Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus inauguracijos kalba, pasakyta 1998 m. birželio 26 d. Kauno technologijos universitete garbės daktaro vardo gavimo proga

Vietoj įžangos norėčiau išsakyti vieną mintį. Kiekvieną kartą kreipdamasis į žmones po universiteto skliautais, jaučiuosi esąs ne tik tarp bendrapiliečių, bet ir tarp bendraminčių. Akademinė bendruomenė visada yra praeities liudytoja ir ateities nešėja. Ir Kauno technologijos universiteto bendrija yra pozityvioji kuriančioji ir mąstančioji valstybės dalis, atėjusi į šiandieną ne tuščiomis rankomis. Ne tuščiomis rankomis ant naujo amžiaus slenksčio stovi ir Universiteto jaunuomenė.

Norėčiau į jus kreiptis ne kaip specialistas į specialistus - norėčiau prabilti kaip žmogus žmonėms ir pasiūlyti jums į savo profesiją, darbą, jo paskirtį žvilgtelėti giliau ir plačiau.

Esate mokslininkai. Besibaigiančio amžiaus patirtis parodė, kad mokslas ir technika gali būti žmonijos gerovės skatintojai. Iš esmės mokslas ir technika tokie ir turi būti. Gera išgirsti naujieną, kad išrasta vakcina nuo ligos, laikytos nepagydoma. Malonu naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis. Bet ar visos mokslo ir technikos žinios liudija žmonijos minties pažangą? Kokiems visuomeniniams reiškiniams priskirsime masinio naikinimo ginklus? Jie - to paties progreso rezultatas…

Kaip rasti takoskyrą tarp to, kas moksle yra pažangu, ir to, kas kelia grėsmę?

Manau, jog viena iš šios problemos priežasčių - per didelis kultūrinis atotrūkis tarp mokslo ir technikos pažangos ir ją turinčių kontroliuoti moralės bei teisės normų. Tokiu atveju techninis procesas tampa žmogaus nevaldomas.

Deja, pavyzdžių toli ieškoti nereikia - jie patys plūsta iš žiniasklaidos kaip iškalbingi šiandienos ženklai. Ar įmanoma patikimai kontroliuoti masinio naikinimo ginklų saugumą? Ar yra galimybė suvaldyti besiplečiantį klonavimo vajų? Problemos akivaizdžios, o tvirtų atsakymų nėra.

Šiame taške susikerta ne tik techninis ir moralinis požiūriai. Čia - akivaizdi prieštaringų interesų sankirta. Iškalbingas pavyzdys iš mūsų amžiaus istorijos: Antrojo pasaulinio karo metu Amerikos mokslininkai ilgai diskutavo, ar moralu kurti atominius ginklus. Proceso motyvacija tapo prielaida, kad jeigu vokiečiai atominį ginklą pagamins pirmieji, iškils reali grėsmė Vakarų civilizacijai ir visai žmonijos ateičiai. Dėl to buvo priimtas lyg ir pragmatiškas sprendimas: atominę energiją naudoti ginklų gamybai pačios žmonijos labui. Tolesnė įvykių raida paradoksali ir visiškai analogiška: Vokietija pralaimi karą sąjungininkams dar neturint atominio ginklo. O vėliau atominės bombos krinta ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio. Aukų - du šimtai tūkstančių civilių gyventojų.

Prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kas buvo laikyta ir pavadinta pragmatišku sprendimu. Apskaičiuota, kad invazija į Japonijos salas pareikalautų mažiausiai milijono Amerikos kareivių gyvybių. Norint išvengti tokios aukos ir buvo “paaukoti” dviejų miestų gyventojai, ir taip priartinta karo pabaiga.

O praėjus pusei amžiaus moderniosios istorijos ekspertai ir mokslininkai teigia, kad Japonijos miestų sunaikinimas anaiptol nebuvo svarbus karo pabaigai. Šalies kapituliacija buvo greita ir neišvengiama, dėl to taikių gyventojų aukos liko visiškai beprasmės. Tokio tikslo siekimas tokiomis priemonėmis - ciniškas poelgis. Baisu ir tai, kad tokį sprendimą rėmė tiek tuometinė Amerikos valdžia, tiek ir visuomenė. Galima daryti prielaidą, kad dėl strateginių bei politinių priežasčių kitokio verdikto ir negalima buvo tikėtis. Tačiau pabrėžtinas kitas faktas: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebuvo priimta nei jokių teisinių, nei moralinių aktų dėl masinio naikinimo ginklų. Kariniai ir politiniai interesai nustelbė perspėjimus dėl moralinių šio reiškinio padarinių. Proto balsą užgožė politikų išvedžiojimai ir karininkų komandos.

Šiandieninis pasaulis - modernesnis, kasdien tolstantis nuo to laiko, kai minėto ginklo gaminimas ir bandymas nacionalinio saugumo sumetimais buvo nekvestionuojamas, o tarptautinei politikai suteikdavo prestižo. Šiandien tarptautinių organizacijų aktuose, dvišalėse ir daugiašalėse sutartyse, valstybių įsipareigojimuose atsispindi tos teisės ir moralės normos, kurių taip lemtingai pritrūko 1945-aisiais. Dabar 1998-ieji - naujo amžiaus išvakarės. Su viltimi žiūriu į tendenciją, būdingą moderniajam Vakarų Europos politiniam mąstymui - mažinti ginkluotę. Pasaulio reakcija į naujuosius branduolinius bandymus Azijoje parodė, kad ne branduolinis potencialas šiandien lemia politinį svorį ir autoritetą valstybių poliloge.

Tokių normų visuotinis vykdymas - vienas iš svarbiausių būsimojo amžiaus uždavinių. Visų pirma - mokslininkams technologams.

Jau minėjau, kad mokslo ir technikos pažanga neabejotinai turi savo teigiamų pusių. Būtent čia glūdi pagrindinis potencialas žmonijos gerovei augti. Lietuva gali ir turi tapti tokio potencialo panaudojimo pavyzdžiu. Mūsų šalyje, kaip žinome, nėra didelių naftos, dujų, anglies ar geležies išteklių. Bet ji turi proto, kūrybinės minties ir veiklos galių. Kūrybos galių plėtojimas, mokslo ir technologijų virtimas kūnu turi pakeisti mums nesamus gamtos išteklius.

Natūralu, kad mokslo procesas susijęs su rizika: plėtotės kryptis gali nepasitvirtinti, neduoti lauktų rezultatų. Neabejotinai svarbu atsirinkti, kokias mokslines studijas, kokios pakraipos darbus mūsų valstybė laiko prioritetu. Kuklūs krašto ištekliai verčia tikslingai ir konkrečiai kreipti akademines pastangas, kad nebūtų švaistomos nei intelektualinės, nei materialinės lėšos. Natūraliai kyla klausimas: kam skirti daugiausia dėmesio, kurias sritis laikyti būsimos veiklos objektu? Fiziką? Elektros inžineriją? Biologiją? O gal dabar visų svarbiausia stiprinti pradinių ir vidurinių mokyklų tiksliųjų mokslų programas? Šie klausimai - platus veiklos laukas forumų diskusijoms, kurių dalyviai turėtų atstovauti įvairioms mokslo bei švietimo organizacijoms ir institucijoms. Tų diskusijų rezultatus valdžia turėtų peržiūrėti, patvirtinti ir imtis atsakingai vykdyti.

Gamtos išteklių Lietuvoje beveik nėra, tačiau tai jokia išimtis pasaulio valstybių kontekste. Ne vienoje šalyje gausu pačių brangiausių ir tauriausių gamtos turtų, tačiau šalis vis tiek visapusiškai priklauso nuo pasaulio galingųjų ir negali laisvai disponuoti nei savo nacionaliniu turtu, nei panaudoti jį šalies gerovei. Mums labiau rūpi kitas variantas - tai patirtis tų šalių, kurioms pavyko per palyginti trumpą laiką prilygti kraštams su gausiais gamtos ištekliais ir ilgaamžėmis mokslo bei technikos tradicijomis. Svarbiausias tokio proceso veiksnys - ekonomikos modernizacija. Taivano, Pietų Korėjos pavyzdžiai neginčijamai įrodo, kad to pasiekti neįmanoma be atitinkamo mokslo ir technikos lygio. Manau, kad šio dėsningumo neišvengs ir Lietuva: sėkminga jos ekonomikos plėtra labai priklausys nuo vietos mokslo ir technologijos ugdymo.

Neatskiriama tokio proceso dalis - globalizacijos problema. Išradimų bei informacijos teisėtas ir neteisėtas plitimas tiesiogiai ir netiesiogiai globalizacijos procesus spartina kiekviename mus supančio pasaulio lygmenyje. Spartėja mokslo, ekonomikos, kultūros, socialinių santykių, politikos globalizacija. Tokioje aplinkoje vis aktualesnis tampa nacionalinio identiteto klausimas. Valstybėms, jaučiančioms nacionalinei savikūrai padarytą poveikį ir skriaudas, visuotinės integracijos fone būtina šiuolaikiškai derinti tautinę savimonę ir atviros visuomenės idėją. Manau, kad jie vienas kitą veikia, suteikia naujų dimensijų, bet ne naikina. Modernių ir tvirtų nacionalinio identiteto požiūriu Vakarų valstybių ilgametis egzistavimas - geriausias to proceso pavyzdys.

Anaiptol ne retorinis mokslo ir technikos pažangą lydintis klausimas: kaip užkirsti galimybę naudotis mokslo ir technikos pažanga savanaudiškais, grupinius interesus ginančiais tikslais? Dar neatslūgo kalbos ir aistros dėl neteisėto elektroninių įrengimų naudojimo siekiant sekti ir kontroliuoti politinius oponentus. Aišku, kad ateities išradimai tokius ketinimus įgyvendins paprasčiau ir lengviau. Neabejotina, kad šiuo atveju vėl susikirs minėta mokslo ir technikos pažanga bei moralės ir technikos normos.

Ar mūsų neseniai atkurta valstybė, siekianti visiško ir bekompromisio demokratijos įtvirtinimo, gali toleruoti modernių technologijų panaudojimą nehumaniškiems ir neteisėtiems siekiams? Ar turi ji tokią istorinę ir moralinę teisę? Ar turi tokią moralinę teisę kiekvienas iš mūsų?

Problemų daug. Jos aktualios, ne per dieną atsiradusios, ne per dieną ir išsprendžiamos. Dėl to ir kviečiu dialogui, bendrai kūrybai jus - profesorius, studentus, visą akademinę bendruomenę. Čia, Kauno technologijos universitete, matau puikų intelekto ir konstruktyvios veiklos potencialą. Jūsų universitetas - veikli aukštojo technologinio mokslo institucija, turinti išsamią humanitarinių ir socialinių mokslų programą. Esu tikras, kad tokia veikimo kryptis ir pastangos, jungiant dėsnį su improvizacija, griežtumą su žaisme, laisvę su atsakomybe, profesionalumą su morale negali būti nerezultatyvios.

Lietuva yra čia ir dabar, Lietuva kuriama čia ir dabar!

Telydi Lietuvos kūrimą šviesa ir tiesa, garbė ir savigarba!

Dėkoju už dėmesį mano pasakytiems žodžiams. Dėkoju už garbingą vardą, kurį priimu įsipareigodamas Lietuvos akademinei brolijai ir jos lūkesčiams. Priimu kaip akademinės išminties ir politinės valios solidarumo ženklą, būtiną Lietuvos ateities kūrybai.

Džojos Barysaitės nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Kauno technologijos universiteto garbės daktaras.

Gedimino Zemlicko nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dažnas svečias ir kitose šalies aukštosiose mokyklose: Prezidentas tarp Vilniaus universiteto bakalaurų politologų.