Daiva Mankutė

Spaudos draudimas turėjo įtakos lietuvių kultūros raidai. Be jokios abejonės, tai nebuvo pasyvus laikotarpis tautos gyvenime. Pasipriešinimo kovoje dalyvavo nemažai lietuvių. Tarp jų knygnešys, pedagogas Antanas DANILIAUSKAS. Šio žmogaus nuopelnai lietuviškos spaudos draudimo metu, kultūros, pedagogikos kūrimo raidoje, neabejotini. Sunkiu Lietuvai laiku nestokojęs drąsos vežti ir skleisti lietuvišką žodį tarp savo tautiečių, ir ilgą laiką dirbęs pedagogo darbą Rusijoje ir Lietuvoje. Jis ne tik gimnazijos direktorius, bet ir veiklus to meto ministerijos darbuotojas, vienas iš žemdirbių, tautininkų sąjungos kūrėjų. Taip pat ne mažiau vertinga išlikusi ir mažai tyrinėta asmeninė biblioteka.

Gyvenimo keliais

Pradžios mokslus teko eiti Sintautų pradinėje mokykloje. Dar išlikusi mokykla mena tų laikų gyvenimą. Berniukas, iš prigimties turėdamas gabumų mokslams ir būdamas jautrios sielos, jau mokykloje pajuto rašto, tikybos, lietuviškų papročių persekiojimą, žeminimą, tiesmukišką rusinimo jėgą.

Mokslai sekėsi neblogai, tad juos tęsė Marijampolės gimnazijoje. Mokykloje viešpatavo sunki rykščių, bausmių ir prievartos sistema. Vien ką reiškė “siautėjantis” direktorius K. I. Šernas ir kiti pedagogai, dirbę jo metodais, kurių bijojo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Dar ilgai mokykloje jautėsi prievartos, didžiarusinimo atmosfera. Gimnazijoje praleisti 1875-1895 m. Antanui Daniliauskui suteikė drąsos ir jėgų kovai prieš tokį beteisiškumą ir pažeminimą.

Nors ir atrodė, kad mokiniai nuolankiai vykdė pedagogų reikalavimus, bet vis tik daugelio širdyse degė patriotinių jausmų liepsnelės. Ne visi mokiniai buvo paklusnūs. Tarp jų ir Antanas Daniliauskas bei Pranas Vaičaitis. Baigę mokslus gimnazijoje 1895 m. abu draugai išvažiavo studijuoti į Rusiją. Peterburge A. Daniliauskas buvo priimtas į universiteto Filologijos fakultetą. Tuometinė Lietuvos inteligentija vyko į Rusiją semtis mokslų. Peterburge buvo galima sutikti Povilą Višinskį, Maironį, kitus būsimus Lietuvos šviesuolius. Dažnai Antanas Daniliauskas lankydavosi Volterių namuose, kur galėjo paskaityti uždraustos lietuviškos spaudos. Geranoriškai prisidėjo rengiant Simono Daukanto “Lietuvos istorijos” antrąjį tomą. Dalyvavo ir kultūrinėje žurnalistinėje veikloje. Dažnai slapyvardžiu “aš” pasirašinėdavo “Ūkininke”, “Varpe”, “Vienybėje Lietuvninku” ir kt. Vienas iš vertingesnių jo straipsnių buvo apie Mikalojaus Daukšos jubiliejaus minėjimą Peterburge.

Kultūrinė ir politinė kitataučių veikla negalėjo būti nepastebėta Rusijos žandarmerijos. Vienas svarbesniųjų jos “nuopelnų” - 1894 m. įsteigto “Sietyno” veiklos susekimas. Žandarams pateko trečiakursio A. Daniliausko laiškas, parašytas sietyniečiui Pranui Matulaičiui. Studentiškame A. Daniliausko bute žandarai rado slaptą lietuvių studentų bibliotekėlę, sudarytą iš 16 brošiūrų ir lenkiškų knygų. Be to, surado “Vienybės Lietuvninku”, “Ūkininko”, “Tėvynės”, ”Lietuvos darbininko” numerius. Akivaizdus ir priešiškas įrodymas buvo rankraštis apie Mikalojaus Daukšos “Katekizmo” jubiliejaus minėjimą Peterburge. Atlikta krata ir tėvų namuose Sintautuose. Rastas sūnaus iš Peterburgo rašytas laiškas, kuriame prašoma perduoti Lietuvos istoriją Pranui Vaičaičiui. Daugelis po šio įvykio nukentėjo, o labiausiai pats Antanas Daniliauskas. 1897 m. rugpjūčio 25 d. jam buvo taikomas kardomasis areštas Peterburgo ir Kalvarijos kalėjimuose, o galiausiai paleistas už dviejų šimtų rublių užstatą. Antaną Daniliauską būtų galima laikyti drąsiu žmogumi. Jis bendravo ir lankė sergantį V. Kudirką, stengėsi jam padėti. 1898 m. tęsėsi “Sietyno“ byla, kurios galutinis nuosprendis A. Daniliauskui - kalėjimas ir tremtis. 1899 m. vasario 3 d. iš Kalvarijos kalėjimo kartu su kitais knygnešiais metams ir šešiems mėnesiams ištremtas į Kuršo ir Pavyslio gubernijas, Peterburgo “Kryžių” kalėjimą. Gyvendamas Rusijoje 1901 m. gavo leidimą stoti į Kazanės universitetą, kuriame 1903 m. baigė Filologijos fakultetą ir buvo paliktas rengtis profesūrai, bet, deja, iš Švietimo ministerijos negavo tam sutikimo. Negalėdamas rasti darbo Lietuvoje visą tą laiką po universiteto baigimo dirbo Rusijoje. Iš tremties A. Daniliauskas grįžo tik nepriklausomybės metais.

Dirbdamas pedagoginį darbą, 1919 m. Kudirkos Naumiestyje įkūrė gimnaziją. Tais pačiais metais jo dėka pradėjo veikti Marijampolės mokytojų seminarija, kuriai jis vadovavo iki 1923 metų. Nuo tų pačių metų paskiriamas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktoriumi.

1928-1934 m. A. Daniliauskas dirbo Švietimo ministerijos Aukštesniųjų mokyklų departamento ir Tikybų departamento direktoriumi, dar vėliau - ministerijos generaliniu sekretoriumi. Daugelis pažinojusių prisimena jį kaip supratingą, užjaučiantį kolegą, nuoširdų žmogų. 1933 m. “Lietuvos aidas” rašė, kad A. Daniliauskas dirbo ir visuomeniniame darbe, “su P. Bielskiu ir a. a. Žukausku suorganizavo Žemdirbių sąjungą, o perorganizavo ją į tautininkų sąjungą ir visą tą laiką dirbo joje, kaip Marijampolės aps. Komiteto pirmininkas”. Nuo 1934-ųjų jis vėl dirbo Marijampolės mokytojų gimnazijos direktoriumi, organizavo Marijampolės mokytojų sąjungos Marijampolės skyrių.

Kaip ir daugelis nekaltų žmonių, A. Daniliauskas su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Taip atsitiko, kad lemtis šeimą išskyrė. Pats Antanas Daniliauskas buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Rešiotų lagerį. Sunkus ir nepakeliamas tremtinio gyvenimas palaužė šio žmogaus sveikatą. Mirė A. Daniliauskas 1941 m. tremtyje nuo bado. Žmona mokytoja Leokadija Strempickaitė-Daniliauskienė su sūnumi atsidūrė Altajaus krašte, o vėliau - Jakutijos ATSR, prie Laptevų jūros, Trafimovske, ten ir mirė. Likęs vienas šešiolikmetis sūnus Antanas sunkiai tempė tremtinio naštą. 1948 m. baigė vidurinę mokyklą, 1952 m. - Jakutsko pedagoginį institutą. 1956 m. grįžęs į Lietuvą dėstė istoriją Panevėžio rajone, Gelažiuose, dirbo Mokslų akademijos Istorijos institute.

Asmeninė biblioteka

Atvežta biblioteka į Vilnių buvo peržiūrėta, sutvarkyta, sudarytas esančių knygų sąrašas. Pačios vertingiausios atiduotos į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, keletas knygų, skirtų lotynų kalbai, buvo padovanotos Vilniaus universiteto Lotynų kalbos katedrai. Nedidelė knygų dalis liko Daniliauskų šeimoje.

Be kitų personalijų, Lietuvos archyvų bibliotekoje (Mindaugo g. 8) saugoma ir dalis A. Daniliausko bibliotekos leidinių. Dalykiniu požiūriu ča saugoma vertinga knygų kolekcija. Tarp 59 informacinių leidinių - enciklopedijos, žinynai, žodynai. Daugiau leidinių švietimo tematika (35). Pavyzdžiui: Biržiška M. Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu. V., 1921; žurnalai - “Švietimo darbas”, “Židinys”, “Lietuvos mokykla” ir kt. Analizuojant asmeninę A. Daniliausko biblioteką galima teigti, kad surinkta vertinga istorijos knygų kolekcija (senovės, naujųjų amžių, visuotinė istorija) - Biržiška M. Mūsų raštų istorija. 1547-1904 m. K., 1920; Chrusčiovas - Sokolnikas. Žalgiris. D. 1. -K., 1930; Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas. - Voronežas, 1917; ir kiti leidiniai.

Apie trisdešimt knygų, skirtų kalboms. Pvz., Rašybos ir sintaksės reikalui (diktantas). - Kaunas-Marijampolė, 1923; Gabnys J. Lietuvių literatūros apžvalga. D. 1-2 - K., 1916.

Šalia pedagoginės literatūros surinkta nemažai grožinės literatūros leidinių. Iš jų būtų galima paminėti: Esmaitis. Lietuvos istorijėlė. - V., 1931; Janulaitis A. Kęstutis Marienburgo pilyje ir jo pabėgimas iš ten. - K., 1930; Vaičiūnas P. Milda, meilės deivė. - K., 1920; Rozegeris P. Alpių kalnuose. - Kaunas - Marijampolė, 1929; Mickevičius A. Ponas Tadas. T. 1. - K., 1924; Prūsas A. Gyvenimo keliuose. - K., 1938; Coster Ch. Flamandų legendos. - K., 1924; Goethe J. W. Jaunojo Verterio kančios. - 1932; Šinkūnas P. Garsiosios kelionės ir nutikimai. - K., 1931; kiti leidiniai.

Bibliotekoje yra ir periodinių leidinėlių - “Židinys”, “Varpas”, “Šviesos keliai”, “Ūkininko skaitymai”.

Įdomi bei vertinga ši knygų kolekcija ir istoriniu požiūriu. Dedikacijos ir autorių įrašai knygose daro jas dar vertingesnes. Štai keletas iš jų: Totoraitis J. Vidurinių amžių istorija. - Marijampolė, 1926 (Didžiai gerbiamam profesoriui Ponui A. Daniliauskui. Rygiškių Jono Gimnazijos Direktoriui. Autorius); Mašiotas J. Matematikos vadovėlis. Teorija ir uždavinynas vidurinei mokyklai. Geometrija. D.3. - K., 1938, 104 p. (Didžiai gerbiamam P-ui A. Daniliauskui. Jonas Mašiotas. 1938. 10. 22. Kaunas); Gobis J. Trumpas pedagogikos istorijos kursas. Kaunas -Marijampolė. 1930, 84 p. (Didžiai gerbiamam Ponui Ant. Daniliauskui. Šviet. Min. Trečio Dep. Direktoriui. Plungė. 1930.01.21); Vosylius J. Lotynų kalbos sintaksė. - K., 1933, 144 p. (Didžiai gerbiamam Švietimo vice-Ministeriui p. A. Daniliauskui, mano brangiam mokytojui. Autorius. 1933.12.29).

Kaip matyti, didesniąją A. Daniliausko kolekcijos dalį sudaro leidiniai pedagogikos, kalbotyros, istorijos, informacijos (Lietuviškoji enciklopedija, kalbų žodynai ir žinynai ir kt.) tema. Pedagogas savo švietėjiškus poreikius tenkino rinkdamas specialiąją pedagoginę, kalbotyrai skirtą literatūrą. Nemažai vadovėlių lotynų, vokiečių kalbomis. Lietuvos archyvų bibliotekoje apie 80 knygelių, skirtų istorijai. Tai irgi leidžia manyti, kad, be filologijos, A. Daniliauską domino istoriniai leidiniai, istorijos problemos ir aktualijos. Personaliniame fonde kiek mažiau leidinėlių, skirtų tiksliesiems mokslams (matematikai - 12, medicinai - 1, ekonomikai - 1), o filosofijai net devyni.

Be abejo, knygų fondas nėra tyrinėtas ir plačiai žinomas skaitytojui. Taip pat vertingas ir įdomus ne tik istoriniu ir moksliniu požiūriu. Kultūros veikėjo, pedagogo Antano Daniliausko knygos laukia bibliofilų, istorikų, literatūrologų dėmesio.

Nuotraukoje iš Nacionalinės bibliotekos rankraštyno fondo:
Antanas Daniliauskas savo darbo kabinete apie 1930 m.