Gediminas Zemlickas

Dalyvaujant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pavaduotojai doc. dr. Danguolei Mikulėnienei, VDU prof. etnomuzikologui Romualdui Apanavičiui, Lietuvos istorijos instituto mokslinei bendradarbei dr. Vidai Savonekaitei ir VDU doktorantui informatikui Gailiui Raškiniui mėginta atsakyti, kas jau padaryta ir daroma, kad informatikos technologijos kuo geriau pasitarnautų taip pat ir humanitarams. Renginyje kalbėjo LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Arimantas Raškinis, diskusijose dalyvavo mokslininkai, susirūpinę, kad lietuvių kalbos bei kultūros dalykai būtų ne tik išsaugoti, bet ir kuo plačiau paskleisti pasaulyje.

Profesorius Laimutis Telksnys siūlo pamąstyti apie tris problemas

Renginyje “Informatika humanitarams” L. Telksnys taip pat priminė, jog naujausios informacinės technologijos tampa labai galingu svertu ne tik ekonomikoje, bet ir daro didelę įtaką kalbai bei kultūrai. Ta įtaka ne visada tokia, kokios pageidautume. Nacionalinėms kalboms bei kultūroms (ypač mažesnių tautų) kyla realus pavojus. Tiesa, Europos Sąjunga paskelbė šūkį: “Europa turi būti daugiakalbė ir daugiakultūrė”. Todėl laikas susirūpinti, kokių žingsnių imtis, kad ir lietuvių kalba bei kultūra nepranyktų tautų, kalbų ir kultūrų maišalynėje. Beje, europiečiai vis dažniau pradeda kalbėti, kad svarbu “gydyti” TV kartą - Tešlagalvio ir Byvio kartą, kuriai išaugus nežinia ar bus su kuo bendrauti.

Vargu ar čia paguodžia tai, jog netrukus (gal metų pabaigoje) bus sukurti kompiuteriai, su kuriais bent jau anglų kalba bus galima susikalbėti. Rengiamasi pereiti ir prie kompiuterinio vertimo.

Renginyje ir mėginta išsiaiškinti, kokioje padėtyje esame, ir kuo informatikai gali padėti humanitarams: ką jie gali padaryti, kad sutelkus įvairių sričių specialistų žinias, jėgas ir galimybes, lietuvių kalba ir kultūra būtų ne tik išsaugota, bet ir paskleista pasaulyje. Pats renginio vedėjas siūlė pirmiausia pagalvoti apie tris problemas.

Pirma, kokį darbų ciklą reikėtų pradėti lietuvių kalbos informatizavimo srityje, turint mintyje, kad po kelerių metų su kompiuteriu galima bus bendrauti ir lietuviškai.

Antra problema. Europos valstybės rengiasi Europos kultūros parodai, kuri bus pateikta pasaulio kompiuterių tinkluose - “Internete”. Ją norima atidaryti 2000 m. sausio 1 dieną. Pasak akad. L. Telksnio, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas parėmė idėją, kad Lietuvos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečio virtuali programa taip pat atsirastų kompiuterių tinkluose turėtume pristatyti.

Trečia. Europos Sąjungai pradedant naują ilgalaikių programų seriją FRAMEWORK-5, vienas projektas - Medici - bus skirtas kultūrai. Bus vertinami projektai, kultūros vertybes pateikiantys įvairiais būdais (paraiškos buvo priimamos iki birželio 12 d.). Svarbu, kad ir Lietuva tame projekte dalyvautų.

Humanitarai įsibėgėja

Tos lėšos skiriamos akademinio lietuvių kalbos žodyno kartotekos kompiuteriniam kaupimui bei tvarkymui (kompiuterinei įrangai įsigyti, programavimo darbui). Praėjusiais metais toliau kurta kompiuterinio apdorojimo metodika - darbas tęsiamas ir toliau. Taip pat pradėtas Lietuvos vietovardžių bei asmenvardžių kartotekos kompiuterinis tvarkymas. Sparčiai tvarkoma senosios lietuvių kalbos duomenų kompiuterinė bazė. Ši 1996 m. pradėta tema bus tęsiama iki 2005 metų. Į kompiuterį įvesta Jono Bretkūno “Postilės”, Jono Jaknavičiaus “Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos” (1637 m.), Kiprijono Lukauskio “Pamokslų” (1794-1797), M. Mažvydo raštų tekstai. Labai svarbiu darbu laikytina ir kompiuterinių terminų bazė, kuriama Matematikos ir informatikos instituto mokslininkų bei Lietuvių kalbos instituto terminologų. Pradėti kurti kalbos konsultacijų ir rekomendacijų bankai.

D. Mikulėnienė atkreipė dėmesį į sunkumus, kylančius taikant kompiuterines technologijas. Teisiškai nesutvarkyta autorinių teisių apsauga, neaišku, kaip bus leidžiama ta informacija naudotis. Labai aktualūs kompiuterinės bazės aptarnavimo bei projektų apsaugos klausimai.

Unikaliam projektui reikia paramos

Tačiau toks darbas neturėtų tęstis dešimtmečiais. Pirmas žodyno tomas skanuojamas - darbas pradėtas, bet dar eksperimentuojama. V. Ambrazas abejoja, ar šitoks darbas įveikiamas vieno Lietuvių kalbos instituto jėgomis. Reikia galvoti apie valstybinę programą, galbūt net paieškoti pagalbos iš užsienio. Juk tai unikalus projektas, svarbus ne tik lietuvių tautai. Strateginis darbas reikalauja ir strateginio mąstymo.

Ir ornamentai, ir natos

Dabar vaizdo ir garso informacijos apie buityje naudotus daiktus (lovatieses, rankšluosčius ir pan.), jų ornamentiką galima gauti įvairialypėje kompiuterių terpėje. Elektroninės “knygos” privalumai neabejotini, nes į rūpimą temą galima gilintis, atverti langus vis į subtilesnes detales. Lietuvos žemėlapyje akivaizdžiai matyti, kaip ir kuriose vietovėse buvo paplitę vieni ar kiti ornamentai, kokie naudoti daiktai.

VDU doktorantas informatikas Gailius Raškinis kalbėjo, kaip naudojant informacines technologijas iš garso įrašų iššifruoti ir užrašyti lietuvių liaudies dainų natas. Šis būdas gali ne tik gerokai palengvinti muzikologų darbą, bet ir suteikti objektyvesnę darbo priemonę.

Liaudies dainininkas dainuoja natūraliu derinimu, netemperuotai - taip etninė muzika giedama visose tautose. Tam tikri dermės laipsniai išsidėsto pagal fizikos dėsnius - vieni aukštinami, kiti žeminami. Sukurtas algoritmas, kompiuterinės technologijos taikymas akivaizdžiai parodo tuos aukštinimus ar žeminimus. Pasak muzikologo VDU prof. Romualdo Apanavičiaus, kompiuterinė programa aiškiai parodo, kad muzikologų dainos užrašomos netiksliai, kadangi orientuojamasi į akademinį profesinės muzikos temperavimą. Keli muzikologai skirtingai užrašo tą pačią kaimo močiutės atliekamą dainą, nes galimos kelios girdimo kūrinio interpretacijos. Tikslesnis yra G. Raškinio siūlomas užrašymo metodas taikant jo paties sukurtą algoritmą.

Melodija patvaresnė už kalbą

Vien Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriuje saugoma mažų mažiausiai 110 tūkst. liaudies dainų įrašų. Gali būti ir daugiau - tikslaus skaičiaus niekas nežino. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur liaudies dainų įrašai kaupiami nuo Jono Balio laikų prieškaryje, saugoma mažiausiai 120-130 tūkst. tų dainų. Vadinasi, turime ne mažiau kaip 230 tūkst. liaudies dainų. (Galbūt kruopščiau paieškojus paaiškėtų, kad tų liaudies dainų saugoma apie 300 tūkstančių!). Tai unikalus lobis, kuriam išsaugoti, tirti ir kuo plačiau pristatyti tarptautiniu mastu dera skirti kuo daugiau dėmesio.

Ne paslaptis, jog šis lietuvių etninės kultūros paveldas sensta, genda, kadangi stinga priemonių jam saugoti, pagaliau ir specialistų. Matyt, tik šiuolaikinės kompiuterinės ir informacinės technologijos gali iš esmės šią padėtį pagerinti. Nieko nedarant kasmet šis lobynas nyks. Muzikos akademijai, kaip ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, būtina padėti, kadangi šios mokslinės institucijos disponuoja turtu, už kurį atsakinga valstybė. Atėjo laikas kompiuteriu apdoroti ir tas saugomas liaudies dainų melodijas, pateikti ir kataloguoti jų tegu ir apytikrį natų grafinį vaizdą - jį galima gauti kompiuteriniu būdu. Visus archyvus taip katalogavę, turėtume gana objektyvų natų vaizdą (kartu ir grafinį, nubrėžtą garso signalo).

Tiek iš prof. R. Apanavičiaus, tiek iš prof. L. Telksnio lūpų nuskambėjo ta pati mintis: viltis turėtume sieti su jaunąja karta. Svarbu pritraukti naujų jėgų. Humanitarai magistrantai, net bakalaurai turėtų būti orientuojami darbui su naujomis kompiuterinėmis technologijomis. Beje, R. Apanavičiui, kuris praėjusių metų pabaigoje vertino humanitarinių mokslo institutų darbą, į akis krito štai kas. Jaunimas, doktorantai kompiuteriais institutuose dirba mažai, menkai supranta, kaip rinkti informaciją iš kompiuterinių tinklų, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.

Neatrodo, kad mūsų humanitarai pasauliui labai plačiai pristatinėtų savo darbus. Pirmieji žingsniai žengti, ko gero, atkakliai spiriant būtent prof. L. Telksniui. Jo vadovaujami UNESCO informatikos katedros humanitarams specialistai su kolegomis iš Lietuvos kalbos instituto rengia kompiuterinį multimedia žodyną “Lietuvių kalbos tarmės”. Akademiko indėlį pripažino ir prof. R. Apanavičius, kurį kompiuteriniuose tinkluose pristatyti kankles paskatino ne kas kitas, o L. Telksnys. Muzikologui senosios lietuvių kanklės gerai pažįstamos ir artimos, nes jis jas tyrinėja jau daug metų.

Kanklės pasirinktos ir todėl, kad šis muzikavimo reiškinys, panašiai kaip ir etninės kultūros melodijos, yra nepaprastai stabilus. Baltijos šalių kanklės - nuo Lietuvos iki Vidurio Suomijos - ne tik panašios, giminiškos, bet iš esmės yra tas pats daiktas. Taigi šis etnokultūros ir etnomuzikos reiškinys buvo pasirinktas siekiant jį parodyti viso Baltijos regiono kontekste, kartu pateikti ir savo tyrinėjimų išvadas. Besidomintis kanklėmis dabar kompiuterio ekrane gali susižinoti, kokio senumo šis mūsų tyrimų objektas - Z. Slavinsko dar 1937 m. buvo paskelbta studija “Lietuvių kanklės”. Galima pasiklausyti kankliuojančio ir dainuojančio kanklininkų ąžuolo Leono Puskunigio, pamatyti jo nuotrauką, sužinoti ir jo biografiją.

Žodžiu, kompiuterinės informacijos pateikimo būdas labai talpus, turiningas ir, ko gero, šiuo metu dar nenurungiamas kitų informacijos priemonių.

Autoriaus nuotraukose:

Prof. Laimutis Telksnys.

Dr. Danguolė Mikulėnienė.

Prof. Vytautas Ambrazas.

Dr. Vida Savonekaitė.

Prof. Romualdas Apanavičius.