Gediminas Zemlickas

Kas laukia JAV lietuvių archyvų?

JAV gyvenančių lietuvių nuostata lyg ir aiški: jie kaupia ir saugo kultūros vertybes, archyvus tam, kad Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe visa tai būtų sugrąžinta į Tėvynę. Dalis tų vertybių - senų ar naujų, įgytų gyvenant Užatlantėje, po truputį randa kelią į Lietuvą. Tačiau ne viskas taip paprasta. JAV auga ir kita karta, kuriai taip pat reikalinga lietuvių kalba, knyga, lituanistinis švietimas, lietuviški eksponatai ir apskritai lietuviška dvasia, ryšys su tėvų ar senelių gimine. Tad išties nėra paprasta atsakyti, kam labiau šie archyvai, bibliotekos, muziejai ir rinkiniai reikalingi - Lietuvai ar išeivijai? Ko gero, išties reikia rūpintis, kaip tas lietuvybės salas stiprinti, o ne skurdinti.

Svarbu, kad Lietuvos archyvai yra užmezgę ryšius su LTSC, suprantama, ir su Pasaulio lietuvių archyvu, turi jų aprašus - visada gali gauti rūpimos medžiagos.

Be to, LTSC yra sudaręs sutartis su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Archyvų valdyba, berods ir su Centriniu valstybiniu archyvu. Šių institucijų darbuotojai, kiek pavyko sužinoti, atvyksta į Čikagą, padeda archyvus tvarkyti. Tie lobiai prieinami ir Lietuvos mokslo visuomenei: atvykę mokslininkai archyvus tyrinėja, rašo mokslinius darbus.

Skirmantė Miglienė parodė man, kaip saugomos visiems mums brangios vertybės. Štai spinta, skirta lituanistiniam švietimui Amerikoje - čia daug kas tvarkyta amžinatilsį Kęstučio Pečkaus. Atvyko iš Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos katedros - rašyti habilitacijos darbą. Surinko medžiagos apie Aliciją Rugytę - ji ilgai buvo mokyklos mokytoja. Pasaulio lietuvių archyve yra Alicijos Rugytės fondas. Kęstutis Pečkus rinko ir tyrinėjo medžiagą, skelbė ją spaudoje, suspėjo parašyti ir knygą apie Aliciją Rugytę.

Jeigu teisingai supratau, Pasaulio lietuvių archyvo lituanistinėje bibliotekoje saugoma apie 10 tūkst. leidinių. Saugomas vienas egzempliorius, paprastai prieinamas tik specialistams mokslininkams. Atsiradus antram egzemplioriui, jis siunčiamas į Pedagoginę biblioteką, kuria leidžiama naudotis visiems skaitytojams.

Lituanistinė biblioteka pradėta rinkti nuo 1978 m., kai joje imta kaupti Sovietų Lietuvoje išleistos knygos bei kita medžiaga. Buvo renkama ir anksčiau, bet tai nebuvo pilni rinkiniai. Netenka stebėtis, kad bibliotekoje daugiausia medžiagos yra apie rašytojus, poetus, apskritai literatus. Mat pirmasis Pasaulio lietuvių archyvo direktorius Česlovas Grincevičius daug metų dirbo dienraščio “Draugas” redakcijoje, buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. Č. Grincevičiaus atminimui įrengtas tegu ir kuklus atminimo kampelis.

Archyvo rankraščių skyriuje daugiausia sukaupta rašytojų neišleistų knygų ir straipsnių rankraščių. Periodikos komplektavimo skyriuje turima maždaug 1600 lietuviškų pavadinimų, t. y. visame pasaulyje lietuvių kalba išleistų ir išleidžiamų laikraščių ir žurnalų. Taip pat yra ir pagrindinis šiuo metu Lietuvoje leidžiamų laikraščių komplektas. Dviejose saugyklose sukaupti pilniausi Amerikoje lietuviškos periodikos rinkiniai.

Archyvo pasididžiavimas - Displaced Persons (DP) stovyklų archyvai. Jie sukataloguoti, sutvarkyti. Ko gero, be šios medžiagos būtų toli gražu nepilna lietuvybės veikla Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Pasitraukę iš Lietuvos lietuviai apsistojo Vokietijoje, stovyklose buvo sutelktas lietuviškas švietimas, ėjo laikraščiai, leistos knygos, rodomi spektakliai. Veikė skautų, ateitininkų ir daugybė kitų organizacijų. Vėliau tiek tų organizacijų, tiek kultūrinio judėjimo veikėjai pasklido po platųjį pasaulį, atkako į JAV, Kanadą, Pietų Ameriką, Australiją… Bet pėdsakai, neretai ir šaknys veda iš DP stovyklų. Pasaulio lietuvių archyve sukaupta medžiaga naudota ir knygai “Užsienio lietuvių švietimas ir pedagoginės minties istorijos metmenys”.

Šiai visai medžiagai kaupti buvo sudaryta istorinės medžiagos rinkimo komisija. Archyve turimi plakatai, nuotraukos, įvairių susirinkimų protokolai atspindi laikmečio dvasią. Susirašinėjama su mėginančiais kurti lietuviais iš įvairių vietovių, JAV valstijose, Kanadoje jau buvo lietuviškos parapijos. O prie jų veikė mokyklos. Tos medžiagos aprašą suderinusi Skirmantė Miglienė jau spėjo jį išsiųsti ir į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą.

Dėžėse saugomi personalijų - visuomenės, kultūros veikėjų, politikų, garsių kunigų, pedagogų, rašytojų- archyvai. S. Miglienė vardija pavardes: Vandos Sruogienės, Balio Sruogos, P. P. Daužvardžio archyvai, Lietuvos krepšinio vieno iš pradininkų K. Savicko archyvas.

Išskirtas ir dr. prelato Juozo Prunskio archyvas, kuriame atsispindi visa šios didelės asmenybės veikla. Šį archyvą pernai gerą pusmetį tvarkė Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyno darbuotoja Alicija Orentaitė. Prelatas J. Prunskis pats tą darbą finansavo. Šis garbaus amžiaus dvasininkas yra labai kuklus žmogus, nors ir parėmęs daug gerų ir labdaringų darbų, Lietuvos visuomenės ligi šiol buvo ne itin žinomas. Gal padėtis keisis pasirodžius dr. Aldonos Vasiliauskienės knygai apie prelatą J. Prunskį “Gyvenimas Dievui ir Lietuvai” bei iliustruotam leidiniui “Prelatas Juozas Prunskis” (sudarytojas Henrikas Jasiūnas)?

Penkiasdešimt JAV patentų už paprastų mašinų sukūrimą

Taigi 1960 m. baigęs Ilinojaus technologijos institutą V. Kupcikevičius nemažai metų dirbo Union Carbide ir Viskase kompanijose. Kūrė pakavimo medžiagas, mašinas, ištisas pakavimo sistemas. Buvo paskirtas grupės vyresniuoju vadovu (senior manager), kuriam buvo pavaldus visas skyrius - maždaug 50 darbuotojų: inžinierių, braižytojų, modeliuotojų ir t.t. Skyriui buvo skiriamos užduotys: sugalvoti, į kokias medžiagas ir kokiomis mašinomis pakuoti įvairius maisto produktus - mėsą, viščiukus ir pan. Tekdavo kurti visiškai naujus pakavimo principus, mašinas, iki tol pramonėje nenaudotas. Dipl. inž. Vytautas Kupcikevičius turi per 50 JAV patentų. Dabar - pensininkas.

Pakavimo reikalais, taip pat ir maisto pakavimu, žmonija rūpinosi iš senovės. O kada ši problema tapo itin aktuali?

Toks miestas kaip Čikaga be maisto pakavimo neišgyventų. Pagrindinė pakavimo paskirtis - prailginti maisto produktų “gyvenimą”, kad jie negestų, kuo ilgiau būtų švieži. Paskui jau stengiamasi, kad tie produktai būtų patrauklūs ir pan.

Kai paskutinį kartą lankiausi Lietuvoje, domėjausi, kaip pakavimo reikalus tvarko Žemaitijos pienas. Pastebėjau, kad pakelių, kuriuose parduodamas pienas, kai kurie sūriai, garantinis pardavimo laikas yra tik 2 dienos. Per tą laiką ir Lietuvoje sunku pieną parduoti. JAV tų pačių produktų realizavimo laikas - iki savaitės, o sūrių - mažiausiai 2 mėnesiai.

Tai Amerikoje valgote ne itin šviežius pieno produktus?

Aš matau priešingai: jūs Lietuvoje valgote ne šviežius produktus, o nesugedusius. Kaip išlaikyti maisto produktą šviežią kuo ilgiau? Amerikoje raudona mėsa pakuojama dideliais gabalais ir šaldytuve išlaikoma šviežia nesušaldyta iki 6-8 savaičių. Mėsa talpinama į maišus, kurie nepraleidžia deguonies, iš maišo ištrauktas visas oras ir jis užvirinamas. Visa bėda, kad ta mėsa pakeičia spalvą, tampa ruda, negraži. Bet kai maišas atidaromas, ir mėsa gauna deguonies, ji paraudonuoja, sužydi raudonai. Šitaip Amerikoje pardavinėjama visa mėsa. O jau parduotuvėse tie maišai atidaromi ir mėsa pjaustoma porcijomis. Tada dedama į lėkštutes, ir kai atsiduria lentynose, reikia per tris dienas parduoti.

Paskutinė pakavimo srities revoliucija Amerikoje sietina su viščiukų pakavimu. Anksčiau viščiukai buvo parduodami tik lede. Jie būdavo pusiau sušaldyti, pusiau švieži. Dabar pjaustomi gabalais, pakuojami, iš pakelių ištraukiamas oras, prisodrinama anglies dioksido - taip viščiukai išsilaiko švieži iki 4 savaičių. Kai dėžė atidaroma, per 2-3 dienas būtina viščiukus parduoti. Lietuvoje tokių didelių problemų kaip Amerikos didmiesčiuose nėra, bet šiokios tokios egzistuoja.

Kaip pakuojate žuvį ir žuvies produktus?

Kalbate apie šviežią žuvį, nesušaldytą? Nesu šios srities žinovas. Amerikoje žuvis pakuojama visiškai skirtingai negu kiti maisto produktai. Čia beveik niekas tų dalykų netvarko - Amerikoje su žuvies pakavimu blogai. Vyksta ginčai, kokia valdžios įstaiga turėtų prižiūrėti, kaip pristatoma žuvis.

Svarbiausia - gera idėja

Esmė - geros idėjos. Mūsų darbas ir buvo rasti tinkamą idėją. Sugalvoti ir sukurti paprastą ir efektyviai dirbančią mašiną labai sunku. Mes sakydavome: daryti vis sudėtingesnes mašinas gali ir kvailas inžinierius, bet visas meistriškumas - padaryti jas paprastas. Per savo darbo metus įgijau daugiau kaip 50 JAV patentų. Žinoma, tai buvo ne mano vieno darbas. Kūrėme paprastas ir efektyvias mašinas.

Genialumas paprastume?

Taip. Sudėtingos, daug funkcijų atliekančios mašinos dažnai atrodo imponuojančiai - tokias mašinas kurdami pasižymėjo japonai. Tačiau japonų originalumas yra gerokai atsilikęs. Jų visos mašinos, kiek esu matęs, mėgina pakartoti žmogaus judesius, todėl labai komplikuotos. Originalių maža.

Mintyje turite pakavimo mašinas?

Taip. Apskritai japonai yra labai geri, kai reikia pasigauti idėją, ją pagerinti, pritaikyti. Bet originalumu japonai nenustebina.

Pakavimo reikalai susiję su automatų, robotų naudojimu? O juk tose srityse japonai asai.

Robotai yra beveik tas pat, kas ir automatai. Kas yra robotas? Mašina, atliekanti komplikuotus uždavinius. Kiekviena ką nors daranti mašina yra robotas. Paskui mašina pradeda ir “galvoti” - kompiuterio dėka. Ypač svarbu, kai tenka pakuoti nevienodo dydžio, svorio objektus.

Šiuolaikinės pakavimo sistemos, ypač pritaikytos pakuoti netaisyklingos formos, skirtingo dydžio objektus, ko gero, yra gana sudėtingos, nežiūrint inžinierių pastangų padaryti jas kuo paprastesnes?

Maisto, ypač mėsos, sūrio pakavimo problemos yra tokios, kad čia negali pritaikyti visų šiuolaikinių priemonių, kadangi tos mašinos turi būti valomos, plaunamos. O tai jau sudėtinga. Mėgdavau kartoti, kad mūsų pakavimo mašinos turi būti sukurtos kaip tankas, o veikti - kaip povandeninis laivas. Kaip tankas - vadinasi, mašina masyvi, ir gali būti užtikrintas, kad nesuges. Kaip povandeninis laivas - suprask, kad mašina turi veikti vandenyje, t. y. būti atspari skysčio poveikiui. Šit kodėl neturėjome visiškos kūrybinės laisvės veikti, naudoti optikos ir kt. galimus šiuolaikinius įtaisus. Visa tai ribodavo mūsų konstrukcijų galimybes. Be to, tekdavo siekti, kad kuriant naujas pakavimo sistemas būtų naudojamos būtent mūsų kompanijos gaminamos medžiagos.

Tikriausiai pakavimo srityje dirba daug labai talentingų inžinierių, konstruktorių, tik mes apie juos negirdėjome? Gal jų darbas mažiau vertinamas, lyginant kad ir su kosminių aparatų ar raketų kūrėjų darbu?

Aišku. Kai tik baigėme mokslus, vieni išėjo konstruoti raketų, skrydžiui į Mėnulį kosminių laivų. Aš likau kimšti dešrų. Egzotikos ir romantikos šiame darbe nėra. Bet mano sugalvotos sistemos naudoja tiek medžiagų ir valgomų žarnų, kad į jas prikimštomis dešromis galėtume 3 kartus nutiesti kelią iki Mėnulio ir atgal.

Mūsų grupėje buvo gana daug lietuvių. Su manimi dirbo Vytautas Raudys, Juozas Nausėda. Darbas buvo gana įdomus, turėjome nemažai užpatentuotų išradimų. Esu apvažiavęs beveik visus Amerikos mėsos ir sūrių fabrikus, taip pat ir daugelio pasaulio šalių - Pietų Amerikos, Japonijos. Prancūzijos, Vokietijos ir kt. Viskase kompanija, kurioje dirbau, turėjo 12 fabrikų įvairiose pasaulio šalyse.

Kokios šalys bene toliausiai pažengė, plėtodamos pakavimo techniką?

Visos šalys. Europa pastaruoju metu padarė labai didelę pažangą pradėjusi pakavimo sistemas taikyti kiekvienai sričiai ir kiekvieno kliento poreikiams. Amerikoje buvo kuriamos unifikuotos sistemos - kad tiktų visiems. Japonijoje dirbama skirtingai. Japonai visą maistą valgo labai mažomis porcijomis. 100 g kumpio pakuoja atskirai. Labai gražiai estetiškai pakuojama - daug gražiau negu Amerikoje ir Europoje. Bet tokios mažytės porcijos gana brangios.

Vakuuminė pakuotė maisto nepagerina

Niekas nepakeis šviežio produkto, jei jis gali būti greitai pagamintas ir sunaudotas. Vakuuminiame įpakavime maistas šiek tiek nukenčia. Bet sąlygos verčia jį naudoti, nes didmiesčiuose neįpakuotas produktas sugestų ir jį tektų išmesti. Vartotojai gautų daug blogesnį produktą. Vakuuminė pakuotė maisto nepagerina, bet jį palieka maždaug tokį, koks jis buvo pagaminimo metu, neleidžia susiteršti ar būti užkrėstam.

Lietuvos pirkėjus reikia įtikinti, kad vakuuminiame pakavime parduodami tegu ir senesni, užtat švaresni produktai. Tegu žmonės nebijo, kad nusipirks blogą produktą.

Apie protingas plėveles

Mes jas vadiname “protingomis” plėvelėmis. Į tokias plėveles pakuojamos daržovės išskiria dujas, kurioms pasilikus pakelyje daržovės sugestų. Plėvelės dujas praleidžia viena kryptimi. Jos gali būti pritaikomos įvairioms problemoms spręsti - įpakavimas kiekvienai daržovių ar vaisių rūšiai yra skirtingas. Jeigu tinka bulvėms, tai nereiškia, kad bus gerai kopūstams ir pan.

Tik į naudą Jūsų srities inžinieriams, kuriems dar ilgai nepristigs darbo?

Aišku, tai gerai. Daržoves pakuoti pradėta neseniai, per paskutinius 5-6 metus. Sukurta plėvelė, padengta silikonu ar stiklu. Ji nepraleidžia deguonies, kuris ir pūdo maisto produktus. Tokių medžiagų jau yra sukurta, ir jos laikui bėgant pakeis pakavimo technologijas.

Kompanija Viskase, kurioje dirbote, užsiima moksline tyrimo veikla?

Taip, bet tiriamąja veikla, pritaikyta praktikai. Jei iškildavo problemų, reikėdavo naujų plėvelių, medžiagų, kreipdavomės į universitetus, kitas įstaigas. Kai kurios firmos prie universitetų net išlaiko pakavimo institutus. Pietų Karolinos universitetas turi didelį pakavimo institutą, kurį išlaiko kompanija.

Amerika užpildyta plastmasėmis. Kokią išeitį matote?

Didelė problema - šiukšlės. Mes dabar buitines atliekas rūšiuojame ir paruošiame išvežimui. Į vieną dėžę dedame stiklą ir metalines (aliuminio) dėžutes, į antrą - popierių, į trečią - maisto atliekas, o į ketvirtą - visa, kas turi būti išvežta iš kiemo (šakos, lapai). Aišku, pakavimo atliekos kenkia aplinkai. Blogai, kad produktams naudojama per daug pakuotės, stinga funkcionalumo. Juk net ir sausam maistui įpakuoti sunaudojama kone du kartus daugiau medžiagos negu reikėtų. Tyčia daromos didesnės dėžės, kad žmogui būtų sudaroma iliuzija, jog jis nupirko labai daug.

Kaip su tokia negarbinga firmų nuostata kovoti?

Kovojama reklamos priemonėmis. Firmos konkurentės parodo: kiti pakuoja taip, o mes - kitaip. Ši reklamos forma gana efektyvi.

Tradicinis stiklo patrauklumas

Stiklas dar ilgai pasiliks, nes savo funkciją gerai atlieka. Stiklą lengva išskirti iš atliekų, perdirbti, taigi kaip žaliavą naudoti daug kartų. Seniau manyta, kad plastmasė išstums stiklą, bet taip neatsitiks. Dabar daug butelių gaminama iš plastmasės, bet stiklas turi tradicinio patrauklumo.

Gal lemia ir tai, kad didžiuliai stiklo fabrikai moka savo produkciją reklamuoti, užsiima lobizmu?

Jie gali propaguoti, bet jei atsiras geresnė ir pigesnė medžiaga skystiems maisto produktams išpilstyti, tai dideli fabrikai neišsilaikys. Dabar mes Čikagoje galime paskanauti lietuviško - Utenos alaus. Buteliai iš Lietuvos mažiausiai dvigubai sunkesni už amerikietiškus. Nepatogu transportuoti, nes tenka mokėti už svorį.

Vynuogės nori kvėpuoti

Amerikoje vis daugiau pakuojamos daržovės, vaisiai. Bananai, jeigu ne šaldytuve, greitai juoduoja. Jei kas nors sugalvos į ką pakuoti, kad ilgiau išsilaikytų - tai bus didelis laimėjimas. Jei nuo dviejų dienų saugojimo laiką pavyktų pratęsti kad ir iki dviejų savaičių.

Kai kurios problemos labai paprastai sprendžiamos. Į Ameriką įvežama labai daug vynuogių iš Venesuelos, Čilės. Vynuogės greitai genda. Būdavo pakuojama į plastmasinius maišelius, o vynuogės išleidžia dujų, tad labai greitai gesdavo. Visi sunkumai buvo išspręsti maišeliuose padarius daug skylių - vynuogėms leista kvėpuoti ir jų “gyvenimas” tapo dvigubai ilgesnis. Štai kaip lengvai pavyko išspręsti pakavimo problemą.

Kokios esate nuomonės apie maisto produktų pakavimą Lietuvoje?

Lietuvoje maisto produktai dabar paruošiami daug geriau negu kadaise. Kiek galėdavau, visas parduotuves Lietuvoje pereidavau, žiūrėdavau, kaip tvarkomi maisto produktai. Sūriai, duonos gaminiai įpakuoti gražiai. Prastai pakuojama šviežia mėsa. Turi kas nors šviežios mėsos pjaustymą, jos pakavimą sutvarkyti. Jeigu amerikiečiai pamatytų, kaip Lietuvos turguje pardavinėjama mėsa, bėgtų neatsigręždami. Visa laimė, kad sugedusi mėsa labai dvokia. Ji nėra labai nuodingas produktas - nuo mėsos nenumirsi, o nuo žuvies gali. Bet yra ir kitų bėdų: mėsa gali būti apkrėsta kirminų kiaušinėliais, salmonelėmis (paukštiena).

Maisto produktai turi gyventi ilgai

Buvo metas, kai Lietuvos pakavimo automatų gamintojai garsėjo visoje Sovietų Sąjungoje.

Esu kartu dirbęs su Marijampolės bendrove Fasa. Bene prieš 3 metus buvome užsakę pagaminti mums mašiną, kurią galėtume naudoti Amerikoje. Buvome sukūrę naują metodą, mašiną gaminome ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Lietuvoje pagamintoji pasirodė geresnė. Prieš tai Adomavičių ir Budrevičių iš Fasos buvau iškvietęs atvykti į JAV, kad pamatytų, kokie mūsų reikalavimai. Su užduotimi lietuviai susidorojo labai gerai. Tik gaila, kad mūsų kompanija iš to “biznio” išėjo, likvidavom visą skyrių. Nebuvo panaudotas ir marijampoliečių darbas. Bet aš manau, kad ir jie bendradarbiaudami su mūsų kompanija šio to išmoko.

Baigdamas priminsiu, kad maisto produktų pakavime yra vienas įdomus dalykas, kurį dera suprasti: šviežią maistą išlaiko šaldytuvai. Nesvarbu, į kokias medžiagas bus įpakuoti produktai, bet jeigu jie nestovės šaldytuve - greitai suges. Labai svarbu švariai ir kokybiškai pagaminti maisto produktus, o paskui juos laikyti šaldytuve. Tokie maisto pakavimo principai. Jų nesilaikant nėra prasmės kalbėti ir apie pakavimą.

Autoriaus nuotraukose:

Lituanistikos tyrimo ir studijų centro pirmininkas prof. Jonas Račkauskas su savo pagalbininke Skirmante Migliene.

KTU rektorius K. Kriščiūnas (kairėje), Lietuvos muzikos akademijos rektorius J. Antanavičius ir KTU prorektorius A. Lukoševičius Šiaurės Ilinojaus universitete svečiuojasi pas prof. R. Kašubą.

Senuosiuose Ilinojaus technologijos instituto rūmuose mokėsi ne vienas mūsų tautietis.

Modernia įranga kitą dieną vėl naudosis Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos fakulteto studentai.

Vilniaus universiteto prorektorius S. Vengris (kairėje) ir Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorius Z. Rudzikas Ilinojaus technologijos institute.