Tęsinys. Pradžia Nr. 15

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Ar skandinavus Martynas Mažvydas domina visų pirma dėl to, kad buvo protestantų dvasininkas?
Nieko panašaus. Jiems įdomi Lietuva - kaimyninė Europos valstybė. Tegu ta kaimynystė ir kiek sąlyginė. Minėta paroda rodo, kad buvo valstybė - ir Vytauto laikais labai didelė. Žemėlapyje akivaizdžiai etapais parodoma, kaip Lietuvos valstybė mažėjo ir galop išnyko iš Europos žemėlapio. Tačiau ir nesant valstybės tautos kultūra neišnyksta, vis vien egzistuoja, reiškiasi ir carizmo, ir įvairių okupacijų laikais. Tautos kultūra priešinasi atėjūnams. Stulbinantis įvykis yra tos valstybės atgimimas ir jos knygos suklestėjimas.
       M. Mažvydui skirta paroda nėra didelė, bet reikšmingi valstybės ir tautos istorijos bruožai suvokti. Skandinavai paprašė juos iškelti, išryškinti. Rodo savo jaunimui, aiškina gretindami su norvegų knygos istorija. Jeigu neapsirinku, vienas iš straipsnio autorių pažymi, kad lietuviškoji knyga išėjo 93 metais anksčiau už norvegišką knygą. Taigi ir siūloma pasižiūrėti ir suvokti, kokia tai tauta, kokia jos kultūra ir koks buvo jos paplitimo mastas geografiškai. Metams bėgant lietuviškos knygos leidimo centrai buvo ne tik Lietuvoje, bet aprėpė Europą, nes tai ir Maskva, ir Peterburgas, ir Londonas, ir Paryžius bei kiti miestai.

Pristatant M. Mažvydo “Katekizmą” sumaniai rastas būdas, kaip pristatyti Lietuvą, jos politinę, kultūrinę, pagaliau ir mokslinę reikšmę. Būdamas knygotyros specialistas gal domėjotės, ar Europoje daug panašių pavyzdžių, kai valstybėje, tarkime, vyrauja katalikiška ideologija ir kultūra, o anapus valstybės sienos išsivysto tos pačios tautos protestantiškos kultūros židinys?
Lietuvių žemes Nemunas ne skyrė, o jungė. Politiniai įvykiai vieną tautos dalį nuvedė į vieną konfesiją, o antrą dalį - į visai kitą. Panašių atvejų yra tarp Pietų slavų, kurių dalis atsidūrė, pavyzdžiui, musulmonų, dalis - katalikų, o dalis - stačiatikių įtakoje. Arba prisiminkite armėnus, kurių didelės diasporos, kultūriniai židiniai, knygų leidyba susiformavo Italijoje. Tad tokių pavyzdžių Europoje žinomas ne vienas.

Prisiminėte Vakarų šalyse, konkrečiai Skandinavijos valstybėse, M. Mažvydui ir jo “Katekizmo” sukaktuvėms skirtas parodas. O kaip su tradiciniais lietuviškos kultūros “vartotojais” į rytus nuo Lietuvos? Ar tuose miestuose pirmosios lietuviškos knygos jubiliejiniai renginiai nuskambėjo pakankamai?
Nuskambėjo ir dar nuskambės. Labai negerai, jei iš kultūrinių renginių programų dažnai eliminuojame savo kaimynus iš Rytų. Šiuo atveju kai ką padarėme - ir laiku, daugiausia veikdami per lietuvių bendruomenes. Minėjimas vyko Minske, gražiai pasirodyta Taline, kur iniciatyvos ėmėsi Lietuvos ambasadorė dr. Halina Kobeckaitė. Ypač glaudžiai bendradarbiaujame su Talino universiteto mokslininkais knygotyrininkais. Jie kartu su savo bibliotekininkais surengė konferenciją, kvietė pranešėjus iš Estijos, Lietuvos ir iš kitų šalių. Žinoma, renginys tik dedikuotas lietuviškai knygai, nes ne visi pranešėjai galėjo kalbėti būtent apie lietuvišką juolab senąją knygą. Į Taliną buvo nuvykę ir Lietuvos menininkai, į estų kalbą kolegoms pavyko išversti mūsų publikacijų. Kas gi apie Martyną Mažvydą pakalbės ir parašys geriau už pačius lietuvius? O Estijoje yra gerų vertėjų iš lietuvių kalbos, pvz., M. Loodus ir kiti. M. Loodus išvertė net vieną kitą eiliuotą pirmosios lietuviškos knygos fragmentą.
       Labai gaila, kad Rygoje M. Mažvydo “Katekizmui” skirtas renginys ne itin pavyko. Joje Lietuvos ambasada kukliai paminėjo M. Mažvydą, sukvietusi svečius į savo patalpas.
       Gražus minėjimas vyko Sankt Peterburge. Dalyvavo Lietuvos konsulato darbuotojai, lietuvių bendruomenė ir Sankt Peterburgo mokslo žmonės. Dr. Jūratė Laučiūtė ten buvo viena iš pagrindinių organizatorių. Beje, ta proga Rusijos nacionalinė biblioteka iš savo fondų surengė senųjų lietuviškų spaudinių parodą ir išleido iliustruotą katalogėlį. Jis unikalus.
       Didelių vilčių dedame į Maskvą. Lietuvos ambasados kultūros patarėjas Juozas Budraitis turi nemaža bendraminčių - lituanistų, baltistų, Lietuvos bičiulių. Jie sumanė surengti didelį mokslinį renginį dalyvaujant Rusijos, kitų užsienio šalių ir Lietuvos mokslininkams bei menininkams. Valstybinė komisija renginiui skyrė 15 tūkst. Lt, bet pagal esamus sumanymus tai labai mažai. J. Budraitis mėgina sudominti kai kuriuos fondus ir užsitikrinti jų paramą. Svarstėme, kokią mokslinę kryptį suteikti būsimam renginiui. Lietuva ir jos knygos ryšiai su pasauliu? M. Mažvydas ir Europa XVI-XVIII a.? Svarstėme, kokius Vakarų Europos lituanistus galėtume pakviesti, kokius pranešimus jie galėtų parengti. Pastarosiomis dienomis sutarėme ir dėl pirmosios lietuviškos knygos 450-mečio minėjimo Maskvoje. Pasirinktos lapkričio 18-21 dienos.

Ar į tokį projektą nepavyktų įtraukti garsių kalbininkų baltistų Vladimiro Toporovo, Viačeslavo Ivanovo?
Kaip pranešė J. Budraitis, su šiais mokslininkais bendraujama. Prof. V. Toporovas nėra kelionių žmogus, bet Maskvoje, Lietuvos ambasadoje Jurgio Baltrušaičio namuose, jis galbūt sutiktų skaityti paskaitų ciklus, į kuriuos klausytojai galėtų nuvykti ir iš Lietuvos.
       Taigi paskutinis M. Mažvydo “Katekizmo” jubiliejinis renginys užsienyje, galimas dalykas, įvyks Maskvoje. Būtų labai graži pabaiga, nes pirmas renginys 1996 m. vyko Liubeke. Ten veikia Baltijos akademija, kuri domisi Vokietijos ir kaimyninių šalių, regionų ryšiais. Akademija kasmet rengia kelias dešimtis įvairių konferencijų - daugiau švietėjiško pobūdžio. Kai į vokiečius kreipėmės, jie iš anksto suplanavo konferenciją, skirtą ir pirmajai lietuviškai knygai. Ją pavadino “Vokiečių-lietuvių knygos ryšiai per 450 metų”. Jie labai gražiai mums padėjo, iš Lietuvos pakvietė apie 30 žmonių, iš jų bene 12 pranešėjų. Už autobusą ir viešbutį sumokėjo vokiečiai.

Ar Baltijos akademija Liubeke jungia memelenderius, išeivius iš Klaipėdos krašto, jaučiančius Lietuvoje paliktų jaunystės prisiminimų nostalgiją?
Ne, akademija dirba savarankiškai. Bet dalyvavo ir rytprūsiečių, memelenderių. Jie susipažino su akademijos veiklos programa ir panūdo dalyvauti. Dvi dienas Liubeke skaitėme pranešimus, paskui dviem didžiuliais autobusais vykome į Vitenbergą, M. Liuterio miestą, kur yra studijavę S. Rapolionis, A. Kulvietis ir dar ne vienas lietuvis.

Ar šie lietuviški vardai ką nors sako vokiečiams?
Gal ne kažin ką. Bet būta gražaus nuomonių pasikeitimo, kartais net aštrokų klausimų, diskutavimo. Aštri ne Mažvydo problema. Tai jau istorija. Nuomonės susikerta dėl kultūros reiškinių traktavimo. Štai vienas vokietis skaitydamas pranešimą apie Joną Bretkūną teigė, jog jis tikrovėje vadinosi Johanas Bretkė ir buvęs slavas. Žinoma, tai sukėlė ir savotišką susidomėjimą. Juk šis vokietis savo išvedžiojimus publikavo ir spaudoje.

Kaip gimsta tokie “atradimai”? Gal inspiruojami panašaus šaltinio, su kuriuo susidurdavome ir Karaliaučiaus krašte, kur net oficialiuose leidiniuose buvo tvirtinama, esą senovės prūsai - tai slavų gentys?
Nemanau. Veikiau tai artimesnio bendravimo su kai kuriais Lenkijos polonistais išdava. Apskritai mano minimas vokietis pasakė įdomių dalykų. Jis dirba su senaisiais šaltiniais, yra kompetentingas. Pvz., archyvuose suradęs J. Bretkūno nežinomą ir neskelbtą laišką. Prašiau į mūsų Vilniaus universiteto mokslo darbų leidinį “Knygotyra” parengti publikaciją. Gal ir sulauksiu.
       Vokiečių spaudoje jau skaičiau konferencijos apžvalgą. Džiugu, kad jų mokslininkai lietuvių pranešimus įvertino labai gerai ir paragino tęsti dialogą.

Pav.:
Estijoje išleisto lankstinuko, skirto lietuviškos knygos 450-mečiui, viršelis.

M. Mažvydo "Katekizmo" 450 metų sukakčiai skirtas straipsnis Danijos žurnale "Magasin fra det kongelige bibliotek", 1997, Nr. 2.

Unikalus Rusijos nacionalinės bibliotekos leidinys, skirtas lietuviškai knygai.

Knygos "Kražių vietovė. Praeitis ir dabartis" titulinis lapas ir litografija.

S.O. Baltramaičio bibliografinis rinkinys. Iliustracijos iš leidinio "Lietuvos knyga XVII-XX a.".