Gediminas Zemlickas

Šių eilučių autoriui kiek išsamiau teko susipažinti su Lituanistikos tyrimo ir studijų centru. Jis veikia nuo 1981 metų. Pirmoji užduotis - padėti tvarkyti Pasaulio lietuvių archyvą. Siekiant kaupti, išsaugoti ir ateities kartoms perteikti lietuvių tautai svarbias vertybes 1982 m. į Lituanistikos tyrimo ir studijų centro darbą įsijungė Pasaulio lietuvių archyvas, Pedagoginis lituanistikos institutas, Lietuvių istorijos draugija, Dr. S. Budrio lietuvių foto archyvas, Lietuvių dailiojo meno institutas bei kiti svarbūs kultūrinės veiklos dariniai. Tai leido suburti lietuvių mokslines organizacijas - pradėta bendradarbiauti daug glaudžiau. Be to, taip pasisekė sutelkti ir lituanistikos mokslo šakas, aprėpiančias gana turtingą JAV lituanistinį gyvenimą.

Gaila, neteko pakalbinti Lituanistikos tyrimo ir studijų centro iniciatoriaus, įkūrėjo ir pirmininko profesoriaus pedagogikos mokslų daktaro Jono Račkausko. Be to jis yra Pedagoginio lituanistikos instituto rektorius ir Čikagos valstybinio universiteto (Chicago State University) profesorius. J. Račkauską pavyko tik nufotografuoti jo darbo kabinete, kai ten lankėsi simpoziumo dalyvis Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos prezidentas, Lietuvos muzikos akademijos rektorius prof. Juozas Antanavičius.

Todėl šiame pasakojime teks remtis daugiausia Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) darbuotojos Skirmantės Miglienės maloniai suteikta informacija. Ji ne tik pasidalino savo žiniomis, bet ir supažindino su LTSC bei Pasaulio lietuvių archyvo veikla, kai kuriais rinkiniais. Per labai ribotą laiką toli gražu ne viską įmanoma pamatyti ir sužinoti, bet ir tai, kas pavyko, kelia didelę pagarbą visų pirma tiems žmonėms, kurie tą lobyną kaupė, saugojo. Tie žmonės ir jų darbo vaisiai turi būti žinomi ir Lietuvoje. Nėra abejonės, kad taip ir bus, visų pirma mokslo žmonių, tų archyvų tyrinėtojų dėka.

Domėjausi, kaip renkamas Pasaulio lietuvių archyvas, kaip į jį patenka knygos, dokumentai, spaudiniai ir kita lituanistinė medžiaga.

Dauguma JAV lietuvių žino, kas tais archyvais, lituanistine medžiaga rūpinasi, tad dažniausiai patys skambina, siūlo atvažiuoti ir su jų turimomis knygomis, spaudiniais ar kitais dalykais susipažinti. Ypač dabar, tuštėjant Marquette parkui, kai daugelis lietuvių iš tradiciškai gyventos vietos keliasi į Čikagos priemiesčius. Dažniausiai vyresnio amžiaus tautiečiai paskambina, pasiūlo senų knygų, periodikos leidinių ir kitų senienų, tad Lituanistikos tyrimo ir studijų centre raštinės darbuotojams reikia tik laiku suskubti.

Lietuviai skambina, teiraujasi ir iš kitų JAV miestų. Štai iš Floridos pavyko atsivežti “Amerikos balso” archyvą. Daug metų tas archyvas buvo laikomas viename iš garažų, už nuomą reikėjo mokėti, tad jį saugojęs žmogus nebeįstengė ilgiau laikyti. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras rado lėšų mokėti už nuomą, vėliau tą archyvą parsivežė į Čikagą. Ko gero, tai vienas iš sėkmingesnių atvejų.

Archyvais tikriausiai dar ne visi pasitiki, todėl daug dokumentinės medžiagos, istorinių ir meno relikvijų žmonės laiko savo namuose, gal viliasi, jog prireiks, jeigu ne jiems patiems, tai bent vaikams ar vaikaičiams. Pagaliau juk nėra labai lengva su savo archyvu - gyvenimu dokumentuose, spaudiniuose, raštuose - atsisveikinti, nes tai ir šeimos relikvijos, vargo keliais iš Lietuvos išsivežtos.

LTSC koridoriuose mačiau originalias nepriklausomos Lietuvos vėliavas, metalinius kryžius, liaudies meno dirbinius, medicinos muziejaus turtingus rinkinius, daug įvairių eksponatų, kuriuos aptarti reikėtų atskiruose straipsniuose. Nepaprastai jaudinantys dalykai, nes į juos žiūrėdamas suvoki, kad tą relikviją žmogus, priverstas apleisti Tėvynę, išsivežė gal kaip brangiausią savo namų, gimtos žemės priminimą. Kiekvieną tų daiktų suvoki tarsi žmonių likimų dalį.

Čikagiečiai į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką jau spėjo atsiųsti devynis konteinerius knygų. Dalį jų ši biblioteka persiunčia į kitas šalies bibliotekas. Išeivijos lietuviai prie to knygų rinkimo mielai prisideda, o Lituanistikos tyrimo ir studijų centro darbuotojai per tuos vajus tvirtina atrandą ir eksponatų savo muziejų ekspozicijoms.

Žinoma, LTSC darbuotojams tenka ir į laikraščius skelbti, ypač praverčia ryšiai su vietiniais kolekcionieriais. Kartu rengiant parodas, keičiantis informacija, bendraujant pavyksta sužinoti, ką naujo dar galima būtų eksponuoti, kaip praturtinti kolekcijas. Visa ta veikla paremta žmonių geranoriškumu. Kiek supratau, niekas už tą veiklą nemoka, net ir Tyrimo centro darbuotojai jokio atlyginimo negauna. Berods tėra vienas apmokamas darbuotojas, o visi kiti dirba iš geros valios. Centrui paramą teikia Lietuvių fondas, šiek tiek lėšų sukaupiama ir iš aukų. Materialinio atlygio negauna taip pat ir Centro įkūrėjas prof. Jonas Račkauskas. Vis tik LTSC pavyko sukaupti šiokios tokios aparatūros, kompiuterių, įdarbintas sekretorius, kurio rūpestis - atsakinėti į laiškus.

Mano palydovė ekskursijoje po LTSC ir Pasaulio lietuvių archyvą Skirmantė Miglienė tvirtino, jog jai čia dirbti įdomu. Pagal išsilavinimą ji archyvistė, gimusi Panevėžyje, dirbusi Vilniuje Valstybės muziejuje. Prieš penkerius metus atvyko į Jaunimo centrą Čikagoje tvarkyti muziejaus. Komandiruotė užsitęsė, lietuvaitė ištekėjo, įsikūrė JAV lietuvių sostinėje ir maža vilties, kad sugrįžtų atgal, iš kur atvyko.

Deja, ne visiems atvažiavusiems iš Lietuvos pavyksta dirbti mėgiamą kultūrinį darbą. Pirmiausia tenka rūpintis, kaip užsidirbti pragyvenimui (jeigu apskritai gauna teisę dirbti JAV). Bibliotekininkams, mokytojams, dailininkams ar kultūros darbuotojams dirbti kultūrinį darbą sunku - riboja kalbos barjeras, pagaliau ir vizos išduotos ne darbui. Todėl ir Čikagoje ne vienas sutiktas pažįstamas, gimtojoje šalelėje buvęs mokslininku ar inžinieriumi, Amerikoje šauniai kuopia turtingesniųjų namus, prižiūri vaikus ar dirba ir gerokai juodesnius darbus. Į Jaunimo centrą ateina tik laisvalaikiu - čia padeda tvarkytis, organizuoti renginius arba tiesiog pabendrauti su tautiečiais. Į Lietuvą grįžti neskuba, nes įsitikinę, jog čia jų padėtis būtų dar labiau neapibrėžta, neaiški, juk buvusio darbo kvalifikacija jau prarasta. Be to, kam čia norėsis grįžti it musę kandus.

Plačiai lapoja kultūros medis

Apie daugiašakę LTSC ir kitą Jaunimo centre veikiančią kultūrinių darinių veiklą galima spręsti kad ir iš šių kelių šykščių anotacijų.

LTSC bene svarbiausias vienetas yra Pasaulio lietuvių archyvas. Jame kaupiami atskirų asmenų ir organizacijų archyvai, komplektuojama lietuviška ir lituanistinė periodika. Bibliotekoje jau yra per 55 tūkst. (šiuo metu gal daugiau) kataloguotų knygų, apie 1600 periodikos leidinių.

Jono Dainausko istorijos bibliotekoje daugiau kaip 18 tūkst. knygų, kuriose yra žinių apie Lietuvos istoriją.

Lietuvių istorijos draugija leidžia neperiodinį žurnalą “Lietuvių tautos praeitis”, yra perspausdinusi “Varpą”, išleidusi “Aušrą” bei kitus leidinius, rengia viešas paskaitas istorijos temomis.

LTSC leidykla išleido daug studijų apie lietuvių kultūrą, literatūrą, istoriją.

LTSC Lietuvių medicinos muziejus eksponuoja medicininius instrumentus, fotografijas, rankraščius, dokumentus, knygas, periodikos spaudinius. Muziejus nuolat praturtinamas gydytojų dovanotais eksponatais.

LTSC muziejus kaupia ir eksponuoja medžiagą iš įvairiausių lietuvių kultūros ir istorijos sričių. Antai uždarant šimtametę Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią Čikagos Bridgeport senamiestyje susirūpinta išsaugoti bent reikšmingiausias interjero dalis. Daugumą religinių ir meno kūrinių buvo numatyta perduoti Lietuvos bažnyčioms, o seniausia, vertingiausia bažnytinė atributika parapijos klebono kunigo Richard Dodaro buvo perleista LTSC muziejui. Norėta ir Čikagai išsaugoti reikšmingą ankstyvųjų ateivių lietuvių istorijos dalį. Taip į muziejų pateko vienas šoninis altorius, pagrindinė monstrancija, Šv. Jurgio skulptūra, keletas kielikų, žvakidžių, bažnytinių vėliavų ir liturginių drabužių iš parapijos 50-ųjų sukaktuvių.

J. Žilevičiaus-J. Kreivėno lietuvių muzikologijos archyvas turi įspūdingą gaidų, plokštelių, rankraščių, dokumentų ir kitokių vertingų eksponatų kolekciją. Teko aptikti ir teiginį, kad tai pasaulyje didžiausias tos rūšies rinkinys, jog čia sukaupta daug unikalios medžiagos, kurios nėra Lietuvoje. Pridursime, jog ir prof. Vytautas Landsbergis ne kartą šiame archyve yra rinkęs medžiagos muzikologijos studijoms.

Kartografijos skyriuje saugoma daugiau kaip pusė šimto retesnių Lietuvos žemėlapių ir keli šimtai naujesnių.

Dr. S. Budrio lietuvių foto archyvas renka ir saugoja fotografijas bei filmus apie lietuvių organizacijas JAV, žymius veikėjus, įvykius ir pan.

Vaizdo ir garso priemonių skyrius kaupia vaizdajuostes bei garso juostas - “Pelkių žiburėlio” radijo programos, “Laisvės” radijo bei “Amerikos balso” lietuviškų programų juostų komplektus.

Lietuvių dailiojo meno institutas renka ir saugo lietuvių menininkų kūrybą. Institute saugomas pilnas Prano Domšaičio rinkinys bei Kazimiero Baltramaičio dailininkų archyvas.

LTSC sukauptos vertybės pritraukia tyrinėtojų iš įvairių JAV miestų bei kitų šalių dėmesį. Centre nuolat galima sutikti ir mokslininkų iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslo institutų. Jų darbų dėka Lietuvos žmonės dar daug naujo sužinos apie Lituanistikos tyrimo ir studijų centre saugomą visai lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei brangų istorijos bei kultūros palikimą. Tam pasitarnaus ir LTSC pasirašyta sutartis su Lietuvos nacionaliniu muziejumi dėl atstovavimo jam Amerikoje. Tuo labiau, kad LTSC siunčia knygas į Lietuvos bibliotekas: Vilniaus universitetui, Vilniaus pedagoginiam universitetui, Lietuvos mokslų akademijai, Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai, Maironio literatūros muziejui ir kt.

Pilkasis lituanistinio švietimo didvyris

Simboliška, kad Jaunimo centre po vienu stogu sukaupti archyvai, muziejų ekspozicijos, veikia taip pat ir mokyklos. Be šeštadieninės mokyklos, yra ir aukštesnio išsilavinimo teikimo pakopa - Pedagoginis lituanistikos institutas. Jame kasmet parengiama apie 40 mokytojų, galinčių dėstyti lietuviškose mokyklose. Be abejonės, ši mūsų tautiečių veiklos sritis nusipelno ir išsamesnio aprašymo.

Didelės paslapties neatskleisiu pareiškęs, kad lietuvybės išlaikymas išeivijoje ypatingai rūpėjo mokytojams. Jie steigė lietuviškas mokyklas, rašė vadovėlius, rengė vaidinimus ir inscenizacijas, žodžiu, dirbo kasdienį gal ir mažai pastebimą, bet nepaprastai reikšmingą darbą. Rezultatas labai akivaizdus - plati lietuviška veikla JAV.

Pedagoginio lituanistikos instituto įkūrėjas - žinomas pedagogas ir lituanistas Domas Velička (1906-1972). Gimė Čikagoje, bet augo ir jaunystę praleido Lietuvoje, čia mokėsi. Baigė Tauragės mokytojų seminariją, 1940-1943 m. studijavo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. Tikriausiai nė nenujautė, kad mokslų sėmusis Lietuvoje, visus didžiuosius savo gyvenimo sumanymus bei darbus jam bus lemta įgyvendinti būtent gimtojoje Čikagoje. Taip pasisuko likimo ratas Domui Veličkai, nors tai mažiausiai priklausė nuo jo paties valios ar užgaidų. Kaip ir nuo valios daugelio kitų mūsų tautiečių, įsuktų į Antrojo pasaulinio karo įvykių verpetą, patekusių į vieną po kitos sekusių tėvynės okupacijų ir atsidūrusių užjūriuose.

Tiesa, prieš atkakdamas į JAV Domas Velička dar “žengė į Europą” - kelerius metus praleido Vokietijoje, kaip ir daugelis lietuvių jaunuolių bei inteligentų. Studijų 1946-1947 m. Tiūbingeno universiteto Baltistikos katedroje rezultatas - įgytas aukštojo mokslo diplomas.

1949 m. vos atvykęs į JAV Domas Velička tampa vienu iš Mokytojų sąjungos Čikagoje steigėjų, išrenkamas jos viceprezidentu. Daug pastangų jis įdėjo kuriant Čikagos aukštesniąją lituanistinę mokyklą. Pats D. Velička joje dirbo, telkė mokytojus, rašė vadovėlius ir rūpinosi mokymo priemonėmis, stengėsi, kad Amerikoje būtų rengiama nauja lietuvių mokytojų karta.

Pedagogas ir D. Veličkos bendražygis Aleksandras Dundulis, dabar jau amžiną atilsį, kartą prisiminė: “Mudu su Domu Velička ant Jaunimo centro laiptų sėdėdami ir stebėdami, kaip išnyksta jaunimas, baigęs lituanistines mokyklas, nutarėme, kad reikia steigti institutą ar kažką panašaus”.

Žodis tapo kūnu. 1958 m. buvo įsteigta akademinė klasė ir pavadinta Aukštaisiais pedagoginiais lituanistikos kursais. 1960 m. šie kursai tapo savarankiška mokymo įstaiga, atsiskyrė nuo Čikagos aukštesniosios lituanistinės mokyklos - taip išsirutuliojo Pedagoginis lituanistikos institutas.

Kokios vaisingos buvo Domo Veličkos pastangos rodo ir tai, kad jam į Čikagos aukštesniosios lituanistikos mokyklos bei Pedagoginio lituanistikos instituto darbą pavyko įtraukti bene geriausius pedagogus: dr. J. Balį, dr. J. Grinių, prof. dr. P. Joniką, dr. A. Liaugminą, P. Maldeikį, prof. dr. P. Skardžių, kun. dr. J. Prunskį, V. Liulevičių, J. Masilionį, J. Plačą, dr. R. Šilbajorį, dr. V. Sruogienę, S. Vanagaitę-Petersonienę bei kitus. Beje, S. Vanagaitė-Petersonienė šiuo metu - instituto direktorė. Ji čia dėsto literatūrą, yra parašiusi ne vieną knygą. Simpoziumą uždarant Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Stasys Sakalauskas perskaitė Lietuvos Prezidento dekretą, kuriuo S. Vanagaitė-Petersonienė apdovanota už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais. Institute tebedėsto ir istorikas Jonas Dainauskas; jam šiemet sukako 94 metai ir ta proga jį esame pristatę mūsų rašiniuose.

Bet grįžkime prie Domo Veličkos. Kadangi stojantys į institutą nevisada būdavo tinkamai parengti, ne visi buvo pajėgūs išklausyti pilną aukštosios mokyklos lietuvių kalbos kursą. Tad kas šeštadienį po dvi valandas lituanistas Domas Velička skaitydavo tiems studentams pagrindinį rašybos, morfologijos ir sintaksės kursą. Pirmąjį semestrą, be kitų dalykų, jis dėstydavo bendrinės lietuvių kalbos kursą: sakiniai su lyginamaisiais posakiais ir jų skyryba; reikalų raštai ir laikraštinės kalbos taisymas; žodžio ir sakinio intonacija; vertimai iš anglų kalbos; ekspresionizmas, estetizmas, futurizmas ir jų atgarsiai lietuvių literatūroje.

Domas Velička buvo įkūręs ir vaikų teatrą, jam vadovavo (1950-1955), rašė vaidinimams scenarijus.

Mirus Domui Veličkai atsisveikinimo kalboje Pedagoginio instituto rektorius dr. Petras Jonikas pasakė: “Pedagoginis lituanistikos institutas ir Domas Velička buvo sinonimai, vienas be antro sunkai įsivaizduojami. Jis dirbo ne dėl pasigyrimo ar paviršutinio (tariamo) garso, bet tyliai, su neatlaidžiu ir kietu pareigingumu, be poilsio, kaip tikras pilkasis lituanistinio švietimo didvyris…” (“Draugas”, 1972 m. kovo 25 d.).

Apie įvairiapusę šakotą mūsų tautiečio veiklą byloja 1997 m. Čikagoje išleista bibliografinė rodyklė “Pedagogo Domo Veličkos kūrybinis palikimas (1933-1972)”. Ją sudarė Vilniaus pedagoginio universiteto prodekanas dr. Jonas Dautaras, 1996 ir 1997 m. vasarą triūsęs Pasaulio lietuvių archyve.

Matyt, neužilgo galėsime skaityti ir knygą apie Domą Veličką. Ją rengiasi išleisti jo duktė dr. Asta Veličkaitė. Ji irgi pedagogė, daug dėsčiusi mokyklose, beje, taip pat ir tėvo įsteigtajame Pedagoginiame lituanistikos institute.

Autoriaus nuotraukose:

Lituanistikos tyrimo ir studijų centro pirmininkas prof. Jonas Račkauskas (pirmas iš dešinės), Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos prezidentas, Lietuvos muzikos akademijos rektorius prof. Juozas Antanavičius, šios akademijos magistrantas Aušrys Matonis ir televizijos žurnalistas, kraštotyrininkas Henrikas Paulauskas.

Lituanistikos tyrimo ir studijų centro darbuotojai Skirmantei Miglienei Čikagoje jauku dirbti tarp knygų.

Simpoziumo renginyje. Priekiniame plane - ponia Aurelija Dobrovolskienė.

Jaunimo centre Čikagoje eksponuojami Filatelistų draugijos “Lietuva” sukakčių minėjimo vokai.

Pedagogas, švietėjas ir mokslininkas Domas Velička.

Dr. S. Budrio lietuvių foto archyvo ekspozicijos kampelis.

Šiose dėžėse saugomi žymių JAV lietuvių rašytojų, visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų archyvai.