Gediminas Zemlickas

Liepos 8 d. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas iškilmingai paminėjo savo gyvavimo 75-metį. Ta proga vyko konferencija “Mokslas ir švietimas Baltijos botanikos soduose”. Baltijos šalių botanikos sodų asociacijos prezidentu išrinktas Vilniaus universiteto botanikos sodo direktorius doc. dr. Evaldas Navys. Šventės dalyviai apžiūrėjo Kauno botanikos sodo ekspozicijas, dalyvavo sodinant jubiliejui skirtus ąžuoliukus. Buvo pagerbti geriausi sodo darbuotojai bei veteranai. Šventė baigėsi vakarone.

Fortų teritorija virsta sodu

Žvelgiant iš 75-erių metų perspektyvos negali nesižavėti mūsų krašto šviesuoliais, po Pirmojo pasaulinio karo visiškos ūkinės suirutės sąlygomis klojusiems valstybės pamatus, ir labai gerai supratusiems, kad be universiteto, be mokslo, be inteligentijos negali būti ir valstybės ateities. Prarasta sostinė Vilnius. Vos vieneri metai praėjo, kai buvo įkurtas Lietuvos universitetas Kaune, daugybė neatidėliotinų reikalų, o mūsų valstybės vyrai jau kuria - tuo šiandien sunku patikėti! - Botaniko sodą. Ne apie savo vilas ir ne apie užsienio kurortus svajojo, į Seimo tribūną ropštėsi ne sienų dundenti tuščiomis kalbomis. Jie gulė ir kėlėsi su valstybės vizija galvoje ir širdyje, žinojo, kokią Lietuvą nori matyti.

Tik kelios pavardės, be kurių, galimas dalykas, nebūtų nė Kauno botanikos sodo: tai švietimo ministras Leonas Bistras, Lietuvos universiteto rektorius Jonas Šimkus, Matematikos-gamtos fakulteto dekanas prof. Zigmas Žemaitis - visų ir nesuminėsi.

Vieta botanikos sodui parinkta įspūdinga: Aukštosios Fredos kalvynas, buvusio dvaro parko ir miesto fortų teritorija.

Oranžerijos išliko ir per kataklizmus

Sudėtingiausius savo gyvavimo laikotarpius sodas išgyveno vienoje vietoje, nė karto nebuvo kilnotas - ir tuo Lietuvoje unikalus. Be to, tai vienintelis botanikos sodas per visas negandas, išsaugojęs savo oranžerijas ir augalus jose. Nei karo metų sunkumai, nei pokario, nei pagaliau kuro krizė, kurią Lietuvai paskelbus nepriklausomybę sukėlė negeranoriška kaimynė, nesunaikino to, kas buvo kaupiama ir kuriama dešimtmečiais. Tuo sodo kolektyvas ypač didžiuojasi. Ir teisėtai, nes tokie faktai akivaizdžiai rodo, kad mūsų žmonės dar turi pasišventimo ir idealizmo.

Ilgametis botanikos sodo direktorius dr. Ramunis Budriūnas randa gerų žodžių visoms organizacijoms, nuo kurių vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu priklausė sodo likimas. Nuo 1972 m. apie dešimtį metų tęsėsi sodo centrinės dalies rekonstrukcija, išplanavimas ir gėlynai suformuoti pagal architektės Dainoros Juchnevičiūtės projektą.

Pastaraisiais metais iš esmės suremontuotos oranžerijos, išstovėjusios 60 metų. Darbams skirta kone 800 tūkst. Lt. Įrengta ekspozicija akliesiems - nežinia, ar kur dar yra panaši Europoje botanikos soduose. Žmonės su regėjimo negalia dabar taip pat gali prisiliesti prie augalų pasaulio įvairovės. Beje, šiai ekspozicijai akliesiems įrengti lėšų skyrė Kauno miesto savivaldybė. Miestas taip pat padėjo atkurti botanikos sodo parką, kenkėjų nuniokotus eglynus. Sodo kampelius Kauno tautodailininkų dėka paįvairino medžio skulptūros. Vadinasi, botanikos sodas atsigauna, žmonių lankomas, mėgstamas.

Kolekcijos

Oranžerijose auginama apie 100 šeimų ir 475 rūšių augalai iš tropikų ir subtropikų kraštų. Rožyne per 300 veislių rožių. Įspūdingos ir kitų augalų kolekcijos: vilkdalgių (350 veislių), jurginų (160 veislių), bijūnų (11 rūšių, 140 veislių). Floros sistematikos skyriuje auginama apie 50 retų ir apyrečių Lietuvos ir kitų šalių augalų, saugomų Gamtos apsaugos įstatymo. Apskritai skyriuje eksponuojama 100 šeimų ir daugiau kaip 800 taksonų vietinės floros bei introdukuotų augalų.

Vaistinių augalų ekspozicijoje yra apie 300 rūšių bei veislių vietinės floros ir introdukuotų augalų, kurie grupuojami pagal veikliąsias medžiagas: alkaloidus, glikozidus, fenolinius junginius, eterinius aliejus, vitaminus ir kt.

Pakalbėkime apie uogas

Šilauoges dar ne visi gerai pažįsta, todėl trumpai papasakosiu, ką išgirdome iš dr. D. Budriūnienės. Tai kultūra, atkeliavusi iš Šiaurės Amerikos, nors yra veislių, išvestų net Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Pačios naujausios tų kraštų veislės Lietuvoje gal ir neprigis, tačiau ir tos, kurios dera, išaugina vyšnios dydžio uogas. Tai sodinės aukštaūgės šilauogės. Jų skonis labai panašus į miško mėlynių skonį.

Kauno botanikos sode 9 šilauogių veislės. Didelė kolekcija gal ir nebus kaupiama, tik tiek, kad žmonės žinotų, kaip šis augalas atrodo, kaip jis auginamas, dauginamas. Mums lankantis sodinė šilauogė dar nebuvo prinokusi, o siauralapės - žemesnio augalo - galėjome paragauti. Perspektyvus, Europoje labai vertinamas augalas, kurio uogos labai brangios - apie 30 markių už kilogramą.

Kaimynai lenkai šilauoges sėkmingai augina ne tik išeksploatuotuose durpynuose, bet ir smėlynuose. Tiesa, jie turi būti rūgštūs, ne kalkingi. Ir gana humusingi. Priesmėlis pagerinamas pridedant durpių, mulčiuojant kapota žieve ar pjuvenomis. Taip specialiai paruoštoje dirvoje įrengia šilauogynus.

Ar apsimoka pastangos? Lietuviai savaip unikali tauta, nes jiems niekas neapsimoka, o štai lenkai pernai visą dar neišaugintą derlių pardavė Didžiajai Britanijai. Europoje didžiulė paklausa, nežiūrint į verčiančią akis išpūsti kainą.

Spanguolės botanikos sode auginamos dviejų rūšių. Turima paprastoji, mūsų pelkėse auganti spanguolė. Auga ir kultūrinė amerikietiškoji spanguolė (37 veislės). Vykdant programą “Kultūrinių augalų genetiniai ištekliai”, buvo renkami pavyzdžiai iš lietuviškų pelkių, gal net norint pasivyti estus, įrodyti jiems, kad ir mūsų pelkėse galima rasti nė kiek ne prastesnių uogų. Mūsų šiauriniai kaimynai iš rastųjų daugiau kaip 700 formų 5 jau įteisino kaip veisles. Tačiau ko verti surinktieji spanguolių pavyzdžiai iš Kamanų, Čepkelių, Žuvinto pelkynų, pavyks pasakyti tik po 3-4 metų, nes dabar galima skanauti tik pirmąsias uogas.

Neišlaikiau gerb. D. Budriūnienės nepaklausęs, iš kokių spanguolių - pelkinių ar kultūrinių - suomiai gamina garsiuosius likerius “Laponia”? Pasirodo, spanguolės renkamos iš pelkių, o šiaurinė avietė, tekšė auginamos. Tiesa, tekšių apstu ir suomių pelkėse, tad praktiškai gal ir nevertėtų auginti. Matyt, pragmatiški suomiai atrenka įdomesnes, derlesnes tekšės ir šiaurės avietės formas.

Specialistai paprastąją - mūsiškę spanguolę siūlo sodinti tik ten, kur norima, kad atsistatytų natūrali pelkė. Jeigu auginsime darže, tai po 5-7 metų uogų jau neturėsim - spanguolynai sensta, neatsijaunina. Tokia augalo biologija. Prieš senėjimą yra priemonių - reikia užpilti smėlio ar durpių. Labai skirtingi spanguolienojai: vieni uogas iškelia aukštai ant stiebelių, kiti klojasi pažeme, prinokusių uogų nematyti.

Etnobotanika prasideda nuo atrankos ir apsaugos

Kas šiuo metu svarbiau: introdukuoti naujas augalų, kartu ir uogų veisles ir rūšis, ar pastangas telkti mėginant išsaugoti savo krašte turimus išteklius?

Būtina išsaugoti tai, ką dar turime, ką labai vertina į mūsų šalį atvykę užsienio žinovai. Pavyzdžiui, natūralias pievas su natūraliomis šimtmečiais augusiomis žolėmis, kurių mes iki šiol nevertinome. Tokių pievų nedaug ir liko.

Tą patį galiu pasakyti ir apie mūsų miškuose augančius vaisinius augalus. Tai didelis turtas, kurį galime prarasti. Saugotinos ir senosios sodybos su senaisiais jose auginamais augalais. Žmogaus jie atsinešti iš miško, atrinkti. Antai, putinus būtent iš sodybų renkamės, nes mūsų tėvai ir seneliai juos rado miške, parnešė būtent tuos putinų sodinukus, kurie derėjo didesnėmis, saldesnėmis uogomis. Taip yra ir su uoginiais bei daugeliu kitų augalų.

Omenyje turite praktinę tų augalų vertę? O gal juos vertinate kaip etninės kultūros tam tikrą dalį?

Tai etnobotanika, šiuo metu ir etnokultūra. Svarbu, kokius augalus ir kokiems tikslams naudojo mūsų protėviai. Pasaulyje šiems dalykams skiriama labai daug dėmesio, yra tų augalų tyrinėjimo valstybinės programos (tiesa, ne mūsų platumoje). Mūsų krašte natūralioje aplinkoje auga palyginti nedaug augalų, kuriuos galėtume sukultūrinti. Antai Ekvadore, Peru yra valstybinės programos net kai kurioms augalų grupėms, pvz., šakniavaisiams. Stengiamasi iš žmonių surinkti pavyzdžius, tai, kas dar auginama. Man teko matyti tokią kolekciją iš Ekvadoro - tai buvo šakniagumbiai (lietuviškai net nežinau to augalo pavadinimo). Kokia įvairovė, iš įvairių kaimų surinkta medžiaga.

Svarbu ir senosios vietinės kultūrinės augalų veislės. Jas būtina tyrinėti ir išsaugoti.

Tačiau mūsų laikais tų augalų reikšmė - kaip dekoratyviųjų?

Ne, jie turi praktinę reikšmę. Net ir senieji kultūriniai augalai, pvz., svogūnų veislės - net ne veislės, o tam tikros formos. Tai senelių palikimas, to, ką jie nuo seno augino. Iš Vakarų atvežamos modernesnės veislės išstumia vietinius augalus. Kartu nyksta ir savita, nepakartojama genetinė medžiaga. Baigiami išstumti daugiagalviai svogūnai. O kokių būta jų formų, kiekviename krašte skirtingų - pailgų, plokščių. Dabar to nevertiname, bet vienas ar kitas tų svogūnų genas gal labai praverstų ateityje. Kad ir atsparumo genas. Protėviai šias kultūras augindavo paprastomis sąlygomis, ir vis dėlto augalai augdavo ir derėdavo dešimtmečiais ir šimtmečiais. Į šalį įvežamos labai geros veislės, derlingos, bet tai dažniausiai hibridai, mutantai, kuriems auginti reikia ypatingų sąlygų.

Nuo šių metų patvirtinta valstybinė programa “Lietuvos naudojamų augalų ir žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių tyrimas ir išsaugojimas”. Daug institucijų, taip pat ir Kauno botanikos sodas dalyvauja šioje programoje. Siekiama ateities kartoms išsaugoti augalų genofondą. Kad nežūtų, kaip kad daug tos mūsų etnokultūros žuvo žmonėms iš sodybų keliantis į gyvenvietes.

Apie etnobotaniką nedaug kalbama. Bent jau nepalyginamai mažiau skiriama dėmesio negu liaudies dainoms, menams ir pan.

Matote, dėmesio banga etnobotanikai pasaulyje pakilo kartu su pasirašyta tarptautine biologinės įvairovės konvencija. Vienas iš bioįvairovės punktų yra genetinė įvairovė. Dirbantys su genetiniais ištekliais kuria naujas augalų veisles, ieško būtent vienos ar kitos formos, turinčios vertingus požymius ar jų derinius. Tarkime, veislė gera, bet turi trūkumų - uogos nukrinta. Geriau būtų ne tiek skanios, bet kad nenukristų. Kryžminant ar kitais būdais reikalingas genas perkeliamas į kitą augalą - formuojamos vienos ar kitos savybės. Tam ir reikia saugoti augalų vertingų požymių donorus.

Tačiau Kauno botanikos sodas tokio darbo nedirba, genų inžinierių juk neturite?

Botanikos sodo priedermė - kaupti ir saugoti kolekcijas. Lietuvoje genetikos srityje gal daugiausia dirba Vilniaus universiteto Genetikos katedra (vadovas prof. Vytautas Rančelis). Selekcininkai dirba Žemdirbystės, Sodininkystės ir daržininkystės institutuose, visi jie susiduria su paveldėjimo problemomis. Norint išvesti bet kurios kultūros naują veislę, reikia turėti didelę bazinę kolekciją, kurioje žinomas kiekvienas pavyzdys, jo savybės. Tik tada galima sėkmingai dirbti selekcinį darbą.

Svarbu, kad galime dirbti valstybinėje genetinių išteklių išsaugojimo programoje. Iš trijų Baltijos valstybių esame vieninteliai, gavę Vyriausybės paramą. Tiesa, mus remia ir Šiaurės šalių genų bankas, be skandinavų paramos tikrai ne kažin ką padarytume. Birželio 4-6 d. Vilniuje “Karolinos” viešbučio patalpose kaip tik vyko konferencija, organizuota Šiaurės šalių genų banko. Lietuvoje yra draustinių, tad daugiau tyrinėti mūsų miškų genetiniai ištekliai. Būtent šioje konferencijoje man teko susipažinti su analogiškais darbais, atliekamais kitose šalyse. Pasaulio botanikos sodai daug pavyzdžių renka tiek kitose valstybėse, tiek savo šalies gamtoje. Mes nesame tokie turtingi, kad keliautume į Pietų Ameriką ar Naująją Zelandiją rinkti augalų rūšių - sėklų gauname daugiausia mainais.

Ką galite pasakyti apie švietėjišką Kauno botanikos sodo veiklą?

Ji labai svarbi. Botanikos sodas - puiki bazė praktikai - Kauno medicinos ir Veterinarijos akademijoms, Kauno medicinos, Žemės ūkio ir Maisto pramonės aukštesniosioms mokykloms, kurios kasmet siunčia mums savo studentus. Čia praktiką atlieka būsimieji agronomai, gėlininkai, farmacininkai, taip pat Lietuvos žemės ūkio universiteto dendrologai, miškininkai.

Antra, mūsų darbuotojai rašo daug populiarių knygelių, straipsnių. Vien šiemet išleistos knygelės “Kenkėjai, lauk iš daržo”, “Sodo augalų ligos ir kenkėjai”, “Spanguolių auginimas”. Dekoratyvinių augalų skyriaus vedėjo Jono Vaidelio parengti vadovėliai “Gėlininkystės” - 3 dalys aukštesniosioms žemės ūkio mokykloms. Apželdinimo klausimais išleistos knygelės “Žalioji sodybos kraitė”, “Kapų priežiūra”. Botanikos sodo kolektyvo parengta mokymo priemonė aukštesniosioms žemės ūkio mokykloms “Ūkio kraštovaizdžio tvarkymas”. Gėlininkų, dendrologų straipsniai skaitytojų laukiami, todėl “Mūsų soduose”, “Gėlyne” jie dažnai spausdinami.

Ką gero jau spėjo nuveikti Baltijos botanikos sodų asociacija? Prieš jubiliejaus iškilmes asociacijos nariai posėdžiavo.

Tokio renginio metu botanikos sodų atstovai aptaria padėtį, dalijasi patirtimi, medžiaga. Asociacija leidžia bendrą leidinį ”Baltic Botanic Garden”. Dabar rengiamas informacinis leidinys apie trijų Baltijos valstybių botanikos sodus. Be to, organizuojame bendras konferencijas atskiromis temomis. Pati asociacija dirba daugiau koordinacinį darbą.

Geoklimatinių pokyčių įtakoje

Latvijos nacionalinis botanikos sodas įsteigtas Salaspilyje seno medelyno vietoje. O medelynas įkurtas kaip privati firma lygiai prieš 100 metų - 1898 metais. Nežiūrint dviejų pasaulinių karų ir visų negandų medelyne pavyko sukaupti turtingas augalų kolekcijas, ir Latvijos MA 1956 m. ėmėsi iniciatyvos jų pagrindu kurti botanikos sodą.

Gal Latvijos nacionalinis botanikos sodas gyvena turtingiau už Lietuvos?

Sunku pasakyti.Yra labai turtingos kolekcijos, vien dendrologinių augalų - apie 7 tūkst. pavadinimų. Visų išlaikyti neįmanoma, todėl tenka spręsti, ką daryti toliau. Valstybė už mokslą nesuinteresuota mokėti.

Niekas negali pasakyti, kaip šios kolekcijos, augalai atrodys po 20 metų. Iš dabartinės medžio būklės sunku spręsti, kaip jis atrodys po kurio laiko. Dabar mūsų regione reiškiasi visais kiti dėsningumai, tad pasodinęs augalus negali būti tikras, kas bus po kelerių metų. Latvijoje augalus reikėtų sodinti 5-8 vietovėse, stebėti juos ir daryti išvadas, kaip augalai aklimatizuojasi. Gal ne visoje šalyje tiks auginti, bet kurioje nors zonoje bus perspektyvūs. Kai kurie augalai blogai auga pajūryje, bet geriau žemyninio klimato sąlygomis. Juk net Daugpilio sąlygos labai skiriasi nuo Liepojos ar Rygos. Jau nekalbant apie mūsų trijų respublikų gamtines sąlygas. Kuo daugiau skirtumų, tuo daugiau gamtinės įvairovės. Vadinasi, atsiranda ir mokslo įvairovės galimybė.

Esame tam tikrų geoklimatinių pokyčių įtakoje?

Kad klimatas keičiasi, regis, visi sutaria. Bet priežastys ne visai aiškios. Matyt, įtakos turi veiksnių visuma, ne visus ir įsisąmoniname.

Neseniai buvau Norvegijoje: Šiaurės šalių atstovai konferencijoje svarstė, kaip mūsų bei kitų zonų medžiai jausis keičiantis klimato sąlygoms. Mokslininkai nemano, kad klimatas keisis tolygiai. Šilti ir šalti periodai gali kaitaliotis, pastaruosius trejus metus buvo netipiškos žiemos ir pavasariai - augalams tai nėra palankios klimatinės sąlygos. Įdomu, kad iš veiksnių visumos keičiasi tik vienas, pvz., temperatūra, o šviesos režimas nesikeičia, nors tai irgi svarbus veiksnys augalų vystymuisi. Reikia tyrinėti, kas bus, kai keičiasi pavieniai veiksniai. Šiaurės šalyse atliekami reikšmingi tyrimai. Metodika sudėtinga, nes tenka skverbtis į augalų fiziologijos, biochemijos procesus. Tai jau molekulinė biologija.

Matyt, į šiuos tyrimus būtų naudinga įsijungti ir Baltijos šalių mokslininkams?

Baltijos botanikos sodų asociacijos posėdyje kalbėta, jog trims mūsų valstybėms reikėtų įkurti bendrą modernią šiuolaikinę laboratoriją. Savo šalyse parengtume mėginius ir bendroje laboratorijoje galėtume atlikti sudėtingiausius tyrimus. Posėdyje daug kalbėjome ir apie duomenų patikimumą. Štai kodėl bendri tyrimai nepaprastai reikalingi.

Matyt, daug mūsų botanikams galėtų padėti Šiaurės šalių mokslo centrai? Minėjote, kad ten atliekami intensyvūs augalų tyrinėjimai besikeičiančio klimato sąlygomis.

Dėl finansavimo - problematiška. Patarimais - gal ir padėtų. Tik vargu ar kas geriau už mus pačius pažįsta mūsų sąlygas, klimatą. Juk daugelis mūsų botanikos sodų darbuotojų dirba po 20-30 metų. Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje sąlygos visai kitos. Norvegijoje mus nuvežė į kalnus ir rodė, kur vieni ir tie patys augalai sodinami kas 100 metrų - mat ten vegetatyvinis sezonas labai skirtingas, priklauso nuo šviesos, temperatūros ir kitų veiksnių. Norvegai rodė, kaip visi tie veiksniai tą patį augalą veikia įvairiose zonose.

Ir mums reikia tyrinėti, kas vyktų augalo viduje keičiantis išorės sąlygoms. Turime pagrindus, daugiamečių tyrimų rezultatus, bet svarbu kilti laipteliu aukščiau. Tam reikia lėšų, ir asociacijoje nagrinėjome, kaip iškilusias problemas spręsti.

Lietuvoje botanikos sodai yra universitetų priklausomybėje, Talino botanikos sodas vienintelis tarp Baltijos šalių sodų priklauso miesto savivaldybei. O kaip tvarkomasi Latvijoje?

Mūsų botanikos sodas visiškai savarankiškas, pavaldus mokslo ir švietimo ministerijai. Nesu tikra, kad šis variantas geriausias. Bet ir nuo miesto valdžios visiškai priklausyti gal nėra gerai. Latvijos nacionalinis botanikos sodas turi tokių taksonominių turtų, kurie gali dominti ne tik miestą, ne tik tris Baltijos valstybes, bet ir Šiaurės šalis. Bijau, kad priklausyti nuo miesto savivaldybės galėtų būti nuostolinga mokslui. Nors svarbiausia juk ne priklausomybė, bet kad būtų plėtojama praktinė veikla, mokslas. Tokia mano nuomonė.

Kokį įspūdį jums padarė Kauno botanikos sodo 75-mečio jubiliejaus renginys?

Šventė graži. Gerai, kad galime minutėlei sustoti ir pažiūrėti, ką pavyko padaryti per 75 metus. Antras džiaugsmas tas, kad trys mūsų šalys galės dirbti drauge augalų aklimatizacijos ir introdukcijos srityse, gal ir naujų hibridų selekcijos, tikslinimo - taksonomijos srityje. Tai svarbiausia. Bet yra ir kitų svarbių problemų, susijusių su augalų dauginimu, landšafto architektūra. Čia daug nepadarytų darbų, nors mūsų šalims jie labai svarbūs. Galbūt šiek tiek skirstysimės darbus ir kolekcijų medžiagą. Priklausys nuo to, kaip susitarsime. Labai svarbu ir svaresnės publikacijos, taip pat ir užsienio kalbomis, kad mus suprastų ir kiti augalų tyrinėtojai pasulyje. Tai jau kito amžiaus temos. Amžiaus, kuris mums gali atnešti didžiulių pokyčių.

Autoriaus nuotraukose:

Kauno botanikos sodo ekskursijas ir kolekcijas pristato Jonas Vaidelys.

Kauno botanikos sode įrengta ekspozicija akliesiems.

Vilniaus ir Kauno botanikos sodų direktoriai - Evaldas Navys (kairėje) ir Ramunis Baltrūnas.

Botanikos sodo svečiai - Klaipėdos universiteto rekreacinės kraštotvarkos bakalaurai.

Dr. D. Budriūnienė, prof.R. Juknys (viduryje) ir J. Vaidelys.

Dr. I. Bondare ir vyresnioji biologė V. Ašmonienė.

Rožyne.