Š.m. rugpjūčio 2 d. Worčesteryje (JAV) po sunkios ligos mirė Clarko universiteto psichologijos profesorė, Lietuvos Psichologų sąjungos garbės narė Ina Čepėnaitė-Užgirienė. Mus paliko viena žymiausių lietuvių psichologių, kurios tyrimus apie vaikų psichinę raidą gerai žino šios srities specialistai visame pasaulyje.

Ina Čepėnaitė - Užgirienė gimė 1937 m. gruodžio 2 d. Kaune žinomo istoriko, Lietuvos enciklopedijos redaktoriaus, Prano Čepėno šeimoje. 1944 m. baigė Illinoiso universitetą, 1962 m. šiame universitete apgynė psichologijos daktarės disertaciją ir įgijo Ph. D. laipsnį. Nuo 1966 m. dirbo Clarko universitete. Per šiuos tris savo profesinės veiklos dešimtmečius ji paskelbė per 100 mokslinių straipsnių ir monografijų, dalyvavo daugelyje JAV ir tarptautinių psichologų konferencijų, dirbo įvairiose mokslinių leidinių redkolegijose. Turbūt labiausiai ir plačiausiai žinoma Inos Užgirienės (kartu su J. MeV Huntu) 1975 m. išleista monografija ,,Kūdikio psichologinis įvertinimas” (“Assesment in Infency”), kuri išversta į keletą pasaulio kalbų ir dažnai cituojama kitų autorių.

Kaip aktyvi JAV lietuvių kultūrinės veiklos dalyvė, Lituanistikos instituto narė, bendradarbiavusi leidžiant Lietuvos enciklopediją, rašiusi ,,Aidams”, ,,Mūsų Vyčiui”, ,,Draugui”, ji buvo gerai žinoma ir kitiems JAV lietuvių bendruomenės sluoksniams.

Nuo 1988 m. prasidėjo ypač artimas Inos Užgirienės bendradarbiavimas su Lietuvos psichologais. Tais metais ji pirmą kartą skaitė paskaitų ciklą Vilniaus universitete, o nuo 1992 m. čia dėstė visą sistemingą semestro apimties specialųjį kursą apie J.Piaget teoriją. 1989 m. atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, buvo išrinkta jo atkuriamojo senato nare ir daug prisidėjo kuriant jame psichologų rengimo programą. Kol nepalaužė liga, profesorė buvo spėjusi suorganizuoti bendrų tyrimų su Lietuvos psichologais, vadovavo doktorantams rengiant disertacijas, buvo numačiusi skaityti Vilniaus universitete dar keletą kursų. Nuoširdžiai rūpindamasi psichologijos mokslo ir mokymo gerinimu Lietuvoje, ji rėmė Vilniaus universiteto psichologus ir materialiai: savo asmeninėmis lėšomis padėjo įsigyti būtiniausios aparatūros, siuntė knygas ir mokslinius žurnalus.

Kukli, niekada nereikalavusi dėmesio sau, nesiekusi šlovės ar apdovanojimų, profesorė svajojo apie kultūra ir mokslu garsėjančią Lietuvą, apie šias vertybes kuriančius jos žmones.

Šių idealų siekį įrodinėjusi savo gyvenimo pavyzdžiu, ji visokeriopai skatino ir rėmė kitus, ypač jaunąją kartą.

Lietuvos psichologams, spėjusiems per šį dešimtmetį pasijusti profesorės Inos Užgirienės bendradarbiais, labai truks tauraus pavyzdžio, išmintingų idėjų ir meilės.