Aukštųjų mokyklų reitingai pagal "Veido" žurnalo duomenis

Veterinarijos gydytojo darbas per sunkus elitui

1. Aukštųjų mokyklų reitingas, paskelbtas žurnale “Veidas”, mane nustebino. Reitingas priklauso nuo jo užsakytojo, vykdytojo, nuo to, kokių tikslų juo siekiama, kokia gyventojų dalis apklausiama. Šiuo atveju tikslas aiškus - išaukštinti vienus kitus nusmukdant. O gal tokia kai kam tinkama savotiška konkurencinės kovos forma? Juk yra nuomonių, kad Lietuvoje iš viso būtų tik trys universitetai. Kokie? Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.

2. Respondentų parinkimas taip pat stebina. Ar tie Lietuvos gyventojai buvo apklausinėjami tik mieste, ar ir rajonuose, kaimuose? Manau, tik mieste. O čia juk labai skirtingi gyventojų sluoksniai, jų išsilavinimas, darbo pobūdis ir pagaliau kokią aukštąją mokyklą jie patys arba jų vaikai baigę. Keistai parinktas ir Lietuvos “elitas”. Kaip pavyzdys, nė vienas iš Seimo narių nėra baigę mūsų Akademijos. Tad iš kur jie gali turėti palankią jai nuomonę? Laikraščių ir žurnalų redaktoriai, be abejonės, baigę VU. Palankumas šiai mokyklai aiškus. Kokių įmonių vadovai buvo klausinėjami? Jeigu gamybinių, tai aiškus palankumas inžineriniams mokslams. O kodėl nebuvo klausinėjami įvairių ministerijų atstovai, žemės ūkio bendrovių vadovai, ūkininkai? Ką gali pasakyti apie veterinarijos gydytoją filosofas, teisininkas, inžinierius?

3. Ir visiškai nesuprantama, kaip galima lyginti kad ir Lietuvos veterinarijos akademijos reitingą su ŠU, VU, VGTU, LMA, LKKI? Gal būtų tikslinga lyginti panašaus profilio aukštąsias mokyklas, kurios ruošia tokius pat specialistus - VU su VDU, KTU su VGTU, VPU su ŠU? Tada ir paaiškėtų, kurie, “tautos” nuomone, universitetai geriau parengia to paties profilio specialistus. O gal to nenorima?

4. Specialistų rengimo lygį patikslina pati praktika, gamyba. Tada matyti, kiek žinių įgijo aukštąją mokyklą baigęs specialistas. Ir tai vienas kitam nelygu. Pavyzdžiui, Akademijos diplomas pripažįstamas JAV jau nuo 1956 metų. Nemažai specialistų, baigę akademiją sėkmingai darbuojasi užsienyje.

Akademija priimta į Europos universitetų rektorių konferenciją, Europos veterinarijos aukštųjų mokyklų asociaciją, palaiko glaudžius ryšius su Pasaulio veterinarijos gydytojų asociacija, Tarptautiniu epizootijos biuru, dešimtimis aukštųjų mokyklų. Ar gali įvertinti mūsų specialistų parengimo lygį žurnalistai, inžinieriai? Ar mes galime įvertinti teisininkų paruošimą VU, jeigu nesame kompetentingi toje srityje. Nuo seno užsienyje veterinarijos gydytojo profesija yra labai prestižinė. Aukštosiose mokyklose dideli konkursai. Praėjus tam tikram laikui, kai Lietuva taps ES nare, manau, ir mūsų bus tokia nuomonė.

Šiuo metu Akademija yra vienintelė aukštoji mokykla, ruošianti veterinarijos gydytojus ir gyvulininkystės technologus. Kokia dalis gyventojų su jais susiduria? Daugiausia ūkininkai, kaimo žmonės, maisto perdirbimo įmonės, pasienio tarnybos. Ar nekyla klausimas, kodėl Lietuvoje nėra pavojingų užkrečiamų gyvulių ligų, kodėl valgome sveiką gyvulinės kilmės maistą? Kieno tai, jeigu ne Akademijos auklėtinių nuopelnas?

O kad Seimo nario, gamyklos direktoriaus arba redaktoriaus atžala renkasi VU, VDU arba KMU, dar nereiškia, kad Akademija nėra prestižinė mokslo ir studijų įstaiga. Tam yra kompetentinga Norvegijos ekspertų bei Studijų kokybės vertinimo centro nuomonė, kuri yra visiškai priešinga anksčiau minėtų ponų nuomonei.

5. Be jokios abejonės būsimo darbo prestižas labai priklauso nuo uždarbio. Teisininkai, gydytojai ir veterinarijos gydytojai užsienyje uždirba daug, todėl turi didelį prestižą ir pagarbą. Sutikite, kad parengti gerą mediką arba veterinarijos gydytoją valstybei kainuoja žymiai daugiau negu filosofą, žurnalistą arba teisininką.

6. Manau, ryšys tiesioginis, nes aukštoji mokykla vertinama pagal ją baigusių darbą, užimamas pareigas ir daugelį kitų faktorių. Be to, žinančių apie VU, VDU yra žymiai daugiau negu apie LVA, nes ir mokyklų dydis, ir išleistų specialistų kiekis labai skiriasi. Man būtų sunku įvertinti, VGTU ar KTU geriau ruošia tam tikrą inžinierių, KMA ar VU geriau ruošia gydytojus. O kas geriau už LŽŪU ir LVA rengia žemės ūkio specialistus?

7. Todėl, kad LTA labai jauna aukštoji mokykla ir sąlyginai nedaug kam žinoma. O jau “elitas” tai puikiai supranta, kad ši akademija ruoš teisininkus. Į teisę įstojus jų atžalai, gyvenimas ateityje turėtų būti neblogas.

Įdomi yra specialistų rengimo reitingų lentelė. “Elitas” gana aukštai vertina LVA paruošus specialistus. Matyt, žino, kad iš ES visų direktyvų žemės ūkiui, vien veterinarijai tenka apie 85%. Matyt, supranta, kad įsileidus užkrečiamą gyvulių ligą Lietuvos ekonomikai būtų suduotas skaudus smūgis, panašiai kaip Anglijai ir ES dėl galvijų pasiutligės (spongifirminė encefaliopatija). Reitingai reitingais, o Akademija ir toliau ruoš Lietuvai svarbius specialistus. Ir mes labai nesijaudiname, kad autorių pavadinto “elito” vaikai nestos į mūsų Akademiją. Gal ir gerai. Nes veterinarijos gydytojo arba gyvulininkystės technologo darbas yra sudėtingas ir per sunkus “elitiečiams”. Tegu jie pasirenka “prestižines”, pelningas ir lengvai pasiekiamas specialybes. O jau “neprestižines” tegu renkasi tie, kurie nebijo sunkių studijų ir atsakingo darbo. Tokių yra daug. Stojančiųjų pakanka, konkursai didėja. Praeis laikas, Lietuva taps ES nare, o tada ir reitingai susirikiuos taip, kaip ir išsvajotoje Europoje.

Šiaulių universitetas nusipelno geresnio įvertinimo

1. Aš manau, kad aukštųjų mokyklų reitingų tyrimai ir jų skelbimas - normalus visuomenės informavimo reiškinys, tačiau, jeigu vartojamas žodis tyrimai, tai jie turi būti žymiai išsamesni, įvertinantys ir tuose universitetuose esančias studijų programas.

2. Aš įsitikinęs, kad respondentų parinkimas tikrai kelia abejonių, o kalbant apie Lietuvos elitą, 100 žmonių nuomonė tikrai negali išsamiai atspindėti realią padėtį, ypač ne Vilniaus ir Kauno universitetuose.

3. Žinoma nekorektiška ir, kaip minėjau 1 punkte, korektiškiau būtų vertinti vienodas studijų programas skirtingose aukštosiose mokyklose.

4. Skirtingo profilio aukštąsias mokyklas būtų galima vertinti lyginant jas su atitinkamomis užsienio aukštosiomis mokyklomis. Čia būtų įdomu žinoti, kokius specialybės modulius klauso studentai, kiek dalykų jie gali pasirinkti, kiek studijų procese naudojamos modernios informacinės technologijos ir kt.

5. Kiek gali uždirbti baigę studijas, taip pat gali būti vienas iš kriterijų, tačiau toli gražu ne svarbiausias. Svarbiau būtų, kiek viena ar kita studijų programa reikalinga visuomenei.

6. Manau, kad koreliacijos koeficientas tarp šių dalykų gana didelis, bet būtų geriau, jeigu absolventas didžiuotųsi baigęs vieną ar kitą universitetą, ypač jį mokiusiais profesoriais.

7. Vyriausybės klaida skirti tokius didelius atlyginimus teisėjams.

8. ŠU skirta paskutinė vieta abiejose lentelėse. Niekada nesutiksiu, kad toks rezultatas objektyvus. Mūsų universitete yra nemažai studijų programų, pavyzdžiui specialioji pedagogika ir logopedija, lietuvių filologija, pradinio ugdymo pedagogika, muzikos pedagogika, mechanikos inžinerija, dailė ir darbai, kurios turėtų gana didelį prestižą Lietuvoje.

Reitingą geriausiai parodo konkursai

1. Pati idėja atlikti aukštųjų mokyklų reitingo tyrimus verta dėmesio, tačiau naudotas tyrimų metodas labai diskutuotinas, nes iš esmės jis neleido atsakyti į pagrindinį klausimą - kokia yra specialistų rengimo konkrečioje aukštojoje mokykloje kokybė. Spręsti apie aukštosios mokyklos populiarumą nereikia jokių tyrimų - tą parodo konkurso į vieną ar kitą specialybę rezultatai. Net ir pagal šį rodiklį lyginti aukštąsias mokyklas yra ne visiškai korektiška, nes toje pačioje aukštojoje mokykloje į skirtingus fakultetus konkursas nevienodas.

2. Respondentų parinkimas didelių abejonių nekelia, nors tam tikras tendencingumas apklausiant elitą gali atsirasti. Pvz., žurnalistas, kad ir koks objektyvus jis būtų, geriau vertins savo aukštąją mokyklą, o ne Veterinarijos akademiją ar Žemės ūkio universitetą.

3. Skirtingo profilio aukštąsias mokyklas autorių pasirinkti apklausos metodu vertinti, manau, nėra korektiška, nes jų reitingą lemia ne vien aukštosios mokyklos prestižas apskritai, bet ir jos dydis, joje esamų specialybių skaičius. Kuo didesnė aukštoji mokykla, kuo daugiau joje specialybių, tuo daugiau atsiras žmonių, norinčių, kad jų vaikai studijuotų toje aukštojoje mokykloje. Lyginti tarpusavyje būtų galima tik artimo profilio aukštąsias mokyklas, pvz., VPU ir ŠPU, KTU ir VGTU.

4. Specialistų rengimo lygį skirtingo profilio aukštosiose mokyklose galima vertinti tik tuomet, kai jose yra tos pačios specialybės. Tą turėtų vertinti ne žurnalistas ar atsitiktinai parinktas asmuo, o įmonių ar įstaigų vadovai, kuriose dirba įvairias aukštąsias mokyklas baigę absolventai.

5. Manau, kad nuo būsimo uždarbio labai daug priklauso mokyklos, tiksliau, specialybės prestižas. Šiandien teisininkas niekada nebus lygus mokytojui.

6. Manau, kad toks ryšys yra silpnas.

7.Pagal specialybių rengimo reitingą, Teisės akademija vertinama neaukštai, todėl, kad tai jauna aukštoji mokykla, dar tik formuojanti darbuotojus ir kaupianti patirtį. Antra vertus, dabartiniai teisininkų uždarbiai respondentus skatina suteikti jai aukštą vietą.

Ar galima pasitikėti viešosios nuomonės tyrimais?

Visada malonu į rankas paimti savaitinio žurnalo “Veidas” numerį. Ypatingai įdomūs ir profesionaliai parengti straipsniai publikuojami rubrikoje “Tema”. Šie straipsniai informatyvūs ir, be abejo, iš jų autorių pareikalauja profesionalumo, analitiko sugebėjimų, kantrybės ir laiko.

Sužinojęs, kad bus atliekami Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingų tyrimai, paklausiau, kas juos užsakė ir kas juos atliks. Paaiškėjo, kad užsakė “Veidas”, o atliks Lietuvos visuomenei gerai žinoma bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos bei viešosios nuomonės tyrimų kompanija “Baltijos tyrimai”. Šios mano pastabos taikomos pirmiausia ne žurnalistams, kurie, manau, kompetentingai aptarė jiems pateiktus tyrimų rezultatus. Jas noriu pareikšti tyrimų organizatoriams, rengusiems tyrimų metodiką ir juos atlikusiems. Manau, kad iš pat pradžių “Veido” pasirinkimas buvo neteisingas, nes šios kompanijos vienu iš akcininkų (jei neklystu) yra vienas iš tyrimo objektų - Vilniaus universitetas. Todėl tyrimus buvo galima užsakyti ir kitose aukštosiose mokyklose, turinčiose net sociologą profesorių.

Paskelbtame R. Geleževičiaus, V. Samuolytės straipsnyje “Universitetų reitingą lemia studijų kokybė ir prestižas” sakoma, kad šiuos tyrimus paskatino atlikti tai, kad Vokietijos populiariajame žurnale “Der Spiegel” buvo publikuoti “panašūs” tyrimai. Įsigilinkime, kam ir kodėl tai buvo daroma. Norėta išsiaiškinti mokyklų reitingus pagal atskirų profesijų specialistų (teisininko, ekonomisto, inžinieriaus ir t.t) parengimo lygį.

Į klausimus atsakė 1090 įvairių aukštųjų mokyklų dėstytojų. Klausimas buvo suformuluotas tiksliai: “Įsivaizduokite, kad Jūsų vaikas turėtų studijuoti tą patį dalyką, kurį Jūs dėstote universitete. Į kokį Jūsų šalies universitetą patartumėte jam stoti?” Tad abejoti atsakiusiųjų į klausimus kompetencija tikrai netenka. Be to, atsakinėjo ir pakankamai daug aukštos kvalifikacijos specialistų mokslininkų. Iš žurnalo “De Spiegel” skelbto straipsnio galima spręsti, ar verta pasitikėti skelbtais rezultatais, nes įvardinti atsakiusieji, ir matoma, kad jie kompetentingi.

Tyrimų atitikimas pagal “Der Spiegel” skelbtų tyrimų analogiją Lietuvoje lyginant labai skirtingas aukštąsias mokyklas (nuo Muzikos iki Veterinarijos ar Karo akademijų) ne visiškai suprantamas. “Veide” paskelbtame straipsnyje nurodoma, kad į klausimus atsakinėjo Lietuvos gyventojai nuo 15 iki 74 metų bei elitas. Prie elito buvo priskirta 40 Seimo narių, 20 laikraščių ir žurnalų redaktorių bei 40 įmonių vadovų. Kas tie Lietuvos gyventojai? Kiek iš jų buvo baigusių, tarkim, Vilniaus universitetą. Gal 80 proc. žurnalų ir laikraščių, be abejonės, Vilniaus universiteto auklėtiniai. Nes tik šis universitetas ligi šiolei rengė diplomuotus žurnalistus. Kokio universiteto auklėtiniai yra 40 Seimo narių? Manau, tarp jų 70-80 proc. taip pat yra Vilniaus universiteto auklėtiniai, nes Seime inžinierių, agronomų tikrai nedaug. O kaip su įmonių bei firmų vadovais? Gal jie buvo parinkti taip, kad visi būtų baigę vieną ir tą patį universitetą? Paprastai tėvai nori, kad jų vaikai sektų tėvų pėdomis ir įgytų tą pačią profesiją dažniausiai tame pačiame universitete, kuriame studijavo jie.

Kokią kompetenciją spręsti apie skirtingo profilio aukštųjų mokyklų prestižą turi kad ir pats autoritetingiausias politikas ar dienraščio redaktorius? Tuo labiau apie specialistų parengimo lygį! O tokie rezultatai taip pat paskelbti. Savaime suprantama, kad jie niekiniai. Norint objektyviai nustatyti specialistų parengimo lygį, reikėtų apklausti tik tos profesijos atstovus, be to, dirbančius pagal profesiją, bendraujančius su tos aukštosios mokyklos absolventais, apie kurią jie reiškia savo nuomonę. Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai žino, kuri aukštoji mokykla geriau rengia tos ar kitos specialybės studentus.

Kaip buvo galima gauti informacijos apie Teisės akademijos prestižą, jei ji ką tik buvo įteisinta kaip Teisės akademija ir tik dabar pradėjo rengti teisininkus (prieš tai rengė aukštos kvalifikacijos policininkus)? Kaip buvo galima gauti informacijos apie Teisės akademijos specialistų rengimo lygį, jei Akademija teisininkų (ne policininkų) dar neišleido nė vienos laidos? O tokie duomenys skelbiami…

Paskelbti “tyrimų” rezultatai daugiau atspindi mūsų valstybės piliečių vartotojišką požiūrį ne į aukštųjų mokyklų prestižą ar reikalingumą, o į tai, kiek galima uždirbti, įdėjus kuo mažiau sąnaudų į studijas. Apklausos rezultatai rodo ir mūsų valdžios požiūrį, kuris atsispindi mokant nepagrįstai didelius atlyginimus kai kurių profesijų atstovams, visiškai neadekvačius jų išsilavinimui ar darbo sudėtingumui.

Policininkai gali gauti Lietuvos aukštųjų mokyklų docentų dydžio atlyginimus, o ką tik baigę įvairių aukštųjų mokyklų absolventai dažnai didesnius atlyginimus, nei juos mokę profesoriai.

Bet kuris gatvėje sutiktas žmogus, paklaustas, kokias profesijas jis žino, atsakys: gydytojo, mokytojo, inžinieriaus, agronomo. Dėl kitų - ilgokai galvos.

Pagal paskelbtus tyrimų rezultatus būtent mokytojo, inžinieriaus, agronomo profesijos nuvertintos. Nuvertintos profesijos, o ne aukštosios mokyklos. Pagal “elito” nuomonę, jau neverta studijuoti ir medicinos. Visi turėtų tapti teisininkais, ekonomistais, politologais, diplomatais. Tačiau tuoj pat kyla klausimas, kas Lietuvoje kurs materialines vertybes, statys namus, kelius, dirbs žemės ūkyje, gamins pramonės produkciją, tai yra rengs, maitins tautą? Gal vadinamasis “elitas”?

Manęs taip pateikti ir interpretuoti tyrimų rezultatai tikrai neįtikina. Konkursai į VGTU dabar vidutiniškai jau 5 į vieną vietą. Į kai kurias specialybes - 15. Niekada nepatikėsiu, kad, pavyzdžiui, Lietuvos veterinarijos akademijos absolventai daug blogesni savo srities žinovai lyginant su Kauno medicinos akademijos absolventais.

Apie profesijų (pabrėžiu- ne aukštųjų mokyklų) prestižą taip pat negalima spręsti vien pagal apklausos duomenis. Nes netinkamai parinkus respondentus galima gauti iš anksto geidžiamą rezultatą. Apie universitetų ir profesijų prestižą, parengimo lygį, kompetenciją daug pasako tai, kiek vieno ar kito universiteto vienos ar kitos profesijos atstovų tampa prezidentais, premjerais, ministrais, ministrų pavaduotojais, ministerijų sekretoriais.

Priminsiu, kad du paskutiniai Lietuvos prezidentai - inžinieriai statybininkai. Iš devynių vyriausybių penkių ministrai pirmininkai buvo inžinieriai, vienos - fizikas, trijų - ekonomistai. Ir dabartinėje Vyriausybėje iš 14 Vyriausybės narių - pusė inžinierių. Miesto merais dažniausiai tampa taip pat inžinieriai. Prieš kelerius metus pasidomėjau, kokios inžinerinės specialybės atstovai sėkmingiausiai kopė karjeros laiptais. Atlikau analizę pagal VFR duomenis: paaiškėjo, kad Vokietijoje aukščiausio rango vadovais tampa inžinieriai statybininkai ir rečiausiai - inžinieriai informatikai. Įvairiose valstybėse inžinierių rengiama 18-30 % nuo bendro studentų skaičiaus.

Vakarų Europoje į vieną laisvą inžinieriaus darbo vietą pretenduoja nuo 0,8 iki 3 asmenų, o į humanitaro - apie 10. Šiuo teiginiu nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje rengiama per daug humanitarų. Išsilavinusių žmonių niekada nebus per daug. Mažai humanitarų randa darbą pagal savo studijų programos profilį.

Šiomis pastabomis nenoriu parodyti, kad informacija apie aukštąsias mokyklas visuomenei nereikalinga. Tačiau apklausų rezultatai, jei tos apklausos atliktos neapgalvotai (ar tendencingai?) klaidina visuomenę ir gali atnešti nemažai žalos.

Manau, kad šiuo klausimu savo nuomonę galėtų pareikšti ir Filosofijos ir sociologijos instituto mokslininkai, kurie paprastai disponuoja patikima informacija įvairiais visuomenės vystymosi klausimais, kiti sociologai bei Studijų kokybės centras.

Tarp tikrovės ir reitingo Lietuvoje dar didelis atotrūkis

1. Aukštųjų mokyklų, kaip ir visi kiti, reitingai, nors ir turi žaidybinių elementų, gana įdomūs. Be abejo, jie teikia peno apmąstymui, nors ir nėra labai tikslūs. Tarp tikrovės ir reitingo Lietuvoje dar didelis atotrūkis. Gal didesnis negu kitose valstybėse. Tačiau nemanau, kad toks tyrimas kam nors galėtų kenkti.

2. Sociologinių apklausų rengėjai ypač turėtų apgalvotai rinkti respondentus. Regis, “Veide” skelbto reitingo elitas visiškai tinkamas ir išreiškia gana objektyvią nuomonę apie universitetus. Be abejo, tam tikros įtakos gali turėti respondento patriotiškumas savo baigtam universitetui ar kitai mokyklai. Klaipėdos universitetas tokių respondentų turės tik po keliolikos metų. Matydami savo universitetą septintoje vietoje galvojame, kad respondentai apie universitetus sprendė blaiviai. Manau, kad ir Lietuvos gyventojų apklausa būtų buvusi mūsų universitetui palankesnė, jei būtų klausinėjama ir klaipėdiečių.

3. Be abejo, lyginti ne tik labai skirtingo profilio, bet ir labai skirtingo amžiaus aukštąsias mokyklas yra sunku. Manau, kad pagarba menui ir menininkui, o ne aukštosios mokyklos prestižas lėmė atskirų mokyklų vietą lentelėje. Aukštosios mokyklos prestižas ir jos svarba valstybei bei tautai nėra vienas ir tas pat.

4. Kriterijų gali būti daug. Tai ir aukštosios mokyklos svarba valstybei, regiono ugdymui, naujovių įvedimas į studijas, moksliniai darbai, apsirūpinimas laboratorijomis ir bibliotekomis, moksline ar menine produkcija, studijų kaina, studijų universalumas bei specializacija ir t.t.

5. Manau, kad taip. Jei kai kuriose aukštosiose mokyklose nebūtų medicinos, teisės ar ekonomikos studijų, abejoju dėl jų aukšto prestižo. Priklauso ir nuo studijų sunkumo. Niekas neabejoja, kad fizika, matematika, inžinerija ar chemija - “amžinieji mokslai”, kurie visuomenei bus visada reikalingi. Stojančių į šias specialybes, deja, nedaug. Aktoriai, nors ir nedaug uždirba, bet kas nenorėtų jais būti, suspindėti scenoje ar televizijos ekrane?

Mėgstamas darbas, šlovė ir žinomumas visuomenėje gali atpirkti daug ką.

6. Tikriausiai yra tiesioginis ryšys.

7. Labai paprastai - elito vaikai stoja į teisę, o ne į policijos specialybę.

V. Valuckienės ir G. Zemlicko nuotraukos