Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Portugalijoje informacijos apie ES vienodos politikos, vykdytos tuo metu, kai šios valstybės stojo į ES, nebuvo. Jų analizė įrodo, kaip svarbu prognozuoti, atsižvelgti į piliečių poreikius, jau turimą informaciją papildyti pačia naujausia ir aktualiausia. Kol kas tik vyksta diskusijos, lyginami “skandinaviškasis” (Skandinavijos valstybėse vyko Vyriausybių finansuojamos kampanijos “už” ir “prieš” narystę ES) ir “austriškasis” (vyko tik kampanija “už” narystę ES) variantai, svarstomos teigiamos ir neigiamos komunikacijos projektų pusės. Ne mažiau aktualūs bei įdomūs pokomunistinių Čekijos, Lenkijos, Vengrijos ketinamos vykdyti informacijos apie ES politikos bei Estijos ir Latvijos PHARE finansuojami projektai. Kol kas nėra vieno idealaus modelio, be jokios korekcijos tinkančio mūsų valstybei. Informacijos apie ES politiką stengiamasi formuoti atsižvelgiant į realius poreikius, vidaus ir užsienio politiką, visuomenės nuostatas.

Švedija - ES narė nuo 1994 m., todėl jau yra apibendrinta iki referendumo vykdyta informacijos apie ES skleidimo programa, kurios metu vyko diskusijos. Informacija buvo skleidžiama per gausių centrų tinklą, bibliotekas, visuomenės informavimo priemones, švietimo ir mokslo įstaigas, asociacijas, nevyriausybines organizacijas, verslininkus.

Prasidėjus deryboms dėl Švedijos narystės ES, buvo sukurtas specialus, už objektyvios, išsamios ir visapusiškos informacijos apie ES pateikimą atsakingas Informacijos apie Europos reikalus sekretoriatas prie Užsienio reikalų ministerijos. Vėliau buvo įsteigtas Švedijos Parlamento Europos Sąjungos integracijos centras, atsakingas už bendros svarbiausios informacijos apie ES perdavimą Parlamentui iš Užsienio reikalų ministerijos. Tuo pat metu, 1995 – 1996 m., veikė komitetas, rengiantis informacinius bukletus, organizuojantis seminarus, koordinuojantis ekspertų darbą. Vėliau šio komiteto veiklą tęsė Vyriausybė. Buvo vykdoma atskira stambi Vyriausybės programa “Aš domiuosi ES”, kuria buvo siekiama skatinti susidomėjimą ES, diskusijas.

1994 m. Švedijoje vykusiame referendume per 52 proc. balsavusiųjų pasisakė už, 46 proc. – prieš narystę ES. Švedijoje ir dabar tęsiamas informavimo apie ES, pasiektų rezultatų tyrimo darbas.

Suomijoje pirmiausia buvo užsibrėžta pašalinti provincialų kompleksą, formuoti suvokimą, jog suomis – europietis. Žiniasklaidai informaciją pateikdavo lyderiai, sprendimus priimantys asmenys, kuriuos pagal oficialią valstybės politiką ir buvo siekiama padaryti pirminės informacijos gavėjais, darančiais svarbią įtaką visiems kitiems visuomenės sluoksniams. Šioje Skandinavijos valstybėje buvo laikomasi nuostatos, jog piliečių apsisprendimui dėl narystės ES daugiausia įtakos turi: 1) politikai, lyderiai, akademinės visuomenės atstovai, meno žmonės; 2) žiniasklaida; 3) politinės partijos, organizuojančios įvairias akcijas, renginius ir pan.; 4) administracinės struktūros.

Visuomenės informavimo kampanija buvo pradėta 1993 m. kovo 1 d. Suomijos užsienio reikalų ministerijai buvo pavesta informuoti visuomenę apie įvykių eigą, kurti šalies įvaizdį užsienyje.

Suomijoje sėkmingai buvo vykdomas decentralizmas, visos visuomenės pastangomis įvairiose vietovėse veikė apie 30 organizacijų, kurių atstovai buvo atsakingi už informacijos skleidimą. Buvo įsteigta 17 regioninių komitetų, apie 100 vietinių komitetų rūpinosi, kad kampanija pasiektų visų visuomenės sluoksnių atstovus. Pirmoji institucija 1993 m. atidaryta Helsinkyje. Jos funkcija buvo paskirstyti, dalinti medžiagą eiliniams visuomenės nariams kiek įmanoma prieinamesne bei neutralesne forma. Kai narystės sąlygos buvo aptartos ir sutartis parengta pasirašymui, buvo įkurta 19 įstaigų visuose svarbiausiuose rajonuose. Kiekvienoje jų darbo vietų kūrimo fondo lėšomis buvo įdarbinta po tris ES informacijos tarnautojus. Televizija irgi buvo “įdarbinta”, t.y. gavo užsakymus, kad iki balsavimo informuotų visuomenę apie narystės ES prioritetus.

1994 m. referendume Suomijos elektoratas 56,9 proc. balsavo už, 43,1 –prieš. Dalyvavo 70,8 proc. balso teisę turinčių piliečių. Referendumo metu atsirando naujų ryšių tarp Valstybės administracijos ir visuomenės, kuri balsuodama ir nusprendžia. Pats narystės ES klausimas buvo naujas Suomijoje, todėl populiarioms kampanijos priemonėms, turėjusioms padėti skatinti diskusijas, liko per mažai laiko. Šioje valstybėje nebuvo panašaus pobūdžio politinės akcijos, apimančios ir vienijančios visus skirtingų socialinių sluoksnių atstovus, patirties. Politinių partijų vaidmuo nebuvo didelis. Vyriausybė, įgyvendinanti valstybės politiką dėl narystės ES, teikė informaciją. Valstybės informacijos apie ES tarnybos svarbiausia užduotis buvo pasitarnauti visuomenės atstovams, kurie referendumo metu nusprendžia balsuodami. Tarnyba, vėliau pavadinta “Suomijos informacija apie Europos integraciją” teikė visapusiškas žinias apie integraciją ir informaciją tokią, kokios teiravosi, pageidavo visuomenės atstovai.

Informacijos kampanijos metu galbūt buvo pasiektas pats konkrečiausias rezultatas – Vyriausybė parodė savo lankstumą reformuodama tarnybas ir net sukurdama naujas institucijas. Bendradarbiaudama su ekspertais ir Europos Komisija, ji sukūrė ir Komisijos komunikacijos tradicijas, ir Suomijos kultūrą bei visuomenės informuotumo poreikius atitinkantį modelį.

Austrija į ES įstojo 1995 m., narystei ruošėsi 6 metus. Įgyvendinant informacijos politiką buvo laikomasi nuostatos kuo mažiau vartotį žodį “Sąjunga”, buvo iškeltas šūkis “Mes esame Europa” (“Wir sind Europa”). Kai kurių analitikų manymu, Austrijos vyriausybės politika buvo įgavusi propagandos atspalvį. Šioje valstybėje pačiam kancleriui pavaldi Spaudos tarnyba teikė bei koordinavo informaciją. Be to, visų ministerijų atstovai dirbo specialioje grupėje, koordinavusioje su informacijos politika susijusių institucijų veiklą.