Vytautas Andrius Graičiūnas (1898-1952) - tarpukario vadybos specialistas, matematikas, inžinierius, lietuvių išeivijos antrosios kartos atstovas, gimė 1898 08 17 Čikagoje. Vadybos mokslu pradėjo domėtis nuo 1919 m., savo amžininkų buvo laikomas žymiu Prancūzijos matematiku ir vadybos konsultantu, dalį savo gyvenimo praleido šioje šalyje. Iki 1935 m. dirbo organizuojant stambias įmones Barselonoje, Briuselyje, Kopenhagoje, Londone, Milane. Vėliau grįžo į Lietuvą, kur 1935-1938 m. dirbo inžinieriumi, vadybos patarėju Lietuvos aviacijoje ir ginklavimo valdyboje, 1940 m. - Lietuvos valstybės teatre ir Lietuvos filmų bendrovėje.

Vytautas Andrius Graičiūnas matematiškai įrodė, kad vienas vadovas neprivalo vadovauti daugiau kaip 4-5 pavaldiniams.

Valdymo kontrolės apimties teoriją V. Graičiūnas pirmą kartą paskelbė 1933 m. Ženevoje Tarptautinės darbo organizacijos biuletenyje “Bulletin of the International Management Institute” anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vėliau ši teorija buvo paskelbta JAV Kolumbijos universiteto specialiame leidinyje (žr. Graičiūnas V.A. Relationship and organization. Papers on the Science of Administration, (ed8.) Gulick L., and Urwick L., New York, Institute of Public Administration, 1937).

Dar iki V. Graičiūno teorijos paskelbimo JAV valdymo konsultantas L. Urwick tvirtino, kad valdymo praktikoje idealus atvejis, kai aukščiausios grandies vadovams tiesiogiai pavaldūs ne daugiau kaip 4 darbuotojai. Tačiau žemiausiose valdymo grandyse, kuriose atsakomybė deleguojama už konkrečių užduočių įvykdymą, o ne už vadovavimą apskritai, padalinyje gali būti 8-12 darbuotojų. Šie teiginiai vėliau tapo valdymo apimties teorijos principų sudėtine dalimi.

Kitaip šią problemą sprendė V. Graičiūnas. Apibrėždamas vienam vadovui tenkančių pavaldinių problemą jis įvedė šias valdymo santykių tarp vadovų ir pavaldinių grupes:
- tiesioginiai ir paprastieji valdymo ryšiai;
- kryžminiai valdymo ryšiai;
- tiesioginiai grupiniai valdymo ryšiai tarp vadovo ir kiekvienos galimos pavaldumo kombinacijos.

V. Graičiūnas nustatė, kad pagal visas tris minėtas valdymo ryšių grupes reikia nustatyti potencialias vadovo darbo laiko sąnaudas. Net kryžminio valdymo ryšio atveju vadovui gali prireikti eikvoti savo darbo laiką, vykdant tarpininko funkcijas.

Tačiau tais atvejais, kai pavaldinių darbas nesusietas, nagrinėti kryžminius ir grupinius ryšius nebūtina. Bendrą vadovo ir pavaldinių valdymo ryšių skaičių V. Graičiūnas išreiškė šia jį išgarsinusia formule: N[(2^N/2)+N-1], kurioje N - pavaldinių skaičius.

Didėjant pavaldinių skaičiui, valdymo ryšių skaičius, remiantis šia formule, didėja taip:

Valdymo ryšių skaičiaus augimas didinant pavaldinių skaičių
1 lentelė

Pavaldinių skaičius	Valdymo ryšių skaičius
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 12 18	1 6 18 44 100 222 490 1080 2376 5210 24708 225902

Toliau didinant pavaldinių skaičių, jų ryšių su vadovu bendras skaičius tampa astronominis.

Plėtojant V. Graičiūno teoriją, amerikiečių vadybos specialistas R. Davis išskyrė administracinės kontrolės diapazoną, priežiūros apimtį, t. y. detalizavo valdymo ryšius.

Priežiūros apimties pagalba gali būti nustatomas, pavyzdžiui, vienam meistrui pavaldžių darbininkų skaičius. Tačiau R. Davis apribojo termino “administracinės kontrolės apimties” vartojimą vadybininkų ir meistrų apimtimi. Šį skirtumą jis grindžia tuo, kad cecho problemos daug paprastesnės negu įmonės valdymo aparate. Todėl meistras, bendraudamas su darbininkais, sugaišta mažiau savo darbo laiko. Dėl to R. Davis tvirtino, kad meistras gali prižiūrėti nuo 10 iki 30 darbuotojų. Remiantis V. Graičiūno formule, administracijos kontrolės apimtis dažniausiai apsiriboja vieno vadovo ryšiais su ne daugiau kaip penkiais bendradarbiais.

V. Graičiūno parengtoji teorija vėliau susilaukė aštrios kritikos. Pirmasis V. Graičiūno sukurtą teoriją 1957-1971 m. kritikavo ir toliau plėtojo mūsų amžininkas, amerikiečių vadybos specialistas H. Saimonas (H.A. Simon), Karnegi Melono technologijos universiteto profesorius.

H. Saimonas tvirtina, kad padidinus kontrolės apimtį sumažėja valdymo lygių skaičius, o apimtį sumažinus, padidėja valdymo lygių skaičius. Pavyzdžiui, stambai firmai, kurioje dirba 6500 darbuotojų (Lietuvoje šiandien tokių nėra - aut. past.), o vidutinė kontrolės apimtis - 3 darbuotojai, reikės 9 valdymo hierarchijos lygių (3⁸=6561 plius vienas papildomas lygis - aukščiausiojo rango vadovui). Esant vidutinei kontrolės apimčiai, 9 darbuotojams reikės 5 valdymo lygių (9⁴=6561). Tai reiškia, kad kontrolę galima sumažinti padidinus valdymo lygius, o lygių skaičių sumažinti - padidinus kontrolę.

Iš H. Saimono skaičiavimų galima padaryti ir klaidingas išvadas, atkreipiant dėmesį į tai, kad 6500 darbuotojų sudaro vien tik vykdymo lygį. Aštuoni lygiai virš jų apima dar 3280 valdymo personalo darbuotojų. Todėl bendras firmos darbuotojų skaičius būtų 9841 žmogus, t. y. 1,5 karto didesnis.

Kiti vadybos specialistai, toliau plėtodami V. Graičiūno teoriją, rėmėsi H. Saimono skaičiavimais, tarp jų V. Suojanenas (W.W. Suojanen), kuris teigė, kad duomenų apie valdymo kontrolės nustatytas (fiksuotas) apimtis apskritai nėra. Pavyzdžiui, Amerikos vadybos asociacijos (AMA) atlikti tyrimai parodė, kad vienam vadovui pavaldžių darbuotojų apimtis plati. Tai dažnai daugiau už keturis-penkis pavaldinius, t. y. skaičių, V. Graičiūno ir L. Urviko laikytą idealiu.

Pasak V. Suojaneno, vadybininkai dalį laiko praleidžia ne įmonėje. Todėl jų veiklos apimtis platesnė. Apie tai liudija tyrimų rezultatai, kurių tikslas buvo nustatyti pavaldinių darbo kontrolės apimtis firmų viduje. V. Suojanenas taip pat tvirtina, kad kontrolės apimties principas buvo perimtas iš armijos, kur valdymo neapibrėžtumas didesnis negu civilinėse organizacijose, aišku, išskyrus nepaprastas kritines situacijas. Todėl daugeliu atvejų iš anksto gali būti nustatyti valdymo standartai, o koreguojantys veiksmai priimami tik nukrypus nuo minėtų standartų.

Pastarasis V. Suojaneno teiginys, prieštaraujantis kontrolės apimties principui argumentuojamas tuo, kad šis principas neigia darbininkų grupių vaidmenį, mažinant kontrolės funkcijas. Įmonėje suburtos darbininkų grupės suvienija savo ir įmonės iškeltus tikslus, pačios sprendžia savo vidaus nesutarimus ir konfliktus, todėl formuoja savo “politiką”. Dėl šių pastangų (šios veiklos) sumažėja vadovo konsultacijų poreikis.

Vienam vadovui tenkančių pavaldinių teorijos genezės medis

W. Newman (1975 m.) W.W. Suojanen, H.A. Simon (1971 m.) W.T. Morris (1962 m.) A. Cairncross (1960 m.) H. Koontz ir C.O. Donell (1959 m.) E.F.L. Brech (1957 m.) L. Urwick (1948 m.) L. Gullick (1937 m.) M. Urwick (1935 m.)

J.O. Shaughnessy (1976 m.) G. Copeman (1963 m.) H.A. Simon (1960 m.) J.M. Pfiffner, F.P. Sherwood (1960 m.) L.A. Allen (1958 m.) H.A. Simon (1957 m.) J. Newmen (1950 m.) R.C.Davis (1941 m) E.A.G. Robinson (1935 m.)

A.V. Graičiūnas (1933 m.)

Teorijos ištakos: J.D. Mooney (1932), A. C. Reilly (1932), L. Urwick (1928), O. Sheldon (1923), H. Fayol (1916)

V. Suojaneno tvirtinimais vėliau suabejojo anglas Dž. O‘Šonesi (J.O'Shaughnessy). 1976 m. savo knygoje “Verslo organizavimo principai” (Patterns of Business Organization) jis pateikė V. Suojaneno kritikos komentarus, kuriuose teigia, kad visų valdymo lygių skaičiaus sumažinimas yra pasiekiamas kontrolės apimties didinimo sąskaita. Tačiau šis pokytis gali būti atliktas nedidinant krūvio kitiems vadovams. Kontrolės apimties mažinimas verčia didinti valdymo lygių skaičių, tačiau vadovų apkrovimą galima sumažinti ir nedidinant lygių skaičiaus.

Kartu Dž. O’Šonesi neneigia, kad vadovai dalį savo veiklos laiko sugaišta klausimams, nesusietiems su pavaldiniais. Tai patvirtina ir anglo D. Koupmano (G. Copeman) 1963 metais paskelbti tyrimai. D. Koupmanas nustatė, kad dirbdami su pavaldiniais aukščiausiojo lygio vadovai sugaišta tik apie 33,5% savo darbo laiko, 19,0% - bendraudami su vartotojais, 9,5% - su konsultantais, 9% - su tiekėjais, 6% - su kolegomis.

Iš pateiktų duomenų nereikia daryti išvados, kad įgaliojimų delegavimas pavaldiniams padidina ir jų apkrovimą. Pavaldiniai gali sugaišti laiką, belaukdami vadovo sprendimų, kai pastarasis neaiškiai suformuluoja įmonės veiklos politiką. Apie tai liudija švedų mokslininko S. Karlsono tyrimai, kuris nustatė, kad įmonių vadovai dažnai patenka į lemtingą ratą. Svarbiausia tai, kad trūkstant laiko nepriimami sprendimai, o tai tampa ne tik tokio vadovo, bet ir pavaldinio darbo laiko nuostolių priežastimis.

Dž. O’Šonesi sutinka su V. Suojaneno apimties kontrolės principo kritika tuo atžvilgiu, kad dėl fiksuoto pavaldinių skaičiaus vadovui tenka skirtingas veiklos krūvis, kuris priklauso nuo įvairių aplinkybių. Tuo tikslu Dž. O’Šonesi šią problemą toliau plėtoja.

Šio darbo tikslas ne tik supažindinti, bet ir paskatinti Lietuvos mokslininkus, toliau gvildenti įžymaus tautiečio V. Graičiūno sukurtą teoriją. Tam padės pateiktas “Vienam vadovui tenkančių pavaldinių teorijos genezės medis”. Medžio šakos - sąlyginės, kylančios į viršų chronologiniu principu. Sudaryti tikslų V. Graičiūno teorijos genezės medį - mūsų mokslininkų ateities uždavinys.