Roma Mikulėnienė

Kiek Lietuvoje yra ūkininkų ir kokia jų padėtis dabar? Kiek Lietuvoje yra žemės ūkio mokslo institutų ir mokslininkų? Pažvelkime į statistiką.

Mūsų šalyje dabar yra dviejų kategorijų privatūs ūkiai.

Tai - ūkininkai novatoriai, kurie 1989 m. priėmus Valstiečių ūkio įstatymą, pasiėmė žemę ir pradėjo ūkininkauti. Tarp jų daug išsilavinusių, didelę patirtį turinčių, besidominančių žemės ūkio naujovėmis ir besistengiančių jas įdiegti savo ūkiuose žmonių. Dabar šie ūkininkai patys stipriausi, nes valdo didesnius žemės plotus, gerai apsirūpinę technika, gauna gerą derlių, suradę rinką ūkyje pagamintai produkcijai realizuoti.

Kita ūkininkų kategorija - susigrąžinę žemę vėlesniais metais, o taip pat ir 2-3 ha žemės savininkai. Jie atsirado tada, kai 1991 m. privatizuojant kolūkius pradėjo kurtis žemės ūkio bendrovės, ir dauguma ūkiuose dirbusių žmonių ėmė ūkininkauti mažuose ūkeliuose. Statistika skelbia, kad šiuo metu Lietuvoje yra 65 tūkst. 343 ūkininkai ir apie 63 tūkst. 2-3 ha savininkų.

Kaip teigia “Statistikos metraštis”, Lietuvos mokslininkų paskutiniais metais buvo daugiau nei 5 tūkst. (pvz., 1994 m. jų buvo 5874, 1995 m. - 6153, 1996 m. - 5769), o iš jų agrarinių mokslininkų - 609. Žemės ūkio mokslams atstovauja aštuoni mokslo institutai ir dvi aukštosios mokyklos - Lietuvos žemės ūkio universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija.

Siekiant, kad ūkiai ir bendrovės galėtų ūkininkauti didindami žemės ūkio gamybos našumą, racionaliai naudotų pajamas, pelną, diegtų mokslo naujoves, keltų ūkyje dirbančių kvalifikaciją ir t.t., 1993 m. birželio mėn. įsikūrė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Kaip konferencijoje teigė šios tarnybos atstovas Saulius Cironka, dabar Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos biurai yra visuose 44 šalies rajonuose, juose dirba 232 specialistai, kurie nuolat lankosi ūkiuose, konsultuoja daugiau kaip 4 tūkst. ūkininkų, o dar apie 120 tūkst. žemdirbių noriai atvažiuoja į konsultavimo tarnybos rengiamus seminarus, kursus, “Lauko dienas”. Pasak S. Cironkos, pagrindinė konsultanto pareiga - ne pasakyti, ką ūkininkas turi daryti, o dirbti taip, kad ūkininkas pats priimtų ir įgyvendintų savo sprendimą. Žemdirbys turi sugebėti į gamybą diegti ir valdyti naujas technologijas, keisti ir tobulinti ūkininkavimo sistemą, veiksmingiau panaudoti turimas lėšas ir kreditus, gerinti produkcijos perdirbimą, laukų kokybę ir t.t. Todėl ir reikalingi konsultantai, padedantys ūkininkams įgyvendinti naujiausius mokslo laimėjimus, priartinantys mokslą prie gamybos. Taip konsultantas tampa grandimi, jungiančia šias dvi skirtingas sritis: mokslą ir gamybą. Anot Konsultavimo tarnybos atstovo S. Cironkos, taip žemės ūkio produkcijos gamintojas, konsultantas ir mokslininkas atsiduria viename rate, tai yra mokslas, mokymas ir konsultavimas, naudojant mokslo rezultatus, mokymo programas, konsultantų ir kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų darbo patirtį, padeda žemdirbiui pelningai plėtoti savo veiklą.

Norint, kad mokslas dar sparčiau būtų integruojamas į gamybą, reikia toliau plėsti Konsultavimo tarnybos darbą, įkurti informacinį tinklą su bendru centru, kuris sujungtų atskirus informacinius tinklus į vieną ir sudarytų galimybes įvairioms institucijoms greičiau keistis informacija (kaip yra Vakarų Europoje). Taip pat tiek žemdirbiui, tiek konsultantui padėtų planuoti mokslinius darbus, juos vertinti, praktiškai pritaikyti jų rekomendacijas.

Bėdų esama ir aukštesnėse žemės ūkio mokyklose. Apie tai konferencijoje kalbėjo Aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų ir žemės ūkio mokyklų direktorių asociacijos prezidentas Sigitas Valančius. Pasak jo, dabar Lietuvoje yra 57 žemės ūkio mokyklos, jose mokosi 23 tūkst. studentų, dirba 2650 pedagogų. Tačiau visoms šioms mokykloms šiemet skirta 7,2 mln. litų mažiau nei praėjusiais metais. Į pedagogų pasipiktinimą valdžia atsakė tiesiai šviesiai: uždarykite 2-3 žemės ūkio mokyklas, ir likusioms pinigų pakaks. S. Valančius tokį siūlymą atmetė:

- Jei uždarote mokyklas, iš karto pradėkite statyti dar vieną kalėjimą.

Mat šias mokyklas lankantys kaimo vaikai turi galbūt vienintelę galimybę įsigyti specialybę, nes tai daugiausia neturtingų tėvų vaikai, našlaičiai (dabar mokosi 602 našlaičiai).

- Visas žemės ūkio reformas pirmiausia išbando ūkininkas savo kailiu, - sakė Juozas Staliūnas. Jo ūkis stambus - 450 ha, iš kurių tik 32 ha yra jo nuosava žemė, o kita - nuomojama. Ūkininkauti pradėjo vienas pirmųjų, pasinaudojęs Valstiečių ūkio įstatymu. Jis pats baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą, tačiau priduodamas pieną dažnai pasikalba su kitais ūkininkais, paklausinėja, kur šie mokėsi, kuo dirbo. Pasirodo, tie pirmieji ūkininkai - tai anksčiau buvę muzikantai, mokytojai, gydytojai, yra net chirurgų. Tie žmonės - inteligentai, žino, jog be mokslo dabar negali išgyventi nė dienos.

Pasak J. Staliūno, net viduvasaryje grūdų supirkimo kombinatai atsiunčia savo atstovą apžiūrėti laukų, jų įvertinti. O norėdamas išauginti gerą grūdą be trąšų neapsieisi. Reikalinga ir gera technika. Pats J. Staliūnas, baigęs inžineriją, apie žemės ūkio mašinas dar šį tą išmano, tačiau ir jam žinių trūksta, nes rinka dabar tiesiog užversta visokiausiu užsienietišku šlamštu. Kiekviena firma tik giria savo produkciją, tik liaupsina, tačiau ne viskas tinka mūsų dirvoms. Ir čia ūkininkams patarimais galėtų padėti mokslininkai.

- Dabar, - sakė ūkininkas,- niekuo pasikliauti negaliu. Jei skaitau straipsnį, kuriame aiškinama, kurios užsienio firmos traktorius yra geriausias, tai iš karto galiu pasakyti ir kas jį parašė. Atėjo laikas, kai viskas perkama ir parduodama. Ir gal kaip tik mokslininkų nuomonė, jų žodis būtų tas sietas, kuris neleistų prasiskverbti į mūsų šalį netikusioms firmoms, jų produkcijai, idėjoms.

Dažnai būna ir taip, kad užsienio firmos stengiasi mus, ūkininkus, net apgauti. Išgiria savo trąšas, išaiškina, jog jos net 100 proc. apsaugo nuo tos ar kitos ligos. Pavyzdžiui, neseniai užsieniečiai siūlė trąšas, apsaugančias kvietrugius nuo miltligės. Ir pirko mūsų žmonės, barstė, stipriai kovojo su tuo, su kuo ir kovoti nereikėjo… Kaip ištyrė mokslininkai, pasirodo, kvietrugiai genetiškai ta miltlige niekada ir neserga.

Tad reikėtų labiau platinti mūsų šalies žemės ūkio mokslo laimėjimus, nes daugelis augalų veislių yra neblogesnės negu užsienio firmų atvežamos ir reklamuojamos. Šiuo metu turimą mokslo ir studijų institucijų infrastruktūrą reikėtų daugiau panaudoti mokslo žinių skleidimui. Tad glaudžiai bendradarbiauti turi visos institucijos.

Ūkiuose yra keli šimtai kombainų, deja, tik 8 iš jų nauji. O kaip apsiginkluoti nauja technika, jei kompensacijos skiriamos už seną techniką, o naujai - žymiai sumažintos?

- Toks kelias neteisingas, - tvirtino ūkininkas.

Konferencijai baigiantis jos dalyviai, siekdami atkreipti mokslo, mokymo, konsultavimo institucijų žvilgsnį į žemės ūkio plėtrą, siūlė atnaujinti Žemės ūkio mokslo tarybos prie Žemės ūkio ministerijos veiklą, prie mokslo ir studijų institucijų įsteigti patarėjų tarybas, sudarytas iš mokslo, šakos verslo, visuomenės ir valstybės institucijų atstovų. O Mokslo ir studijų departamentui siūlė prie Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigti agrarinius mokslus kuruojančio darbuotojo pareigybę.

Pasitelkus geriausius šalies mokslininkus galima būtų pagerinti mokslo, mokymo, konsultavimo informacinės medžiagos rengimą ir aprūpinti ja tiek žemdirbius, tiek aukštųjų bei aukštesniųjų mokyklų dėstytojus, tiek konsultavimo tarnybas. Norima, kad Lietuvos žemės ūkio universitete būtų įvesta nauja Europos agrarinės politikos ir konsultavimo vadybos specialybė, o studijų ir mokymo institucijų darbuotojai taip pat įsijungtų į mokslo žinių propagavimą, vykdytų gamybinius bandymus, konsultuotų.

Be to, Kaimo rėmimo fonde būtų tikslinga numatyti lėšas iš dalies finansuoti agrarinių mokslų institucijų dalyvavimą tarptautiniuose projektuose.

Jie taip pat siūlė Vyriausybei pratęsti valstybinio mokslo instituto statusą Lietuvos gyvulininkystės, Maisto, Vandens ūkio, Veterinarijos, Žemės ūkio inžinerijos institutams bei suteikti mokslo statusą tiems institutams, kurie vykdo svarbius šaliai mokslo tyrimus.

Virginijos Valuckienės nuotraukose:

Konferencijos dalyviai prie žemės ūkio literatūros stendų.

LŽŪI direktorius habil. dr. Z. Dabkevičius (viduryje) tarp agrarinių mokslų atstovų.