Gediminas Zemlickas

Minėtoji knyga jau turi savo istoriją, nors vos spėjo pasirodyti. Pradžia laikytinas sumanymas, gimęs 1994 m. rugsėjį Vokietijos mieste Bielefelde. Parengiamasis darbas, kuriam vadovavo VU Istorijos fakulteto dekanas dr. Alfredas Bumblauskas, užtruko dvejus metus, tačiau tai nebuvo pradaigotas laikas. Per tą laiką mūsų istorikų vynmaišiuose brendo jaunas vynas - jeigu taip vaizdžiai galima pavadinti profesinį, socialinį ir istorinį jų brendimą, siekiant atnaujinti istorijos mokslą Lietuvoje, veikti atsinaujinančios visuomenės sąlygomis. Visuomenės, ne tik deklaruojančios, bet ir siekiančios atvirumo.

Minėto istorikų brendimo ir atsinaujinimo tam tikrus etapus žymi “Zenono Ivinskio skaitymai”, vykę 1994-1995 m. VU istorijos fakultete.

Beje, kaip teigia Varšuvos universiteto Istorijos instituto prof. habil. dr. Henrykas Samsonowiczius, istorijos atsinaujinimas nereiškia nei “istorijos pataisymo”, praeities faktus pristatant dabarties poreikiams, nei naujų požiūrių, atsižvelgiančių į įvairias hipotezes, laimėjimus, išaiškintus faktus. Tai - platesnės ir siauresnės žmonių bendruomenės istorijos požiūrio revizija, jos laimėjimų ir nuostolių naujo balanso sudarymas, požiūrio į savo istoriją pervertinimas ir pakeitimas”. Šis pervertinimas vyko įspūdingoje epochoje, kai Rytų Europos šalys 1998 m. atsisakė komunizmo. Vadinasi, atsisakyta ir istorinio materializmo doktrinos, sovietinės istoriografijos reliktų.

Socialistinėje sistemoje buvo trys istorijos (H. Samsonowiczius sako - srovės): mokslinė, oficialioji ir populiarioji. Kad ir ką sakytume, istorijos mokslui Sovietų Sąjungoje pavyko išvengti genetikos ar kibernetikos likimo. Istorijos mokslas ne tik išliko, bet ir davė pasauliui antikos, viduramžių, renesanso tyrinėjimo milžinų, be kurių indėlio apskritai neįsivaizduojamas pasaulinis istorijos mokslas.

Ką veikė naujausios istorijos mokslas socialistinėje sistemoje? Turėjo byloti apie pertvarkymų, vedančių į pasaulinį komunizmą, neišvengiamumą. Antra, turėjo pagrįsti politiką, kurios priekyje stovėjo komunistų partijos vadovai. Prof. H. Samsonowiczius pastebi, kad, pvz., Lenkijos istorija turėjo patvirtinti šios valstybės teisę į po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose įgytas teritorijas ir “atskleisti tikrąsias priežastis”, kodėl Lenkijai priklausiusios rytinės sienos atiteko Sovietų Sąjungai.

Pratęsiant analogiją į lietuvišką dirvą knieti pasakyti, kad Lietuvos istorikams buvo palikta teisė deklaruoti amžiną lietuvių tautos teisę į sostinę Vilnių ir Klaipėdą, tik šiukštu ne į istorines lietuvių žemes Gudijoje ar Lenkijoje. Šių teritorijų priklausomybės problematikos kėlimas į viešumą buvo visiškai netoleruojamas, tad Lietuvos ir Lenkijos istorikų teisės toli gražu nebuvo lygios.

Sovietinėje sistemoje - iškreiptų veidrodžių karalystėje - kaip reakcija į oficialiąją istoriją vystėsi populiarusis, arba liaudiškasis, istorijos supratimas. Dabartis slėgė, žemino, vertė prisitaikyti prie pilkos realybės - ir tai pasakytina ne tik apie pavienius individus, bet ir apie ištisas valstybingumą praradusias tautas. Didingi laikai liko giliai praeity, tautos didvyriai ir milžinai ilsėjosi kapuose. Jeigu oficialioji istorija buvo nukreipta į ateitį (“komunizmas neišvengiamas”) ir turėjo daryti viską, kad tą ateitį priartintų, tai pavergtų tautų psichologiniu poreikiu tapo asociacija į praeitį, prarastą “aukso amžių”. Prisiminimai tapo tautų ir individų egzistavimo prasme, pačios tautos, netekusios valstybės, egzistencijos pateisinimu. Aišku, jog ši psichologinė situacija itin palanki mitams, iškreiptiems vaizdiniams tarpti. Pilka, kankinanti ir be ypatingų prošvaisčių dabartis laidojama praeities vardan.

Žlugus socialistinei sistemai, išnyko suvaržymai ir istorikams. Nebėra draudžiamų temų, praeitis deideologizuojama, žodžio laisvės sąlygomis atsirado visai kitos darbo galimybės. Istoriografijai nebereikia būti pranašysčių ir mitų kūrėja, ji vis labiau užsiima istorinių procesų eiga ir analize.

Ateities ženklas

Nors ne visos kviestos Vakarų istoriografijos įžymybės atvyko, tačiau ir dalyvavusieji - labai žymūs Vokietijos, Vidurio ir Rytų Europos istorikai. Tai pasakytina apie Jürgeną Kocką, Jörną Rüseną, Ursulą A. J. Becher, Bodo von Boriesą, Aleksandrą Mylnikovą, Henryką Samsonowiczių ir, žinoma, Edvardą Gudavičių.

- Konferencija parodė, kad naują Europą galima kurti ir pasitelkus naują istorinį mąstymą, - knygos pristatymo metu kalbėjo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės mokslo centro Kultūros mokslų instituto prezidentas prof. Jörnas Rüsenas. - Šis pirmas bandymas - ateities ženklas. Liūdna, kad pirmasis EURO - pinigai, o ne dvasia. Jeigu jau einame į trečiąjį tūkstantmetį, kartu turime dirbti prie sunkaus istorinio palikimo. Šitai mes darysime kartu.

George’o Eckerto instituto mokyklinių vadovėlių tarptautiniams tyrimams (Braunšveigas, Vokietija) direktorė prof. Ursula A. J. Becher, atvykusi į Vilnių knygos išleidimo proga, pasakė:

- Šioje knygoje aptarėme atvirą visuomenę, kaip mūsų mokslo prielaidą ir kaip tikslinę šio mokslo sąvoką. Šioje knygoje aptikau problemų, kurios patvirtina istorijos svarbą. Ir toliau turime tas problemas svarstyti. Džiaugiuosi, kad per tuos dvejus metus tarp konferencijos ir knygos išleidimo, galėjau sustiprinti instituto ryšius su kolegomis Lietuvoje. Mūsų institute ir bibliotekoje nuolat dirba kolegos iš Lietuvos, prie Vilniaus pedagogikos instituto įsteigtas nedidelis mokyklinių vadovėlių tyrimo centras.

Doc. Alfredas Bumblauskas, vienas iš knygos parengėjų, šį kartą kalbėdamas trumpai padėkojo svarbiausiam asmeniui, be kurio šios knygos nebūtų buvę - prof. Jörnui Rüsenui ir jo vadovaujamam Kultūros mokslų institutui Esene, George’o Eckerto mokyklinių vadovėlių tarptautinio tyrimo institutui, George’o Soroso Atviros Lietuvos fondo valdybai. Už finansinę bei kitokią paramą organizuojant konferenciją dėkota Šarūnui Marčiulioniui bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai.

A. Bumblauskas taip pat padėkojo Istorijos bei Filologijos fakulteto žmonėms, talkinusiems tiek rengiant konferenciją, tiek leidžiant knygą. Nepamiršta ir universiteto dvasia, kuri nors ir neregima, bet visada tvyro virš kiekvieno naujo projekto, virš kiekvieno reikšmingo darbo.

Autoriaus nuotraukose:

Prof. Jörnas Rüsenas, VU prorektorius, LMA prezidentas prof. Benediktas Juodka ir prof. Ursula A. J. Becher.

"Kultūros barų" žurnalo vyr. redaktorius B. Savukynas (iš kairės) Lietuvos katalikų mokslo akademijos prezidentas Jo Ekscelencija vyskupas J. Boruta ir LR Švietimo ir mokslo ministras K. Platelis.

Pristatant knygą - VU Istorijos fakulteto dekanas doc. A. Bumblauskas ir VU rektorius prof. R. Pavilionis.