Gediminas Zemlickas

Vienos iš tokių kasdienių kelionių metu buvau supažindintas su labai įdomiu žmogumi - kunigu Vincu VALKAVIČIUMI (Wiljam Wolkowicz, St. George rektory). Už pažintį esu dėkingas Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriui literatūrologui Vincui Aurylai ir Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjui prof. Vytautui Karveliui.

Taigi kol impozantiškoji vairuotoja mus vežė į motelį, nemažai sužinojau (pirmiausia profesorių dėka) ne tik apie šio kunigo dirbamus lietuvių raštijai reikšmingus darbus, bet ir apie JAV saugomas kitas mums svarbias kultūros ir mokslo vertybes.

Suprantama, jog kalba prasidėjo nuo kunigo parašytų ir teberašomų knygų.

Tris dienas praleidau Broniaus Kviklio rūsyje

Kun. V. Valkavičius. Parašiau “Vyčių istoriją”, kaip tik deimantiniam jubiliejui. Išleidau kunigo Žebrio biografiją, apie kurią kalbėjau ir per simpoziumo paskaitą. Šiuo metu baigiu trilogiją “Lietuvių religinis gyvenimas Amerikoje”. Vyskupas Paulius Baltakis maždaug prieš 12 metų man užkrovė tokią naštą, didžiulį darbą - parašyti apie visas lietuviškas parapijas Amerikoje. Išsigandau, maniau, kad išsikraustysiu iš proto. Paskui pradėjau galvoti ir nusiraminau: reikia palaipsniui rinkti medžiagą, kiek pavyks rasti, ir pamažu dėti į krūvą. Taip ir dariau.

Jau pabaigiau pirmą ir antrą tomus. Pirmas tomas apima JAV Rytus, o antras - vien tik Pensilvaniją. Ten buvo įsisteigusios 40 lietuvių parapijų ir trys moterų vienuolynai. Trečias tomas, kurį dabar baigiu, apima Čikagą, Klivlendą, Detroitą, t. y. likusią dalį. Mėginu surinkti bent sausus faktus apie kiekvieną kunigą nuo pat Pilietinio karo laikų, kai tie kunigai iš Lietuvos pradėjo atvykti. Turiu tokį biografinį žodyną, kuriame matyti, kad ypač po Antrojo pasaulinio karo Amerikoje atsirado labai daug išvietintų kunigų. Ir Lietuvoje nežinoma, kur jie dingo. Mėginau juos surasti. Esu aplankęs apie 20 kurijų, jų archyvuose radau daug medžiagos - tų pačių kunigų užpildytas anketas, jų pačių liudijimus.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius XIX a. rašė “Žemaičių vyskupystės istoriją”. Gal Jūs, kunige, panašią literatūrinę ir istorinę misiją šiuo metu atliekate Amerikoje?

Kun. V. Valkavičius. Gal veikiau panašią į Broniaus Kviklio, aprašinėjusio Lietuvos bažnyčias, misiją. Bronius Kviklys surinko daug medžiagos, bet jam neįmanoma buvo suieškoti tiek, kiek turėjau progos surasti aš.

Gal Jums yra tekę artimiau bendrauti su Broniumi Kvikliu?

Kun. V. Valkavičius. Tris dienas praleidau jo rūsyje rinkdamas medžiagą. Turiu porą Broniaus Kviklio laiškų. Jis buvo toks idealistas! Atsižadėjo visų socialinių ryšių, niekur nesirodydavo. Kartą jam skambinau, kviečiau atvažiuoti paklausyti mano skaitomos paskaitos Čikagoje. “Aš neturiu laiko”, - atsakė. Bronius Kviklys dirbo dieną naktį, buvo ne tik žurnalistas ir istorikas, bet ir kolekcionierius, rinkėjas. Surinko daug originalių laiškų. Viską atidavė Kauno Vytauto Didžiojo universitetui, kur įsikūręs išeivijos studijų centras. Kiek žinau, ten dabar baigiamas tvarkyti Broniaus Kviklio palikimas. Regis, 500 dėžių knygų bei kitos medžiagos VDU gavo iš Broniaus Kviklio dukters.

O kaip Jūs, kunige, kaupiate savo archyvą? Kaip renkate medžiagą?

Kun. V. Valkavičius. Iš pradžių, kai pradėjau rašyti apie lietuvius, lankydavau ALKA - Putname, Konektikute. Ten sukauptas geras archyvas, bet tais laikais jis dar nebuvo sutvarkytas. Pagalvojau: “Dievas žino, kada jie sutvarkys, o aš negaliu laukti”. Pradėjau steigti savo archyvą. Ėmiau skolinti, pirkti įdomią medžiagą, kartais man kai ką atiduodavo. Turiu mažą, bet labai savotišką archyvą.

Jei pats Šventas Petras prašytų, gal būčiau ir atsisakęs

Kun. V. Valkavičius. Mėginu įkalbėti žmogų tą daiktą atiduoti, kaip nors išsaugoti, kad nepražūtų.

Galiu tik įsivaizduoti, kokiam dideliam darbui ryžotės, kažin ar jis pagal jėgas vienam žmogui?

Kun. V. Valkavičius. Neįmanomai sunkus darbas, bet kai Dievas duoda jėgos, galima dirbti. Kai vyskupas Paulius Baltakis manęs prašė tos veiklos imtis, pagalvojau: “Jeigu pats Šventas Petras prašytų, tai dar galėčiau atsisakyti. Dabar negaliu”. Pagaliau juk tai mano auka Lietuvai, tėvelių atminčiai.

Jei jau taip, tai būtinai prisiminkime ir tėvelius.

Kun. V. Valkavičius. Mamytė Elena Žukauskaitė kilusi iš Paparčių parapijos Lelėnų kaimo. O tėvelis Liudvikas Valkavičius - iš Gegužinės parapijos, Lomenių kaimo.

Kiek kunigų biografijos ir lietuviškų parapijų JAV istorija atspindi išeivijos gyvenimą, jos istoriją?

Kun. V. Valkavičius. Ryšys tarp Amerikos išeivijos ir Lietuvos buvo nuo pat pradžių labai stiprus. Prieš kelerius metus Baltijos šalių konferencijoje skaičiau paskaitą apie išeivijos įnašą Lietuvai. Paskaita skaityta angliškai, išversta gal galėtų būti išspausdinta kuriame nors Lietuvos leidinyje. Nuo pat emigracijos pradžios žinoma nemaža pavyzdžių, kiek tie emigrantai turėjo rūpesčio gelbėdami Lietuvą. Dar knygnešių laikais Lietuvą iš Amerikos pasiekdavo kai kurie žurnalai, laikraščiai. Kai 1996 m. lankiausi Lietuvoje, VDU prorektorius Egidijus Aleksandravičius man padovanojo istoriko Vytauto Merkio knygą “Knygnešių laikai”, kurioje sukauptos knygnešių bylos, pavardės ir vardai bei jų krepšiuose rasti spaudiniai. Nepaprastai reikalinga knyga. Man buvo įdomu peržiūrėti iš knygnešių konfiskuotų leidinių sąrašus ir sužinoti, kokie spaudiniai iš Amerikos pasiekdavo Lietuvą.

Trilogijoje rašote tik apie katalikus kunigus, o gal užsimenate ir apie kitų religijų šventikus?

Kun. V. Valkavičius. Kadangi mėginu aprėpti lietuvių religinį gyvenimą Amerikoje, tai tenka rašyti ir apie protestantus, trumpus straipsnius apie žydus, nes Amerikoje buvo ir kelios Lietuvos žydų sinagogos. Aišku, daugiausia vietos skiriu katalikams, bet jei ką užtinku apie kitas religines bendruomenes, būtinai panaudoju. Noriu visus tuos faktus užregistruoti, įtraukti į leidinį duomenis apie asmenis. Vargu ar kas kitas mėgins visa tai padaryti, juk reikia mokėti ir anglų, ir lietuvių kalbas.

Šventųjų litanija - ne istorija

Kun. V. Valkavičius. Apie viską rašau. Kartą gavau pylos nuo vieno kunigo: “Tu apie tai nerašyk - nuslėpk”. Aš jam atsakiau: “Jau pirmajame tome pabrėžiau, ką rengiuosi daryti. Jeigu Jūs norite šventųjų litanijos, tai ji jau nebus istorija. Nebus ta knyga, kurioje norėčiau ką nors nuslėpti”.

Yra mokytų žmonių, manančių, kad jei rašai ką neigiamo, esi neištikimas Bažnyčiai. Nieko panašaus! Atsiverskite Šventąjį Raštą. Ten aprašyta Šventojo Petro, pirmojo popiežiaus išdavystė. Kristus ten - Šventosios Dvasios įkaitas. Tad jei tokie dalykai nepatinka, reikėtų iš Šventojo Rašto išplėšti daug puslapių.

Mėginu rašyti objektyviai, šaltai. Aprašinėdamas kokį paprasto kunigo išdykavimą neminiu jo vardo ir pavardės, nes nėra taip jau ir svarbu. Man pakanka pateikti tik tos išdykystės pavyzdį. Bet jeigu kunigas buvo plačiai žinomas, turiu tiksliai įvardyti - ir ne dėl sensacijos. Kaip istorikas turiu teikti paaiškinimus - šaltai, be emocijų. Vieną kartą girdėjau istoriką sakant: “Istorikas turi rašyti taip, tarsi jis neturėtų savo gimtinės, savo tikėjimo.” Labai įdomu. Jis taip mėgino parodyti, kad yra objektyvus, nepasiduodantis emocijoms.

Nuostata aiški, bet ar visada pavyksta jos laikytis? Juk esate tik žmogus.

Kun. V. Valkavičius. Aišku, kad ne visada pavyksta išvengti simpatijų ir antipatijų. Vienas pirmųjų mano veikalų buvo apie Antaną Bimbą, komunistą. Susidomėjau jo byla. 1926 m. A. Bimba Broktone buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už šventvagišką kalbą ir kurstymą prieš valdžią. Kadangi Amerikoje žodžio laisvė, man ta byla buvo visais atžvilgiais labai įdomi. Vienas kunigas man priekaištavo, kodėl aš rašau apie tą komunistą? Aš jam atsakiau: “Nerašau apie jį kaip apie komunistą, bet jo gyvenimas ir byla nepaprastai įdomūs. Dėl to ir rašau”.

Ar Jūsų kūryboje yra vietos didaktikai? Ar pamokslaujate rašydamas? Juk visada galima rasti būdų, kaip rašinyje moralizuoti.

Kun. V. Valkavičius. Aš taip nedarau. Parašau, ką sužinau, ką perskaitau įvairiuose šaltiniuose. Žinoma, yra pagundų - net to nenumanant, nejaučiant, nepagalvojant. Lemia įvairūs privatūs dalykai. Bet ligi šiol gaudavau gana gerų recenzijų, ir niekas manęs lyg ir nekritikavo.

Ar turite talkininkų?

Kun. V. Valkavičius. Duok, Dieve, kad turėčiau. Maniau, kad gausiu iš kunigų “Vienybės” paramos. Jie davė auką, o aš maniau, kad visą projektą rems. Juk man pačiam teko ne tik visą medžiagą surinkti, bet ir išspausdinti, platinti - atlikti visą darbą nuo A iki Z. Dėl to darbas labai užsitęsė. Nes aš juk ir klebonas, knygoms galiu skirti tik nuo pareigų atliekamą laiką. Čia kaip liga, tenka būti užsispyrusiu ir kaip nors baigti darbą.

Kaip spausdinate savo knygas? Turiu mintyje trilogiją.

Kun. V. Valkavičius. Spausdinu savo lėšomis. Tūkstančio egzempliorių tiražas kietu viršeliu ant nerūgštinio popieriaus - garantija 200 metų. Pirma knyga kainavo apie 20 tūkst. dolerių. Šiek tiek lėšų surinkau iš aukų, bet daugiausia tenka naudoti savo santaupas.

O kaip platinate leidinį?

Kun. V. Valkavičius. Irgi privačiai. Išsiunčiau lapelius kiekvienai Amerikos bibliotekai, universitetams. Viskas juda lėtai. Knygos sukrautos sandėlyje - už nuomą kas mėnesį tenka mokėti. Kai seriją baigsiu, gal tada bus ir didesnė paklausa.

Juk pažinimo vaisius - patys žmonės

Kun. V. Valkavičius. Buvau nuvežęs vyskupams, išdalinau po kopiją. Stengsiuos, kad išeivijos lietuviai tų knygų nupirktų ir paaukotų Lietuvai.

Kaune, VDU, Milda Danytė su studentais studijuoja mano medžiagą. Nagrinėja, kokiose JAV vietovėse įsikūrė pirmieji atvykėliai iš Lietuvos, kokio jie buvo amžiaus, kur jie mokėsi ir pan.

Esate simpoziumo dalyvis. Kokį įspūdį Jums daro tokie renginiai?

Kun. V. Valkavičius. Aš jau trečią kartą dalyvauju simpoziume, tai man ne naujiena. Gera proga susitikti, pasidalyti žiniomis, patirtimi. Bet, man regis, didžiausia laimė - mūsų bendravimas, pokalbiai, juk pažinimo vaisius - patys žmonės. Kas surašyta brošiūrose, raštuose - tai viena. Galėtumėte vien savo kolegas pakalbinti ir parengti atskirų straipsnių.

Trys meniniai kunigo Vinco Valkavičiaus talentai

Apžvelgia kunigas susirinkusių veidus ir sako: “Atrodo, čia yra įvairaus amžiaus žmonių. Bet klausykite, aš turiu jums naujieną - amžius nieko nereiškia. Svarbiausia būti jaunam širdy. 95 metų žmogelis nutarė vesti 21 metų merginą. Aplankė savo gydytoją, o šis ir sako: “Klausyk, girdėjau tokią kvailą pasaką, kad tu nori vesti 21 metų merginą.” - “Pone daktare, tai ne pasaka, bet tikra teisybė.” - “Kaziuk, Kaziuk, ką gi tu galvoji? Juk turėjai vieną širdies ataką po kitos, tiek daug operacijų. Ar tu nemanai, kad tai gali būti pavojinga?” O žmogelis numojo ranka ir sako: “Jeigu ji mirs, tai mirs, - ką čia padarysi”.

Panorome išgirsti anekdotą ir apie kunigus. Ilgai prašyti neteko, Štai tokia istorija.

Klebonas turėjo asistentą - vikarą. Puikus buvo kunigas, geras pamokslininkas ir su jaunimu mokėjo bendrauti, bet truputį keistokas - laikė karvelius kambaryje. Tai labai nepatiko šeimininkei, kuri niekaip negalėjo švariai užlaikyti patalpų. Pagaliau klebonui neliko nieko kito, jis buvo priverstas nuvažiuoti pas vyskupą - prašo iškeldinti tą vikarą. Vyskupas ir sako: “Žinai, mums taip trūksta tų kunigų, o tas kunigas labai geras. Ar negalėtumei pakentėti? Nesijaudink, palūkėk. Artinasi atostogos. Kai tavo vikaras išvažiuos atostogauti, palik atviras klebonijos duris - karveliai išskris ir neliks problemos.” - “Oi, vyskupe, aš taip niekados negalėčiau padaryti.” - “O kodėl ne?” - “Mano krokodilas gali pabėgti.”

Tai štai koks linksmas žmogus yra kunigas Vincas Valkavičius - jis dvi valandas gali lieti anekdotus, nes mėgsta duoti ir gauti.

Lietuviškos kultūros aruodai vienuolyne

Kun. V. Valkavičius. Netikėtai susidūrėme jau pirmą vakarą. Beveik nieko nepažinojau, žiūriu - gale stalo laisva kėdė - atsisėdau. Ir mes susipažinome. Bet geriau tegu profesoriai papasakos apie seselių archyvą, nes aš jau per daug kalbu.

V. Auryla. Kaip tik Jūsų kalba turėtų rasti išraišką “Mokslo Lietuvoje”, mokslo visuomenei leidžiamame laikraštyje. Vakar kunigas Vincas Valkavičius mus nuvedė į Kazimieriečių vienuolyną, priėmė sesuo Perpetua. Jos pavardę žinojau iš spaudos, bet neįsivaizdavau, kad jai 96 metai, kad jos tokia šviesi atmintis ir toks entuziazmas. Net neįsivaizdavau, kad ji valdo tokius didelius archyvinius turtus. Pavyzdžiui, mums buvo parodytos skaidrės, gamintos XX a. pradžioje, - jose atsispindi visa Lietuvos, jos valdovų istorija. Rečiausia medžiaga, kurios Lietuvoje nėra. Aš tuos archyvus tru[utį pažįstu, bet tokių skaidrių niekur nesu matęs.

Kas gi tas skaidres darė?

V. Auryla. Kaip tik kunigas ir gali papasakoti.

Kun. V. Valkavičius. Tai Kazimieriečių kapelionas kunigas Antanas Staniukynas, apsigynęs daktaro darbą iš Šventojo Rašto. Jis kartu su motina Marija Kaupaite buvo vienuolyno steigėjas. Abu laikomi steigėjais. Jis buvo mokslo žmogus, daug vertė, rinko įvairią medžiagą. Vienuolyno seselėms dėstė lietuvių kalbą, geografiją ir istoriją. Buvo auksinis žmogus. Jo biografiją parašė prof. Antanas Kučas, kurį, beje, naciai buvo išvežę į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Taigi kunigas Antanas Staniukynas paliko daug įvairios medžiagos ir seselė Perpetua kai ką mums parodė.

V. Auryla. Matėme knygą, išleistą 1886 m. Romoje 40 kalbų, tarp jų ir lietuvių kalba. Prie jos leidimo prisidėjo Žemaičių (Telšių) vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis, parašęs knygą “Lenkų apaštalai Lietuvoje”. Vienuolyne sukaupti rečiausi daiktai, kurių Lietuvoje niekada nemačiau. Net ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, rodos, tokios knygos nėra. Vienu žodžiu, Kazimieriečių vienuolyne Čikagoje saugomi rečiausi leidiniai bei archyvai. Dabar mums ir rūpi, kaip tuos archyvus ištirti ir kaip tą medžiagą padaryti mūsų dvasinės kultūros savastimi. Ji pavirstų tam tikra moksline ir kultūrine jėga.

Yra tame vienuolyne ir meno dalykų. Ten radome 1938 m. pasaulinėje parodoje pateiktų Lietuvos eksponatų. Kilus Antrajam pasauliniam karui niekas tų eksponatų atgal į Lietuvą negrąžino. Tai Kazio Šimonio, Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Varno paveikslų originalai, gintaro dirbiniai.

Mačiau vienuolyne ir lietuvaičių lėlių kolekcijas. Galimas dalykas, kai kurias tų lėlių galėtume atgaivinti, gaminti, ir jos mūsų vaikams sėkmingai pakeistų Barbes ar kitus kosmopolitinius personažus. Žodžiu, tiesiog neįtikėtinų dalykų buvo galima tame vienuolyne rasti.

Pradedu suvokti, kad simpoziumų kultūrinė, gal ir mokslinė prasmė tuo didesnė, kad jie orientuoti netgi ne į šią dieną, bet į ateitį, būsimus darbus.

Kun. V. Valkavičius. Atsiranda visokių naujų galimybių ir gundymų.

V. Karvelis. Ir aš noriu įsiterpti. Gerbiamas prof. Vincas Auryla papasakojo, ką matėme vakar. Dalyvavau čia ir viename anksčiau vykusių simpoziumų. Lankiausi tame pačiame vienuolyne bei jo bibliotekoje. Lietuvoje toli gražu nėra to, ką saugo šis vienuolynas. Pavyzdžiui, tiriant neįgalių žmonių ugdymo, mokymo, auklėjimo organizavimą Lietuvoje vienuolyne galima rasti labai reikšmingos medžiagos.

Antai prieš karą Kauno aklųjų mokykloje dirbo direktorius Maldeikis. Jis mažai ką paliko Lietuvoje. Bet JAV yra daug jo darbų. Apskritai Maldeikis, pasirodo, buvo labai produktyvus pedagogas ir rašytojas. Vienuolyne yra daug Maldeikio, Prano Daunio pedagoginės krypties literatūros, kuria mes studijuodami neturėjome galimybės naudotis. Tad kai čia pamačiau kunigą, stengiausi kaip nors patekti į tą vienuolyną. Ir jis mums padėjo.

Ar Kazimieriečių vienuolyno Čikagoje biblioteka, joje sukaupta literatūra, pagaliau ten esantys archyvai galėtų būti pasiekiami Lietuvos tyrinėtojams? Ar geranoriškai jie ten būtų priimti?

V. Karvelis. Man atrodo, kad labai geranoriškai. Gal užbėgu už akių, bet kai ten lankiausi pirmą ir antrą kartą, mus priėmė išties geranoriškai. Reikia tik laiko ir noro dirbti.

V. Auryla. Gavau pranešimą iš Putnamo. Rašytoja vienuolė Ona Mikailaitė (jos kūrybos dedu antologijoje “Lietuvių egzodo vaikų literatūra”) mane ar kitus mokslo darbuotojus kviečia patyrinėti ten esančius archyvus. Juose sukaupta daug medžiagos apie vaikų auklėjimą. Ten kaip tik leidžiamas žurnaliukas vaikams “Eglutė”, turintis labai senas tradicijas. Jį, be kita ko, yra redagavęs ir Bernardas Brazdžionis, kai atvyko į JAV pokario metais. Sukaupta išeivijos literatūra, vadovėliai, knygos, kurios tik yra išėjusios.

Lietuvoje manoma, kad mes neturime rezistencinių knygų. Kaip tik čia, Kazimieriečių vienuolyne, radau vieną knygą, kuri kartu su “Katalikų bažnyčios kronika” buvo perduota iš Lietuvos kunigui S. Ylai. Vadinasi ji “Pasakos ir padavimai iš Lietuvos”. Niekas nežinojo nei tos knygos autoriaus, nei leidimo metų.

Kyla asociacija su spaudos draudimo laikotarpio Lietuvoje leidiniais, kai knygos buvo spausdinamos klaidingai nurodant leidimo metus, vietą.

V. Auryla. Čia lygiai tas pat. Istorija buvo atskleista 1992 m., kai Kultūros fondas išleido šią knygą su mano pratarme. Taip legalizuota autorė iš Lietuvos ir knygos pavadinimas. Vakar nuėjau į vieną Čikagos knygyną ir ten man parodė šitą knygą. Taigi pasauliui prieinama.

Autoriaus nuotraukose:

Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius literatūrologas Vincas Auryla (kairėje), kunigas Vincas Valkavičius ir Šiaulių pedagoginio universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas prof. Vytautas Karvelis.

Simpoziumo renginyje "Mokslo Lietuvos" redakcinės kolegijos nariai - (iš kairės) dr. Alfonsas Ramonas ir habil. dr. Vincas Būda.

Vilniaus universiteto Knygotyros katedros vedėjas prof. Domas Kaunas (kairėje), evangelikų-liuteronų vyskupas išeivijoje Hansas Dumpis ir Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė.

Romos katalikų vyskupas išeivijos lietuviams Jo Ekscelencija Paulius Baltakis (dešinėje) su Valstybinio informacinės technologijos instituto direktoriumi dr. Sauliumi Sidaru.

Linksmuolis kunigas Vincas Valkavičius.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė (kairėje) ir žurnalo “Logos” vyriausioji redaktorė, “Mokslo Lietuvos” redakcinės kolegijos narė dr. Dalia Stančienė Čikagoje bendrauja su viena iš simpoziumo dalyvių.