Prof. Ona Voverienė

Pasirodė ketvirtoji Juozo Elekšio knyga ,,Takeliai tėvų čia susipynė”*. Prieš tai buvo išleisti trys poezijos rinkiniai ,,Nors minutę tylos” (1992), ,,Širdyje pasiklysti gali” (1993), ,,Aš mačiau” (1995). Pirmosios dvi išėjo Lino Dubavos slapyvardžiu, vėlesnės Juozo Elekšio vardu.

Pirmąją Juozo Elekšio poezijos knygelę (taip savo leidinius vadina pats jų autorius) ,,Nors minutę tylos” man padovanojo buvusi ,,Mokslo Lietuvos” vyr. redaktorė Gražina Krikščiukaitienė ir miela žurnalistė Audronė Nugaraitė mano habilitacinio darbo gynimo proga 1992 metais. Nesakė, kad ji mūsų mielo Juozo Elekšio. Jau pačiuose pirmuose eilėraščiuose ,,Priesaika Tėvynei”, ,,Lietuva”, ,,Loreta” atradau, ko širdžiai reikia: nuoširdų, ramų, lyrišką žmogaus kalbėjimą apie pačius svarbiausius dalykus - meilę Tėvynei:

Viena žemė, viena saulė
Ir Tėvynė tik viena -
Dangumi, žeme prisiekiam
Tau, Tėvyne, mylima
(,,Priesaika Tėvynei”)

liūdesį ir pareigą žuvusiems už jos laisvę:

Prisiekiam, Loreta,
Mirties Tavo vietą
Nuklosim žiedais
Tu jau mūsų dukra!
(,,Loreta”)

Lietuvos gamtos grožį:

Pražydo žibutė atšlaitėj upelio,
Išskleidusi saulei lapus
Žiedelį aukštyn į padangę ji kelia,
Vilioja ir žavi visus.
(,,Žibutė”)

Net keletas eilėraščių skirta gražuolei Ventai ir žemaičių kraštui, kurio poetas nekeistų nei į Paryžių, nei į Veneciją, nes ,,Venta ir Mažeikiai - tai mano dalia” (,,Paryžiaus nereikia”).

Kai sužinojau, kad eilės Juozo Elekšio, maloniai nustebau. Nudžiugau. Pasirodo, ne aš viena. Tos eilės savo šviesia nuotaika, maloniu skambėjimu ir dainingumu patraukė daugelio dėmesį. Kompozitoriai keliems eilėraščiams sukūrė muziką. Poezijos pasaulyje ne taip dažnai tas atsitinka.

Antroje knygelėje ,,Širdyje pasiklysti gali” spausdinamos jo eilėraščių iš pirmosios knygelės ,,Priesaika Tėvynei”, ,,Telšių šokis”, ,,Atsisveikinimas”, ,,Deinioukiam, žemaitee” melodijų natos. Rinkinys papildytas naujais eilėraščiais, jame pateiktas gana didelis pluoštas aforizmų, humoro, prisiminimų. Daugiausiai prisiminimų skirta pirmiesiems atgautos Nepriklausomybės įvykiams. Tai jaudinantys pasakojimai apie taip nesenus istorinius įvykius - vėliavos iškėlimą, Sausio 13-osios kraupią naktį, Nepriklausomybės aukų laidotuves, Medininkų aukas. Tai net ne pasakojimas, o gilus, virpantis širdies skausmas, kokį mes tada visi jautėme.

Su dideliu nerimu ir širdgėla autorius kalba apie amžiną lietuvių tautos prakeiksmą - tarpusavio rietenas: ,,Lietuviai, lietuviai! Ką mes padarėme, lietuviai? Mes patys nužudėme pirmąjį ir vienintelį savo karalių Mindaugą. Patys pasmaugėme kilniausiąjį kunigaikštį Kęstutį. Ne už Lietuvą kovodami žuvo daugelis algirdaičių, išsiblaškė po svetimus kraštus ir nutauto. Svetimuose kraštuose nudžiūvo ir Kęstučio palikuonių šaknys...

Nė vienas mūsų didysis kunigaikštis nežuvo mūšio lauke nuo kalavijo - jie mokėjo kautis. Nė vienas mūsų didysis kunigaikštis nemirė įviliotas į priešų pinkles - juos gynė ištikimi valdiniai. Išsižudė tarpusavyje mūsų didieji kunigaikščiai. Nutautėjo svetimose žemėse. Nebėra...”

Šiandien, kai iš Seimo tribūnos liejasi juodžiausi purvo srautai, žeisdami mus ir mūsų išrinktuosius doriausius Lietuvos žmones, tai skamba labai aktualiai. Ko gero, niekas taip taikliai neapibūdino šimtmečiais buvusios ir dabartinės mūsų tautos psichologinės bei dvasinės pasaulėjautos - didžiausias priešas yra savas.

Kaip jau minėjau, šioje knygoje pateiktas geras pluoštas aforizmų, autoriaus pavadintas ,,Mintys, bet ne išminčių”. Jie suskirstyti į kelis skyrius: ,,Darbas ir tinginystė”, ,,Genijai ir galvijai”, ,,Istorija ir istorijos”, ,,Kiaulystės”, ,,Laisvė nelaisvėje”, ,,Meilė”, ,,Mokslas ir mokslinčiai”, ,,Pyktis”, ,,Pajacai” ir t.t.

Skyriuje ,,Mokslas ir mokslinčiai” pateikiami taiklūs pamąstymai apie šių dienų mokslą, kaip antai: ,,Už istorijos klastojimą, deja, tik majai mirtimi baudė”, ,,Pats didžiausias - istorijos ratas, bet kurion pusėn jis sukasi, ne kiekvienas susigaudo”, ,,Deja, žodžiai ,,teorija” ir ,,oras” turi daug bendrų raidžių” ir t.t.

Trečiojoje Juozo Elekšio knygoje ,,Aš mačiau” sudėta 14 eilėraščių, kuriems kompozitoriai Ipolitas Petrošius ir Raimondas Dievinas ir pats knygos autorius parašė melodijas. Tai ir ,,Priesaika Tėvynei”, ir ,,Venta”, ir ,,Telšių šokis”, ,,Snaigė”, "Ąžuolai", "Pas mamą", "Susitikimas", "Deinioukiam žemaitee" bei kiti. Vėl prisiminimų pluoštelis iš vaikystės, prieškario gyvenimo. Visi jie sušildyti gerumu, persmelkti širdgėla dėl tautos nelaimių ir skriaudų, dėl žydų žudynių, trėmimų į Sibirą, Lietuvos vyrų ėmimo į okupacinę kariuomenę, kitų dramatiškų įvykių.

Ketvirtoji Juozo Elekšio knyga ,,Takeliai tėvų čia susipynė” jau 100 puslapių. Didžioji jos dalis - prozos kūriniai, vaikystės prisiminimai apie pirmuosius sovietmečio metus (,,Pataisyta vėliava”, ,,Auginam koksagyzą”, ,,Šernas”), tėvų ir giminaičių prisiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą ir revoliuciją Rusijoje, nepiktas pasišaipymas iš miesto inteligentų, panūdusių kaimiečius ,,tvarkos” žemės ūkyje pamokyti. Pasakojimai ramūs, kai kur ironiški, su geranoriškais pašmaikštavimais, kalba turtinga, sodri. Daug vietos knygoje skirta autoriaus buvimo kariuomenėje periodui. Vaizdžiai aprašomas rekrūtų ėmimo į sovietinę kariuomenę procesas, primenantis įkalinimą keturiasdešimtaisiais. Buvimo kariuomenėje metai nedramatizuojami, atvirkščiai, raudona gija per visą pasakojimą driekiasi mintis, kad net dramatiškiausioje aplinkoje geras žmogus daug gali, jis skleidžia šviesą, sušildo tą aplinką, ji darosi humaniškesnė (,,Azijatai”). Tarsi palyginimui skyriuje ,,Dainuoja lietuviai”pasakoja tokį epizodą: ,,Surinko kartą apmokyti senukus. Beveik visi jie buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Daugelis jų nuplikę, kai kurie net pilvoti. Bet kokie tai vyrai! Nuo pirmos dienos jie taip puikiai dirbo prie zenitinių patrankų, kad karininkai juos mums net pavyzdžiu ėmė rodyti... Mes gyvenome kareivinėse, o jie mūsų kieme pastatytose palapinėse. Vakarais jiems užtraukus nuostabias dainas širdį kaip replėmis suspausdavo pašėlęs ilgesys. Mes dar supratome, kad tos dainos - tai Lietuvos karių dainos. Daugumos jų nebuvome girdėję. ... Ir štai atėjo pirties diena. Veda maudyti ir senukus. Čia jie ir parodė Lietuvos kariuomenės dvasią. Kai jų kuopos, žygiuodamos uždainavo, rodos, susiūbavo Šiaulių žemė. Ir kaip jie dainavo! Mums buvo visiškai netikėta, kad dainai paryškinti jie panaudojo rikiuotės žingsnį. Visiems žinoma daina jų lūpose skambėjo tiesiog nuostabiai. Toks plikas storulis netikėtai skambiu balsu užveda: ,,Ant kalno mūrai”. Rodos, visi tuoj turėtų atsakyti žinomu ,,Joja lietuviai”. Ne, Lietuvos kareiviai taip nedainuoja. Visas šimtas vyrų po vedančiojo žodžių stipriai padais tris kartus trenkia į žemę: ,,Tram, tram, tram” ir tik po to vieningai pritaria: ,,Joja lietuviai”. Įspūdis toks, kad jau po pirmųjų posmų pašiurpsta oda, užima kvapą... Subildėjo namų durys, atsivėrė langai, šiauliečiai bėgo į gatves, balkonus, svėrėsi pro langus. Greitai gatvėse žmonės prie šaligatvių stovėjo jau keliomis eilėmis. Kai kur kolonas palydėjo plojimai, šūksniai: ,,bravo, vyrai, ačiū!...” Aš jau tada buvau viršila. Taip pat vedžiau šimtą kareivių... gal todėl prie manęs prilėkė karininkas: ,,Štai taip, viršila, reikia dainuoti! Uždainuokit ką nors!” - ,,Ką uždainuoti? - netikėtai piktai paklausė ukrainietis Ševčenka. - Nėra pas mus tokių dainų”.

Rinkinyje taip pat išspausdintas 21 eilėraštis lietuvių kalba ir žemaičių tarme. Jiems buvo parašyta muzika, pateiktos natos. Šie eilėraščiai tapo populiarios dainos. Melodijas joms kūrė kompozitoriai Jurgis Gaižauskas, Ipolitas Petrošius, Raimondas Dievinas, Izolda Gulbinienė. Tos dainos įtrauktos į meno kolektyvų repertuarus. Seniausias Lietuvoje Skriaudžių ansamblis ,,Kanklės” ir kaimo kapela ,,Ventukai” vieni pirmųjų į savo repertuarą įtraukė dainą ,,Priesaika Tėvynei” ir kitas.

Juozo Elekšio balsas lietuvių literatūroje kasmet vis stiprėja, jo tembras įgyja platesnį diapazoną. Jis jau girdimas ir matomas, mėgiamas ir mylimas. Jo knygų, eilėraščių, naujų dainų jau laukiama.

Kuo toliau, tuo labiau mane stebina, iš kur Juozas semiasi jėgų? Juk ,,Mokslo Lietuva”, tai visų pirma jo ir buvusios redaktorės Gražinos Krikščiukaitienės kūdikis, jų išliūliuotas, išsūpuotas, išaugintas, subrandintas, pats gražiausias viso Lietuvos mokslo vaikas. Nedaug valstybių turi mokslo laikraštį. Gerą laikraštį, kuriuo didžiuojamės ir kuriame publikuotis garbė. Kol kas dar net ne visi mokslininkai tą supranta. Išmintis ateina vėliau... Reikia laiko ir palyginimų.

Viename savo eilėraščių Juozas Elekšis rašė:

Aš būsiu akmuo, kuris žodžio nesako,
Bet tinka statybai takų, monumentų,
Nes kurgi nueitų išminčiai be tako
Ir kaip be akmens jie gyventų.
(,,Likimai”)

Gerai, kad Lietuvos mokslas turi tokį ,,akmenį” ,,Mokslo Lietuvoje”. Tai tvirtas pamatas mokslo takams ir monumentams. Belieka jam palinkėti šviesių kūrybos valandėlių ir stiprybės, tarnaujant mokslui bei kultūrai.

Gedimino Zemlicko nuotraukoje: Juozas Elekšis prie "Mokslo Lietuvos" redakcijos.

Pav. Naujai išleistos knygos viršelyje - dviejų žinomų kompozitorių, grojančių ant Šatrijos kalno, siluetai.