Nelabai skiriasi požiūriai į tai, kas mokymo sistemoje svarbiausia - kokie apibūdinantys parametrai. Ką būtent reikia matuoti ir kaip (keliai ir būdai, metodologijos). Pavyzdžiui, ar mokymo kokybė nustatoma pagal tai, kaip išmokstamos svarbiausios dėstomos disciplinos, ar pagal tai, kiek žmonių, baigusių mokyklas, gavo darbo. Gali būti naudojami ir kiti švietimo kokybės aspektai - gebėjimas savarankiškai ir kritiškai protauti, priimti sprendimus, įžvalgumas, atskirų disciplinų mokymo lygis ir t. t. Taigi mokymo kokybė gali būti suprantama ir vertinama dviem aspektais - kiekybiniu ir kokybiniu. Tiesa, tarp jų yra glaudus ryšys, santykis dažnai reliatyvus, priklauso nuo konteksto.

Nenuostabu, kad daugelyje šalių paplitę švietimo sistemos lygiai, kvalifikavimo būdai yra gana nevieningi. Universalios švietimo laimėjimų rodiklių sistemos, priimtinos visoms šalims, lig šiol nėra, nors vis didesnį populiarumą įgyja OESD sistema, kuria vadovaujasi ES ir kitos pasaulio šalys. Nėra ir vieningo požiūrio į mokymo kokybę nusakančius rodiklius. Tačiau tai netrukdo šalims, atsižvelgiant į OSCD reikalavimus, kurti rodiklių sistemas, kartu mėginti matuoti ir aukštojo mokslo bei studijų kokybę, lyginti su kitomis šalimis ir šalies viduje.

Lietuvoje nėra ir aukštojo mokslo bei studijų kokybę nusakančios vieningos ir patikimos rodiklių sistemos. Nesutvarkyta duomenų rinkimo, apdorojimo, valdymo sistema. Švietimo rodiklių duomenis renka ir skelbia įvairios žinybos (Statistikos departamentas, Švietimo ir mokslo ministerijos Informacijos ir prognozavimo centras, Darbo ir socialinių tyrimų institutas ir kt.). Nenuostabu, kad įvairių žinybų pateikti duomenys skiriasi. Skelbiami duomenys, gauti naudojant savas rinkimo metodikas ir nepateikiant išsamesnių komentarų bei konteksto, ne tik apsunkina jų supratimą, bet ir atitolina nuo realaus ir objektyvaus mokymo būklės pažinimo proceso.

Mokymo būklės pažinimo procesas perleidžiamas “anoniminei” statistikai ir besikuriančioms apsukrioms viešosios nuomonės tyrimo tarnyboms, siūlančioms savas paslaugas. Lietuvoje tapo įprasta, kad jomis noriai naudojasi “ketvirtoji valdžia”.

“Veide” paskelbtame Rimgaudo Geleževičiaus ir Vidos Samuolytės straipsnyje “Universitetų reitingą lemia studijų kokybė ir prestižas” (1998 06 18), operuojama viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” atliktos užsakytos apklausos duomenimis.

Straipsnio autoriai pripažįsta, jog bet koks aukštųjų mokyklų reitingo nustatymas yra sąlyginis. Cituojamas ir kategoriškas prof. A. Čižo teiginys, esą negali būti jokio reitingo, nes apklausos būdu nustatinėjamas ne paties universiteto reitingas, bet nuomonės apie jį reitingas (29 p.). O nuomonė, žinia, subjektyvi. Ją gali turėti kiekvienas. Ir savitą.

Siekiant nustatyti aukštųjų mokyklų reitingą (tiksliau - nuomonių apie jas reitingą) - būtent tokį sau uždavinį kelia straipsnio autoriai - privalu pateikti konkretų tos nuomonės nešiotojų - respondentų socialinį portretą. Pirmiausia sužinoti dėstytojų nuomonę. Juolab kad taip elgėsi ir straipsnio autorių nurodytas žurnalas “Der Spiegel”, pasamdęs keliolika sociologinių tarnybų, kurios, siekdamos išsiaiškinti kaip vertinami universitetai, pirmiausia šį klausimą pateikė universitetų dėstytojams. Deja, “Baltijos tyrimams” tai ne pavyzdys, tarnyba turi “savą” aukštųjų mokyklų reitingo nustatymo metodiką ir savą požiūrį į tuos, kuriuos dera apklausti.

Kieno nuomonė “Baltijos tyrimams” svarbiausia? Pasirodo, pirmiausia - “Lietuvos gyventojų (15-74 metų amžiaus) nuomonė”. Tačiau jokių duomenų apie šią “mistinę” apklaustųjų grupę nepateikiama, t. y. socialinis respondentų portretas taip ir lieka neaiškus (apklaustųjų socialinis statusas, išsilavinimas, lytis ir t.t.). Neaiškūs respondentų atrankos kriterijai, nenurodomas ir apklaustųjų skaičius.

Kita grupė, kurios nuomonė “Baltijos tyrimams” svarbi, - tai “Lietuvos elitas”. Apie jį informacijos pateikta daugiau. Apklaustas “Lietuvos elitas” - 40 Seimo narių, 20 žiniasklaidos priemonių vadovų ir 40 įmonių vadovų. Keistas elito supratimas! Kuo prasikalto “Baltijos tyrimams” įtakingi ir iškilūs mokslo, meno, Bažnyčios, partijų ir politinių bei visuomeninių organizacijų vadovai, kurie kaip įprasta Vakaruose priskirtini elitui, tačiau Lietuvoje šios tarnybos dėmesio taip ir nesulaukė.

Apklaustasis Seimo narys, nepateikus išsamesnių jo socialinį portretą nusakančių charakteristikų, lieka mitine kategorija, (amžius, lytis, baigta aukštoji mokykla, darbas aukštojoje mokykloje iki išrinkimo į Seimą ir kt.). Be abejo, tai turi įtakos ir jo pareikštai nuomonei. Jeigu už VU pasisakė 65 proc. Seimo narių, tai galima spėti, jog dauguma parinktųjų respondentų deputatų yra VU auklėtiniai arba vienaip ar kitaip su šia mokykla susiję. Šį įtarimą galėtų išsklaidyti tik “Baltijos tyrimai”, jeigu būtų pateikę detalesnę informaciją apie respondentus. Tas pat pasakytina apie žiniasklaidos vadovų pareikštą nuomonę apie Lietuvos aukštąsias mokyklas (nedera užmiršti, jog ligi šiol vienintelė žurnalistų kalvė - VU).

Akivaizdu, jog nepaisant sociologiniams tyrimams keliamų griežtų reikalavimų negalima tikėtis objektyvesnių ir patikimesnių rezultatų. Apklausa - ne išimtis. O gal nustatinėjant Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingą objektyvumo bei patikimumo ir nereikalauta, ir nesiekta. Jeigu taip, tai “Baltijos tyrimai” užsakymą įvykdė: metas užsakovams apmokėti sąskaitą…

Kiekvienas spaudos leidinys turi teisę ir net priedermę gvildenti opius visuomenei rūpimus klausimus, tam reikalui pasitelkti sociologų jėgas. Tačiau tai neturėtų mažinti spaudos (tuo labiau žurnalo) atsakomybės už skelbtos informacijos autentiškumą ir patikimumą. Žinoma, jeigu jis nenori virsti paprasčiausiu gandonešiu.

Apklausos duomenys, kuriais operuoja minėti straipsnio autoriai, turėtų paskatinti mokymo įstaigas, pirmiausia aukštąsias mokyklas, daugiau dėmesio skirti sociologijai - ypač mokymo sociologiniams tyrimams, kurti tarnybas, kurios būtų pajėgos matuoti savosios aukštosios mokyklos mokymo ir studijų kokybę, sektų ir laiku reaguotų į jos pokyčius, ko, deja, ligi šiol nėra daroma, nors kvalifikuotų specialistų yra visuose mūsų universitetiniuose miestuose. Tuomet įvairioms komercinėms sociologinėms tarnyboms būtų sunkiau įsiūlyti savo paslaugas, o žiniasklaidai būtų sudaryta galimybė rinktis ką samdyti, žinant kvalifikaciją, įdirbį, atliekamų tyrimų lygį bei patikimumą.

Kieno reitingas aukštesnis?