Niekada nesislėpęs už kitų nugaros
Juozas Vaitkevičius
Lyg ir įprasta spręsti apie žmogų vien pagal jo nuveiktus darbus, nekreipiant dėmesio į kitus jo bruožus, savybes, neįvertinant pačios asmenybės. Tai akivaizdžiai parodo šis pavyzdys: Mockus Antanas g. 1918 IX 7 Kriokliuose (Akmenės raj.), tautosakininkas, pedagogas... 1949 m. baigė Vilniaus universitetą. 1953-1958 buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriaus vadovas, filologijos mokslų kandidatas (1956 m.). Nuo 1959 m. dirbo Pedagogikos institute (1960-1980 m. direktoriaus pavaduotojas moksl. darbui). Prisidėjo prie respublikinių dainų švenčių (nuo 1950 m.) organizavimo, liet. liaudies dainų tekstų katalogo principų parengimo. Išpopuliarino Lietuvoje metalofoną. Yra vienas ,,Lietuvių tautosakos apybraižos (1963 m.) autorių. Parengė spaudai A.Juškos ,,Lietuviškas dainas (3 t., 1954 m.). parašė straipsnių tautosakos ir pedagogikos klausimais, metodinę priemonę ,,Mokyklinis metalofonas (1975 m.) (žr. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, 7 t. 1981 m.).
Taigi mąstantis, dirbantis žmogus.
80-mečio jubiliejaus proga norisi papildyti A.Mockaus paveikslą ne tik parodant jo nuveiktus darbus, bet ir motyvus, skatinusius šiems darbams, jo asmens idealus, kai kurias savybes. Nors neilgai mums teko kartu dirbti (5 metus), tačiau kai kurias šio iškilaus žmogaus savybes įsidėmėjau. Tai buvo atkaklus, ryžtingas, be galo užsispyręs žemaitis, kuris jau ko užsigeisdavo, sugalvodavo, būtinai turėjo pasiekti ir siekdavo visomis jėgomis. Jis buvo ,,sunkus žmogus, todėl nebuvo lengva su juo dirbti, bet įdomu.
A.Mockus ne tik tyrinėjo brolių Juškų literatūrinį palikimą, skelbė jų darbus, bet ir atkakliai keletą dešimtmečių dėjo visas pastangas, kad šių iškilių tautiečių palaikai iš tolimos Kazanės būtų perkelti į gimtąjį kraštą. Ir kiek jam teko varstyti valdininkų duris Vilniuje, minti atitinkamų institucijų slenksčius Maskvoje, pačioje Kazanėje, kur vietinis valdininkėlis, įžvelgdamas čia politinį aspektą, užtikrino, kad Juškų palaikai bus perkelti į Lietuvą ,,Tik per mano lavoną. Tačiau Juškų palaikai jau nuo 1990 m. Ilsisi Veliuonoje, bažnyčios šventoriuje.
Šeima vaidina lemiamą vaidmenį ne tik kiekvieno žmogaus, bet ir visuomenės gyvenime. Napoleonas teigė: ,,Duokite man gerų motinų ir aš jums duosiu naują Prancūziją. Tai patvirtina ir carinėje Rusijoje veikusios lietuviškos mokyklos (jos taip puikiai pavaizduotos P.Rimšos skulptūroje ,,Lietuvos mokykla). Atgimimo metais moksleivių, studentų klausinėjau, kas jiems turėjo įtakos išlaikant tautinį susipratimą, žadino norą siekti nepriklausomybės. Pirmoje vietoje jie minėjo ŠEIMĄ, toliau mokyklą, draugus. Šeimos vaidmenį auklėjant jaunąją kartą gerai suvokė ir okupantas. Kontroliuoti vaikų auklėjimą šeimoje labai nelengva, todėl aktyviai buvo propaguojami įvairūs šeimos pakaitalai: mokyklos-internatai, masiškai steigiami lopšeliai, darželiai, ant garbės pjedestalo keliama moteris gamybininkė, o ne moteris motina. Ir visa tai pateikiama kaip moters išlaisvinimas iš šeimos vergijos.
Reikėjo gerai apgalvotos opozicijos šiai valdiškai politikai. Taip šalia populiaraus žurnalo ,,Tarybinė moteris, kur buvo spausdinama nemaža straipsnių apie vaikų auklėjimą šeimoje, vargais negalais prof. Laužikui pavyko 1975 m. įteisinti tėvams skirtą žurnalą ,,Šeima. Nors šie du žurnalai buvo labai populiarūs (,,Tarybinės moters tiražas 575 tūkst., ,,Šeimos - 160 tūkst.), tačiau A.Mockui tai atrodė vis dar nepakankama tėvams pedagogiškai šviesti. Be to, tai periodika, nesistemingas švietimas. Tėvams vis dar trūksta pedagoginių žinių, ypač pedagoginės kultūros. A.Mockus visa galva pasinėrė į tėvų pedagoginio švietimo problemos sprendimą. Dėl to jis brandino mintį apie kasmetinį knygų tėvams leidimą.
Pirmoji knyga ,,Jaunoji šeima. Mažylis skirta jaunavedžiams, kurioje pateikiama žinių apie vaiką, jo fizinį, psichinį vystymąsi ir pedagoginę globą nuo gimimo iki 6-7 metų. Šios knygos tiražas 25-30 tūkstančių. Tiek santuokų Lietuvoje kasmet užregistruojama. Ir, reikia konstatuoti, kad ši knyga-rinkinys buvo parengta ir išleista 1987, 1989, 1990 m. ir įteikiama jaunavedžiams įregistruojant santuoką. Antroji knyga ,,Mūsų vaikas - pradinukas, skirta tėvams, vaiką išleidžiantiems į mokyklą (6-11 m.). Ši knyga parengta, įteikta spaudai, bet taip ir liko spaustuvėje. Sudarytojo nuomone, šią knygą turėjo gauti tėvai, atvedę vaiką į mokyklą. Kitų dvejų knygų ,,Mūsiškis jau paauglys, ,,Mūsiškis jau abiturientas išleidimo A.Mockaus pastangos neišjudino. Taip ir liko rankraščiuose.
Toks tėvų pedagoginio švietimo užmojis iš tiesų buvo labai didelis. Tai gal ir per daug sunkus jaunai, vos atsikuriančiai valstybei? O gal ši problema jau nėra aktuali Lietuvai? Suprantama, A.Mockaus siūlomas tėvų pedagoginio švietimo planas gana platus. Jis pats save įvardindavo Don Kichotu, maksimalistu planuojant užduotis. Tačiau į šią problemą visiškai numoti ranka tikrai yra neteisinga.
Neilgai teko dirbti kartu su šiuo įdomiu, originaliu žemaičiu. Nevisapusiškai pažinojau aš jį kaip vientisą asmenybę. Tačiau tie penkeri bendro darbo metai mane įtikino, kad A.Mockus mylėjo savo Tėvynę, dėl jos rizikavo, aukojosi (už Lietuvos mokyklos istorijos tyrinėjimų propagavimą jis buvo atleistas iš instituto direktoriaus pavaduotojo pareigų, ,,savanoriškai išleistas į pensiją). Mylėjo jis žmones, stengėsi jiems padėti. Buvo darbštus, pareigingas, kūrybingas, jo galvoje gimdavo daug idėjų (nors kartais šios idėjos ir būdavo donkichotiškos, tačiau jis jas gindavo ir stengdavosi realizuoti). A.Mockus vardan tiesos, žmogaus, savo idėjos įgyvendinimo nevengė rizikos, pavojų. Jis niekad nesislėpė už kitų žmonių nugaros, bet ir nelipo per kitų žmonių galvas, kad pats būtų matomas. Iškelta galva nesidairydamas į šalis Žmogus ėjo per gyvenimą savo keliu, palikdamas gražius prisiminimus jį pažinojusių žmonių atmintyje.
Straipsnyje Tautos atminčiai išsaugoti kalbama apie tai, kokią paramą humanitarams - kalbininkams, filologams, etnologams, muzikologams - gali suteikti šiuolaikinės informatikos priemonės.
Pav. Ruošiamos spaudai knygos viršelio fragmentas.