Bendradarbiavimas su aukštosiomis mokyklomis, ypač su Lietuvos žemės ūkio universitetu, turi senas tradicijas. Pastaraisiais metais ryšiai su minėtuoju universitetu tampa vis glaudesni. Labiau patyrę mokslininkai kviečiami dėstyti, vadovauti diplomantams, magistrantams bei doktorantams, bendromis jėgomis vykdomos mokslinės užduotys, organizuojamos vietinės ir tarptautinės konferencijos. Nežiūrint šių pastangų institute stinga jaunų specialistų.

Reikalavimai jauniems specialistams dideli - reikia gerai mokėti anglų kalbą, dirbti kompiuteriu įvairiomis programomis ir būti geram specialistui. Tokios kvalifikacijos specialistų rasti už menką asistento atlyginimą ir dar kaime nėra lengva. Priimti jaunuosius specialistus sunkina nuolatinė nežinia dėl instituto ateities, būsto problemos.

Nenorėčiau sutikti su dabartine mokslo vertinimo sistema, suabsoliutinančia straipsnius tarptautiniuose leidiniuose. Tokia nuomonė susidarė ne dėl to, kad mūsų instituto mokslo krypties straipsnių labai mažai spausdinama žurnaluose su citavimų indeksu. Tai pasiekti buvo galima, žinant anksčiau tokius reikalavimus. Tačiau reikia atminti, kad prieš dešimt metų mūsų institutui, kaip ir daugeliui žinybinių mokslo institucijų, tarptautiniam moksliniam bendradarbiavimui buvo užkirstas kelias. Per palyginti trumpą laiką mūsų mokslininkai, ypač vandenų apsaugos nuo žemės ūkio taršos srityje, įgijo nemažą tarptautinį pripažinimą. Galima būtų pasiekti, kad mūsų straipsniai būtų spausdinami ir užsienio leidiniuose su citavimo indeksu. Bet ar tik tai dabar yra svarbiausia Lietuvai?

Mūsų valstybė dabar yra kitokioje situacijoje negu išsivysčiusios Vakarų šalys. Žemės ūkio, melioracijos ir aplinkos apsaugos srityje Lietuvai dabar svarbiausia pertvarkyti žemės ūkį taip, kad produkcijos gausumu, pigumu ir kokybe galėtumėm konkuruoti ne tik su Rytų, bet ir su Vakarų valstybėmis. Tam reikia ne tik fundamentalių tyrimų, bet ir įdiegti radikalius taikomojo mokslo sprendimus, šviesti visuomenę, mokyti ūkininkus ir studentus. Tačiau visi šie darbai pagal dabartinę mokslo vertinimo metodiką yra beverčiai.

Dabar labai daug rašoma ir kalbama apie mokslo ir studijų integraciją, dalies institutų reorganizavimą į universitetinius. Tokį statusą mokslo ekspertai siūlo ir mūsų institutui. Iš šios reorganizacijos tikimasi dvigubos naudos: studentams, magistrantams ir doktorantams perteikti mokslo naujoves bei įjungti jaunimą į mokslinę veiklą. Manau, kad nė vienas institutas ar universitetas nesipriešins tokios kilnios idėjos įgyvendinimui. Tačiau nereikėtų skubėti, nes padarius klaidingus sprendimus gali nukentėti ištisos mokslo kryptys ir nebus laukiamos naudos studijose. Ypač pavojingi mechaniniai sprendimai.

Rengiant Vyriausybės numatytą reorganizacijos planą, turėtų dalyvauti reorganizuojamasis institutas ir to mokslo rezultatais suinteresuotos žinybos bei universitetai. Reorganizuojamiesiems institutams svarbiausia, kad išliktų bazinės valstybės subsidijos ir savarankiškumas organizuojant bei atliekant mokslinius darbus. Valstybės subsidijų dydžiui nustatyti reikėtų patikslinti mokslo kryptis, atsižvelgiant į dabartinius ir ateities valstybės poreikius, ir nustatyti kiekvienai mokslo krypčiai reikalingą mokslininkų skaičių.

Mokslo ir studijų integravimui yra keletas galimų sprendimų, kurie jau bandomi kai kuriuose institutuose ir universitetuose. Vienas iš galimų variantų - katedrų, atitinkančių pagrindines instituto veiklos kryptis, steigimas, kaip tai padarė Ekologijos institutas. Kitas pavyzdys gali būti glaudus Vytauto Didžiojo universiteto bendradarbiavimas sutarčių pagrindu su šešiais institutais. Universitetų įtakai institutuose padidinti reikėtų nustatyti svarų universitetų atstovavimą instituto taryboje. Instituto veikla turėtų būti labiau vertinama už dalyvavimą studijose.

Reorganizuojant institutus neturėtų būti šabloniškų sprendimų, nes kiekvienas institutas yra skirtingoje geografinėje padėtyje. Vargu ar būtų teisinga žemės ūkio krypties institutus iš kaimo perkelti į Kauną ar Vilnių. Mūsų institutas nemaža valdymo naujovių yra įgyvendinęs pats, todėl mes ir dabar pasirengę aktyviai dalyvauti, įgyvendinant pažangią mokslo ir studijų reformą. Svarbiausia, kad reformoje būtų siekiama kilnaus tikslo, o ne atskirų mokslo institutų finansinių sąlygų gerinimo kitų sąskaita.

Lietuvos vandens ūkio institutas, ilgai priklausęs Maskvai ir vykdęs jos užsakymus, per palyginti trumpą laiką nepriklausomoje Lietuvoje rado savo vietą ir tapo vieninteliu institutu, kurio pagrindinė veikla - kurti agrarinių teritorijų vandensaugos teoriją ir pagrindus žemės reformos sąlygomis bei rengti melioracijos sistemų priežiūros ir rekonstrukcijos progresyvias technologijas ir konstrukcijas, įvertinant žemės reformos ir privatizavimo sąlygas. Šie darbai apima ne vienos žinybos veiklos sferą, o visos Respublikos interesus, todėl manom, kad institutui turėtų likti valstybinio instituto statusas.