MOKSLO REFORMA

Vertinimai ir perspektyvos

Pabaiga. Pradžia Nr. 11

Prof. Romuladas JUKNYS
Vytauto Didžiojo universitetas
Visų pirma turime išsiaiškinti, kas Lietuvai iš tikrųjų svarbiau. Ar iš tikrųjų Lietuvai svarbiausi yra trys fizikos institutai, ir būtent tyrimams fizikos kryptyje turi būti skirta daugiausia lėšų? Nejaugi Lietuvai nebereikalingi žemės ūkio mokslai, jei net didžiausiam iš jų - Žemdirbystės institutui - rekomenduojama apsiriboti vien mokslo taikomąja veikla? Kai išspręsime šiuos ir kitus strateginius klausimus ir suformuluosime aiškią valstybinę mokslo politiką, tai ir institucijų vertinimo rezultatų naudojimas bus žymiai aiškesnis ir prasmingesnis.

Baigdamas norėčiau trumpai aptarti bendras tolimesnes valstybinių institutų vystymosi perspektyvas. Šiuo metu Lietuvoje susiformavusi nuomonė, kad moksliniai institutai yra buvusios sovietinės mokslo sistemos reliktai, ir ateityje jie neišvengiamai turėtų būti integruoti į universitetinę sistemą, nes tokia yra bendra pasaulinė praktika. Ar iš tikrųjų taip yra? Pasirodo, ne visiškai.

Norvegijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, moksline veikla užsiima trys pagrindinės institucijų grupės - universitetai, savarankiški institutai, kurių mokslinė veikla daugiausia finansuojama iš valstybės biudžeto, ir privatus tyrimų sektorius. Fundamentalūs tyrimai iš tiesų yra daugiausia sutelkti universitetuose. Pagal sunaudojamas lėšas 76,5% fundamentalių tyrimų atliekama universitetuose, 21,0% - institutuose ir tik 2,5% - privačiame sektoriuje. Taikomųjų tyrimų universitetuose atliekama žymiai mažesnė dalis - 25,0%, valstybiniuose institutuose - 47,5%, o privačiame sektoriuje - 27,5%. Tuo tarpu taikomoji mokslinė veikla daugiausia sutelkta būtent privačiame sektoriuje - 73,5%, valstybiniuose institutuose atliekama 20,0%, o universitetuose - tik nežymi taikomosios mokslinės veiklos dalis - 6,5%.

Lietuvoje privatus mokslinės veiklos sektorius kol kas dar nepradėjo formuotis, tačiau anksčiau ar vėliau tai turės atsitikti. Matyt, būtų visai natūralu pagalvoti ir apie kai kurių valstybinių institutų, kurie užsiima daugiausia taikomąja moksline veikla, privatizavimą.

Palyginus skirtingas mokslo sritis ir kryptis, Norvegijoje labiausiai į universitetinę sistemą integruoti humanitariniai, medicinos bei gamtos mokslai, o valstybiniuose institutuose atliekama pagrindinė dalis technologijos ir žemės ūkio mokslinių tyrimų.

Nors įvairiose šalyse aukščiau pateikti skaičiai skiriasi, pavyzdžiui, Švedijoje mokslas labiau integruotas į universitetinę sistemą nei kitose Šiaurės šalyse, bet bendri dėsningumai beveik visose šalyse gana panašūs ir galėtų būti reziumuoti taip:

- fundamentiniai tyrimai beveik išimtinai sutelkti universitetuose;
- iš valstybės biudžeto finansuojami nepriklausomi institutai sudaro esminę mokslinių tyrimų sektoriaus dalį ir juose daugiausia vykdomi taikomieji moksliniai tyrimai;
- taikomoji mokslinė veikla daugiausia vykdoma privačiuose institutuose bei laboratorijose.

Įdomu pažymėti, kad glaudesniam universitetų ir valstybinių institutų bendradarbiavimui bei tam tikrai jų integracijai didelis dėmesys skiriamas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių, tačiau neteko susidurti su totalinės jų integracijos planais.

Dalis Lietuvos institutų, parengus tinkamą juridinę bazę ir atmetus tam tikrus subjektyvius veiksnius, ateityje, matyt, galėtų visiškai sėkmingai integruotis į universitetinę sistemą. Tačiau tai tikrai ne vienintelis ir, ko gero, ne pagrindinis iš galimų sprendimų. Vytauto Didžiojo universiteto asociacijos su institutais modelis, atrodo, galėtų būti vienas iš racionalių universitetų ir institutų integracijos modelių, sudarantis realias prielaidas glaudžiai bendradarbiauti išsaugant asociacijos narių autonomiją.

Iš tiesų, per tą laiką po Nepriklausomybės atkūrimo jau įvyko gana esminių poslinkių glaudesnio universitetų ir institutų bendradarbiavimo linkme. Gaila, kad šis integracijos procesas kol kas vyksta tik viena kryptimi, t.y. beveik visų institutų mokslininkai aktyviai dalyvauja įvairių universitetų studijų procese, tai, be abejo, iš esmės prisidėjo prie studijų kokybės gerinimo, tačiau iki šiol beveik nėra jokių pokyčių kita kryptimi, t.y. universitetų mokslinis potencialas beveik nenaudojamas institutų mokslinėms problemoms spręsti. Matyt, reikėtų papildomų svertų, norint bent kiek suaktyvinti universitetų ir institutų bendradarbiavimą šia kryptimi.

Baigdamas dar kartą pabrėšiu, kad dabar didžiausią dėmesį reikėtų skirti gerai apgalvotai ir pagrįstai Valstybinei strategijai mokslo srityje parengti. Vertinimų metodika ir procedūros turėtų sudaryti svarbią šios strategijos dalį. Priėmus tokią strategiją pati mokslo reforma taptų žymiai kryptingesnė, o vertinimo rezultatų naudojimas prasmingesnis.