Kalbėjosi Lika Petraitytė

Praėjusiais metais Lietuvos Mokslo Taryba, remdamasi Europos Sąjungos “Mokslų klasifikacija”, patvirtino mokslo šakų priskyrimo mokslo kryptims sąrašą. Šiame sąraše nėra higienos mokslo krypties.
       Taip, pagal šią klasifikaciją Higienos instituto mokslo kryptis - “Visuomenės sveikata”, sritis - “Biomedicininiai mokslai”. Visuomenės sveikatos sąvoka kur kas labiau atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose reglamentuojamą naująją visuomenės sveikatos politiką. Žodis “higiena” kilęs iš senovės graikų sveikatos deivės Hygea vardo. Šimtmečių istorijoje šios sąvokos turinys kito. Prieš du šimtmečius tai buvo mokslo kryptis, tirianti infekcinių ligų plitimo kelius, sukėlėjus, profilaktiką, sveiką gyvenseną. Kadangi tais laikais Vilniuje vyravo prancūzų kalba, tai higienos sinonimu jau tada buvo vartojama “la santé publique”. Tai buvo labiau suprantama kaip viešoji sveikata ar sveikatos apsauga, bet žodis “publique” reiškia ir “visuomeninis”. `”La médecine publique” reiškė “išorinę mediciną”. Vakarų Europoje ir Lietuvoje tuo metu medicina buvo skirstoma į vidinę ir išorinę. Šios krypties institutų Vilniuje buvo įsteigta daug, kiekvienas jų sprendė savo siaurą uždavinį. XX a. pradžioje, prasidėjus mokslo integracijai, ir Vilniuje jau buvo Higienos institutas, kurį sudarė keletas padalinių. Vėliau Institutas keitė pavadinimą, bet pagrindinės darbo kryptys išliko tos pačios. Pastaraisiais dešimtmečiais iškilo nauja - ekologinės etiologijos grėsmė sveikatai, kuri sukelia imuninį deficitą, naujo pobūdžio ligas. Institutas išplėtė savo tyrimų apimtis ir išrutuliojo naujas su tuo susijusias mokslo šakas. Instituto pavadinimo dėl to keisti būtinybės nėra. Analogiškas institutas Anglijoje vadinasi “Higienos ir tropinės medicinos institutu”(imperinės tradicijos!), bet dirba moderniai. Istorinius pavadinimus reikia gerbti ir senos istorijos valstybei Lietuvai.

Ką galvojate apie specialistų ruošimą moksliniam darbui?
       Higienos institute beveik per du šimtmečius disertacijas parengė arti dviejų šimtų mokslo daktarų. Čia mokslinius darbus rengė habil. dr. A.Baubinas V.Murza, V.Kviklys, L.Barauskienė, M.Šeinbergas, M.Zakas, A.Juozulynas, D.Krasilščikovas, B.Šimaitis ir kt. Šiuo metu didžiausia problema ta, kad mūsų specialybės mokslinius darbus gina mažiau jaunimo, nors poreikiai akivaizdžiai didėja. Tai rodo ir tai, jog Lietuvoje kai kurių gyventojų grupių sveikatingumo rodikliai pastebimai blogėja, gyvenimo trukmė ilgėja lėtokai, o profilaktinės priemonės neefektyvios. Reikia plėsti ne tik mokslinius tyrimus, bet ir intensyvinti praktinę programinę veiklą, o tam reikia naujų specialistų. Paruošti specialistą moksliniam darbui nėra lengva. Pirmiausia reikia, kad jis ateitų į Institutą dirbti, o kai atlyginimas tik apie 400 Lt., gausos tikėtis neverta. Pagaliau ne kiekvienas aukštąjį mokslą baigęs gali dirbti mokslinį darbą. Tačiau visuomenės sveikatos mokslas yra įdomus ir jauni specialistai nori jį dirbti. Norėdami būti mokslininkais, jie čia mokosi ir rengia disertacijas eksternu. Tai pasiekiama per 6 - 7 metus. Šis procesas paspartėtų, jei Institutas kartu su kuria nors aukštąja mokykla turėtų doktorantūrą. Bet, deja, mokslo įstaigoms tai nenumatyta. Beje, visuomenės sveikatos krypties mokslinius darbus turėtų dirbti ne tik biomedicinos specialistai, bet ir ekonomistai, finansistai, juristai, inžinieriai ir kt.

Nuotr.: Doc. med.dr. Robertas Petkevičius.