstymo mechanizmas turėtų būti žymiai sudėtingesnis nei eilinio vertinimo rezultatų apibendrinimas, yra tai, kad lėšų paskirstymą tarp mokslo krypčių ir institucijų didžia dalimi turėtų nulemti strateginiai valstybės tikslai mokslo srityje. Mokslinės veiklos vertinimas labai svarbus bet ne vienintelis tokios strategijos įgyvendinimo įrankis ir juo labiau jis negali atstoti pačios strategijos.

Todėl iš tiesų keistokai atrodo tas skubotumas, su kuriuo mėginama įteisinti atliktos ekspertizės su visais jos gana akivaizdžiais trūkumais rezultatus, pateikiant visą informaciją Vyriausybei taip, lyg per tuos visus metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mokslo reforma iš viso nevyko. Juk iš tikrųjų per tą laikotarpį ne tik sumažėjo valstybinių mokslo institutų, bet ir daugelyje išlikusių institutų dirbančių mokslininkų sumažėjo kelis kartus. Tačiau iki šiol visas šis procesas vyko gana stichiškai be aiškios valstybinės koncepcijos ir strategijos. Atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį bei į mokslo reikalams skiriamų valstybinių lėšų kiekį, matyt, galime konstatuoti, kad pirmasis ir skausmingiausias institutų reformos etapas iš principo jau baigtas ir dabar daugiausia reikėtų galvoti ne apie tai, kaip silpnesniuosius kuo skubiau pribaigti ir jų kaulelius pasidalinti, o kaip optimizuoti pačią mokslo tyrimų sistemą ir lėšų paskirstymą.