Vytautas Rimša

Šio leidinio pasirodymas yra neeilinis Lietuvos mokslo ir kultūros gyvenimo faktas, ypač kad originalių informacijos leidinių Lietuvoje neturime tiek, kiek jų reikėtų. Beje, tai buvo pastebėta ir žodyno pristatyme, kurį VU kavinėje surengė Knygotyros katedra ir leidyklos “Alma littera” vadovai. Renginyje dalyvavo leidinio autoriai, bibliotekininkai, bibliografai, istorikai, kalbininkai, žurnalistai ir kiti specialistai. Jie visi knygą ir jos rengėjų užmojus įvertino teigiamai.

Žodynas buvo išleistas 2 tūkst. egzempliorių tiražu, tačiau pastaruoju metu, nežiūrint sumažėjusių gyventojų išlaidų knygoms pirkti (apie tai rašoma spaudoje), retai kur jį besurastume, nes didžioji tiražo dalis jau yra išpirkta. Maža to, per kelis mėnesius knyga tapo bibliografine retenybe. Kas lėmė tokį jos pasisekimą? Priežasčių būta daug, tad paminėsime tik kelias iš jų.

Visų pirma žodynas buvo vienas iš pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinėje programoje numatytų leidinių. Apie tokį žodyną seniai svajota, tačiau niekas nesiryžo jo imtis sudaryti. Pagirtina, kad šalia kitų VU katedrų, pagrindinę organizacinio darbo naštą sau pasiėmė Knygotyros katedra. Žodynui rengti ji subūrė ganėtinai daug specialistų iš pačių įvairiausių šiuo darbu susidomėjusių įstaigų. Iš viso į šį leidinį savo proto ir širdies yra įdėję per pusšimtis žmonių: 40 autorių, 5 redaktoriai, kalbos redaktorius, dailininkas ir kt. Dirbta penkerius metus.

Leidinio pasisekimą taip pat lėmė jo informacinė paskirtis. Jis gali labai operatyviai (surinkta vienoje vietoje, susisteminta) pateikti skaitytojui daug faktografinės ir kitokios informacijos. Žodyne gausu įvairios tematikos ir informacinių straipsnių žanrų. Iš viso jį sudaro 2006 abėcėlės tvarka išdėstyti straipsniai: 1035 iš jų - sąvokų aiškinimai, 293 - įstaigų ir organizacijų veiklos aprašymai, 72 - periodinių leidinių charakteristikos, 218 - apžvalginiai teminiai straipsniai, 340 - asmenybių aprašymai. Knyga iliustruota daugiau kaip 300 iliustracijų.

Leidinio privalumu laikytina tai, kad jis pranoko knygotyros rėmus, apimdamas, kaip rašė redaktorių kolegija “… ir gretimų mokslo šakų (menotyros, žurnalistikos, komunikacijos, informacijos mokslų) kai kuriuos dalykus, be kurių negali išsiversti šiuolaikiniai spaudos ir kitokių leidinių tyrėjai” (6 p.). Pridursime, kad čia pateko nemažai straipsnių iš bibliotekininkystės (aprašytos visos Lietuvos didžiosios mokslinės, viešosios bibliotekos, kai kurie jų darbuotojai ir pan.) ir bibliografijos (aprašyti periodiniai bibliografiniai leidiniai, kai kurie katalogai, kartotekos, darbuotojai ir pan.). Tai išplėtė žodyno tematiką, padidino informacines išgales. Informacijos vartotojui naudotis tokiu leidiniu labai patogu.

Recenzuojamos knygos privalumu laikytina joje esamos informacijos naujumas, nekalbant jau apie objektyvesnį, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, kai kurių knygotyros ir istorijos faktų išaiškinimą. Pavyzdžiui, iki tol retai kuriame nors kitame informaciniame leidinyje galėjome rasti žinių apie išeivijos periodinius leidinius, Amerijos lietuvių bibliotekininkų asociaciją, Pedagoginį lituanistikos institutą, veikiantį Čikagoje, Lietuvos skaitymo asociaciją, ir pan. Knyga turi ir daugiau privalumų.

Svarbiausi tikslai, kurių siekė žodyno rengėjai, kaip nurodo jie patys, buvo šie: “norminti terminus, rinkti, sisteminti ir apibendrinti knygotyros duomenis, fiksuoti knygotyros istoriografijos ir teorijos lygmenį” (6 p.). Atidžiai išnagrinėjus žodyną, galima patvirtinti, kad šie tikslai (tiesa, su kai kuriomis išimtimis) buvo pasiekti. Dabar tokio knygotyros žodyno gali pavydėti ne vien artimųjų šalių - Estijos ar Latvijos, bet ir daugelio Rytų Europos kraštų kolegos. Savus knygotyros žodynus jau seniai turi Lenkija, Prancūzija, Vokietija ir kitos Vakarų Europos šalys. Gerai, kad Lietuva šiuo atveju atsistojo greta jų.

Šalia privalumų bent trumpai apžvelkime, ko leidinyje pasigedome. Sunku suprasti, kodėl čia neatsirado vietos dalykinei ir abėcėlinei minėtų pavardžių rodyklei? Redaktoriai apie jų svarbą ir paskirtį, be abejo, žinojo. Jie netgi turėjo daug pavyzdžių - kad ir analogiškus darbus, išspausdintus Vakaruose. Negi pagailėta knygoje vietos? Tiesa, rodyklių sudarymas - ilgas ir didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Bet ir jų nebuvimas - nemažas nuostolis skaitytojui, kuris norės greitai šiuo žodynu pasinaudoti.

Kelia abejonių vardyno sandara, ypač vardyno atrankos kriterijai ir vienodas jų taikymas. Antai, kai kurie Lietuvos mokslinių bibliotekų vadovai, knygų fondų saugojimo skyrių vedėjai ir kiti specialistai į vardyną pateko, o kiti, nors jų nuopelnai Lietuvos knygotyrai ir bibliotekininkystei nė kiek ne mažesni - nepateko. Tas pats atsitiko ir su XXVII knygos mylėtojų draugijos nariais. Beje, redaktoriai pradžioje primena, kad žodynas yra lituanistinis. Tuo tarpu jame randame nemažai straipsnių apie Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių knygotyrininkus. Pristatant knygą sakyta, kad tai yra mokslininkai, įtakoję Lietuvos knygotyrą (teoriją ar praktiką). ///Jei taip, tai kodėl čia neminimi visi tie mokslininkai (na, kad ir Rusijos), kurie Maskvos ir Sankt Peterburgo kultūros institutuose dėstė šiuos dalykus Lietuvos aspirantams, vadovavo jų disertacijoms, buvo pakviesti į Lietuvą skaityti paskaitų, parašė šia tema nemažai mokslinių darbų, ar net atliko Lietuvoje skaitybos tyrimus ir pan.?/// Tad susidaro vaizdas, kad šio principo sudarytojai laikėsi tiek, kiek patys redaktoriai (ir vienas kitas autorius) turėjo ryšių su užsienio specialistais. Žodynas neatspindi visų Lietuvos knygotyros ryšių su kitų šalių mokslininkais. Čia šie ryšiai atskleisti fragmentiškai. To buvo galima lengvai išvengti, žodyno vardyną aptarus didesniame (ne vien katedros) specialistų būryje.

Kitas svarbus metodologinis dalykas - vienodas faktografinės medžiagos pateikimas atskiros rūšies straipsniuose. Antai, rašant žodyne apie kai kurių knygotyrininkų veiklą, išvardinamos vos ne visos tarptautinės konferencijos, kuriose jiems teko dalyvauti. Tuo metu, rašant apie kitus knygotyrininkus, nors jie irgi panašiose konferencijose dalyvavo, tai buvo praleista (ar redaktorių išbraukta). Palyginus du tokius atvejus, atrodo, jog pirmasis specialistas yra moksliškai aktyvus, turi tarptautinį pripažinimą, o antrasis - neiniciatyvus, nežinomas užsienyje ir pan. Vėliau vienas iš redaktorių yra sakęs, kad taip atsitiko todėl, jog pirmasis mokslininkas nėra parašęs jokių knygų, o antrasis jų prirašė daug. Tad išvardinus jas, neliko vietos (iš anksto asmeniui knygoje skirtų eilučių limito) jo mokslinėms konferencijoms ar visuomeninėms organizacijoms, kuriose dalyvauja, paminėti. Ach tos normos! Kaip gi tuomet jas suderinti su teikiamos informacijos apie mokslininką objektyvumu, išsamumu, jų veiklos lyginamąja analize? Beje, šias normas vis dar labai mėgsta ir bendrųjų enciklopedijų redaktoriai. Ar nevertėtų vieną kartą enciklopedijų rengėjams šį sovietmečio normų fenomeną perstatyti kojomis ant žemės: ne Jurgį, kaip sako senolių išmintis, prie kepurės derinti, bet kepurę prie Jurgio. Juk mokslininkas mokslininkui nėra lygus, ir, atrodo, ateityje to nebus. Deja, jau teko nugirsti, kad ir naujosios Lietuviškosios enciklopedijos institutas taip pat žada prie tokios “kepurės”, tai yra eilučių normos, visus Lietuvos mokslininkus priderinti ir jų veiklą objektyviai atspindėti. Kas gali patikėti, kad tai pasiseks? Koks bus tos informacijos išsamumas ir objektyvumas?

Žodyne pasitaiko kai kurių netikslumų. Antai, pristatant vieną Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Metodikos skyriaus vedėją (405 p.), rašoma, kad tuo pat metu jis čia dirbo dar ir vyr. redaktoriumi ir sektoriaus vedėju. To, žinoma, nebuvo, nes čia supainioti metai. Netikslūs ir kai kurie organizacijų pavadinimai. Leidinio 8-ame puslapyje nurodyta “IFLA International Federation Library Association” o iš tikrųjų turi būti: ///“International Federation of Library Associations and Institutions”/// ir t. t. Tokie atvejai rodo, jog redaktoriams pritrūko skvarbesnio žvilgsnio ir tvirtesnės rankos.

Žodynu, kaip minėta, buvo užsibrėžta ir “norminti terminus” (6 p.). Jei taip, neaišku, kodėl čia, rašant kai kurias senesniųjų mokslininkų pavardes, buvo pasirinkta ne dabartinė (sunorminta ar sutartinė), bet archaiškoji jų forma. Pavyzdžiui, rašoma: Rheza Martynas, Liudwigas (Gediminas) ir tik po to, skliausteliuose, nurodoma: Rėza …”. Rašant taip pavardes, nebuvo pasiekta nei didesnio leidinio moksliškumo, nei autentiškumo. Sunkesne (ypač jaunimui) tapo tik informacijos paieška knygoje. Juk abiejose lietuviškosiose, taip pat lietuvių enciklopedijoje, išleistoje Brukline, kaip norma rašoma “Rėza”. Taip rašoma ir visose mokymo priemonėse ir vadovėliuose. Kam painioti skaitytoją?

Knygotyros enciklopedinis žodynas jau sulaukė didelio šios srities specialistų dėmesio. Tai rodo įvairiuose leidiniuose per trumpą laiką paskelbtų recenzijų skaičius.. Apie ją yra rašiusi Violeta Černiauskaitė (Enciklopedinis knygos pažinimas ir pripažinimas” (Tarp knygų, 1997, Nr. 11, p. 20). Petras Algis Mikša “Pirmoji kregždutė apipešiotais sparneliai” (Lietuvos aidas, 1998, sausio 16), Aleksandras Mažrimas “Pakelta knygotyros velėna” (Literatūra ir menas, 1998, sausio 28), Arvydas Pacevičius “Ar velėną, ar vėliavą?” (Ten pat, 1998, vasario 21) ir kt.

Nesileidžiant į apologetiką ir nesiimant savotiško teisėjo vaidmens (apibendrinant recenzentų priekaištus ar ieškant recenzijose “racionalaus grūdo”), vis dėlto privalu pažymėti, kad jų nuomonė dėl minėto leidinio ir knygos vertinimai ganėtinai skirtingi ir net yra prieštaringi. Vieni jų (P. A. Mikša, A. Mažrimas) žodyno sudarytojams ir autoriams kelia itin didelius (sakytume maksimalius) reikalavimus, kiti (V. Černiauskaitė, A. Pacevičius) - šiek tiek mažesnius (knygoje pastebi daug privalumų). Tai, be abejo, susiję tiek su recenzentų lūkesčiais, tiek su jų šio dalyko samprata. Kad ir kaip ten būtų, recenzentai nurodė daug vertingų dalykų, kurie bus naudingi rengiant žodyno antrąjį leidimą.

Vis dėlto visus siūlymus teks kritiškai įvertinti. Pavyzdžiui, sunku suvokti A. Mažrimo nostalgiją seniesiems lotynų ir vokiečių kalbų terminams. Antai, recenzijoje autorius vienareikšmiškai pasisako už “titulinį lapą” (= pagrindinis antraštinis lapas), “superviršelį” (= aplankas, aplankalas) ir pan. Bet šie terminai jau 1991 m. buvo išnagrinėti, aptarti ir sunorminti. Tad ar verta šiandien vėl grįžti prie svetimybių vien dėl to, kad senieji terminai (t. y. nenorminti), kaip rašoma recenzijoje, yra “dešimtmečius vartoti, nerėžiantys ausies”. Moksliškai žvelgiant į tokius terminus, šis motyvas mažai ką guodžia.

Nežiūrint visų pastabų ir pastabėlių, knygotyros žodyno pasirodymą privalu vertinti, kaip išskirtinį lietuvių knygotyros reiškinį. Jis (skaičiuojant ne metais, o šimtmečiais) neturėjo analogo Lietuvoje. Net, jei pirmasis blynas, kaip sako senolių išmintis, būtų šiek tiek ir prisvilęs…

Pagirtini už žodyną yra ir rėmėjai - Atviros Lietuvos fondas, pirmosios lietuviškos knygos minėjimo valstybinė komisija, leidyklos “Alma littera” darbuotojai, suteikę knygai patraukią išvaizdą.

Leidinio paskirtis - plati. Daugiausia ja džiaugsis knygų mėgėjai ir bibliofilai, taip pat, žinoma, mokslininkai, doktorantai, studentai, moksleiviai, visi bibliotekų lankytojai, kurie yra neabejingi lietuviškai spaudai, kaip akivaizdžiam mūsų tautos gyvasties fenomenui ir liudininkui.

Gedimino Zemlicko nuotraukoje: VU Knygotyros profesorius Domas Kaunas, Bibliotekininkystės katedros doc. dr. Stanislavas Dubauskas, Lietuvos bibliotekininkystės centro mokslinio tyrimų skyriaus vedėjas Vytautas Rimša ir šio Centro direktorius habil. dr. prof. Klemensas Sinkevičius.