Jau daug vėliau, 1994 m., remiantis atliktu darbu mokslo ir studijų teisinės bazės kūrimo srityje Lietuvos mokslininkų sąjunga parengė ir pateikė visuomenei svarstyti Mokslo ir studijų teisinio reglamentavimo koncepciją, kuri ne tik apibendrino atliktą darbą bei kaimyninių šalių patirtį, bet ir numatė tolesnius žingsnius vykdant Lietuvos mokslo ir studijų reformą (žr. “Mokslo Lietuva”, 1994 m. gegužės 18 d. Nr.10). Nors Lietuvoje pasirinkta reformos kryptis buvo labai palankiai vertinama užsienio ekspertų, o praktiškai įgyvendinama labai nuosaikiai, maksimaliai išsaugant institucinę struktūrą ir mokslo potencialą, sudėtingos ir dažnos politinės permainos reformų nuoseklumą nuolat trikdė, o pastaruoju metu iškilo rimta grėsmė, kad bus atsisakyta svarbiausių jos bruožų. Šiandien rimtai užsimota prieš mokslo ir studijų dalinės savivaldos principą.

Jau visus metus yra svarstoma nauja Lietuvos mokslo tarybos nuostatų redakcija. Niekas turbūt negali ir suskaičiuoti, kiek nuostatų projekto variantų buvo parengta ir įvairiu lygiu svarstyta. Tačiau blogiausia yra tai, kad tame svarstyme trūksta jokio nuoseklumo, tvarkos ir atsakomybės. Mat siūloma reorganizuoti svarbiausią reformos vykdytoją, mokslo ir studijų savivaldos instituciją, Seimo ir Vyriausybės mokslinį ekspertą, visos iki šiol vykdytos reformos pastovumo garantą. Lietuvos mokslo tarybos reorganizavimas yra dvigubai pavojingas dar ir dėl to, kad per mokslo ir studijų reformos vykdymo laikotarpį Vyriausybės institucija atsakinga už mokslą ir studijas jau mažiausiai keturis kartus buvo naikinama ir kuriama praktiškai iš naujo. Naujai kuriamas Mokslo ir studijų departamentas šiandien vėl tampa mokslo ir studijų reformos vykdytoju ir svarbiausiu mokslo ir studijų savivaldos institucijos reorganizavimo iniciatoriumi. Jei 1990 m., kai buvo rengiamas Mokslo ir studijų įstatymas, buvo įsiklausoma į mokslo visuomenės nuomonę, tai šiandien tos nuomonės nelabai paisoma, o patys mokslininkai yra labai sunerimę. Tai paskatino diskutuoti plačiau ir Lietuvos mokslininkų sąjungos narius.

Prieš įsiklausydami į šiame susitikime išsakytus mokslininkų argumentus, apžvelkime svarbiausius naujojo Lietuvos mokslo tarybos nuostatų projekto teiginius.

Tarybą turėtų sudaryti 19 narių - visi vienu ar kitu būdu skiriami. Tai jos pirmininkas, šešių ekspertų komisijų pirmininkai ir jų pavaduotojai, Prezidento, Vyriausybės, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, Švietimo ir mokslo ministerijos, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei Žemės ūkio rūmų įgalioti atstovai. Tarybos pirmininką turėtų skirti Seimas dvejiems metams Ministro pirmininko teikimu. Pačios Tarybos formavimas turėtų prasidėti nuo kandidatų į ekspertų komisijas rinkimo. Juos rinktų mokslo ir studijų institucijų Tarybos (Senatai). Iš išrinktų kandidatų į ekspertų komisijas, kurių turėtų būti 3 kartus daugiau nei reikia narių, Tarybos pirmininkas kartu su Seimo komiteto bei Švietimo ir mokslo ministerijos paskirtais atstovais parengtų ekspertų komisijų personalinės sudėties projektus ir siūlytų komisijų pirmininkų ir jų pavaduotojų kandidatūras. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas turėtų tvirtinti ekspertų komisijų sudėtį, o Seimas - Lietuvos mokslo tarybos personalo sudėtį.

Siūlomas Tarybos nuostatų projektas nenumato kaip nors iš esmės keisti jos uždavinių ir funkcijų. Bendrojoje nuostatų projekto dalyje lieka ir deklaracija apie mokslo savivaldą.

Nenumatoma keisti ir darbo organizavimo. Darbo reglamentą ir toliau turėtų tvirtinti pati Lietuvos mokslo taryba. Jos priimtų sprendimų teisė ir ryšys su kitomis mokslo ir studijų valstybinio reguliavimo institucijomis liktų neapibrėžti.

Mokslininkai sieks išjudinti mokslo visuomenę

Mokslininkai yra nusiteikę išjudint visą mokslo visuomenę, išgirsti kuo daugiau pasiūlymų, diskutuoti šiais klausimais ne tik laikraščių, bet ir Interneto puslapiuose, svarstyti nuostatų projektą Lietuvos mokslininkų sąjungos taryboje bei sekretoriate, prireikus kreiptis į Prezidentą.

Pateikiame apibendrintas diskusijos dalyvių nuomones.

V.Gontis: Siūlomi nauji Lietuvos mokslo tarybos nuostatai sugriautų pagrindinius mokslo ir studijų organizavimo principus, kurie yra įteisinti Mokslo ir studijų įstatymu. Didžiausias pavojus kyla mokslo ir studijų dalinei savivaldai, kurią pasiūlyta naikinti. Priešingai šiai naujai tendencijai Lietuvoje dėl mokslo savivaldos idėjos diskutuojama daugelyje tarptautinių forumų bei renginių mokslo organizavimo klausimais. Ieškoma tinkamiausių mokslo savivaldos ir santykių su valstybinės valdžios institucijomis formų, kurios užtikrintų tolygų valstybės ir mokslo potencialo augimą. Mokslo savivaldos institucijų stiprėjantį vaidmenį deklaruoja tiek Europos Tarybos, tiek Europos Sąjungos dokumentai.

B. Kaulakys: Naujoviškam skyrimo “iš viršaus” principui formuojant Lietuvos mokslo tarybą, nepritarė ir Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencija. Nemaža dalis šio projekto nuostatų prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui. Kol kas Mokslo ir studijų įstatymas nepakeistas.

V. Gontis: Lietuvos mokslo tarybos nuostatų projektas pagrįstas ne koncepcijomis ar veikiančiais įstatymais, bet noru įsiteikti visoms svarbiausioms valstybės institucijoms institucijoms, iš esmės užmirštant valdžių funkcijų pasidalijimo ir atskyrimo principus. Pavyzdžiui, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, kuris nėra savarankiška valdymo institucija, bandoma suteikti vykdomosios valdžios funkcijas. Komitetas tvirtina kandidatų į ekspertų komisijų narius rinkimo reglamentą, ekspertų komisijų sudėtį, skiria atstovus ekspertų komisijų sudėčiai sudaryti.
       Be jokių abejonių, naujų kolizijų sukels ir Seimo tvirtinamo Tarybos pirmininko statusas, nes jis savo politine atsakomybe taps lygiaverčiu pareigūnu Švietimo ir mokslo ministrui. Šių pareigūnų atsakomybės sričių aiškus persidengimas gresia neišvengiamais konstituciniais prieštaravimais.

S. Janušonis: Šių siūlymų esmėje slypi tai, su kuo vargu ar gali sutikti demokratiškai nusiteikę mokslininkai.
       Bet kokiuose demokratiniuose rinkimuose į vieną vietą renkamas vienas kandidatas, o rinkimų rezultatai nekvestionuojami. Čia siūloma rinkti tris į vieną vietą, iš kurių tinkamą pasirinks valdžia.
       Tikimybė, kad galima visus tarybos narius ir ekspertus pasirinkti iš valdančiosios partijos narių - artima vienetui.
       Sovietų Sąjungoje mokslą valdė Mokslų akademija, kurios nariai buvo akademikų demokratiškai renkami, tačiau tik iš tų, kurių kandidatūroms pritarė SSRS Mokslų akademija ir SSKP Centro komitetas. Tas pat, tik ne taip ciniškai - nustumiami būdavo ne jau išrinkti, o dar tik galimi pretendentai…
       Taigi, iš mokslo savivaldos - į partinį valdymą?

K. Repšas: Atidaromas kelias korupcijai. Kažkas norės įrodyti savo politines tiesas ir įrodys, pasinaudodamas pataikaujančiais “mokslininkais”. O paskirtas mokslininkas per metus taps funkcionieriumi ir neliks mūsų reikalų gynėjo.

V. Būda: Mes už reformas, bet ne už revoliuciją. Turime tartis dėl pasiūlymų, koks turėtų būti Mokslo tarybos nuostatų projektas, kad būtume suprasti, jog ieškome tik būdų, kaip kuo geriau organizuoti mokslo ir studijų sistemą, kaip bendradarbiauti, bet jokiu būdu neįmanoma rietis.
       Keisčiausia, kad mokslo savivaldos idėjos atsisako tie, kurie Lietuvos mokslo tarybą kūrė nuo pat pradžių, mokslo visuomenei iš esmės savo siūlymų neaiškindami, nekomentuodami ir su ja nesitardami. Manau, kad šio mūsų pokalbio tikslas - atkreipti plačiosios mokslininkų visuomenės dėmesį į tai, kad būtent dabar vyksta Lietuvos Mokslo tarybos nuostatų keitimas, į tai, kuria linkme jis vyksta, ir paraginti pagalvoti, kaip tie pakeitimai atsilieps visoms mokslo ir studijų institucijoms, jose dirbantiems, ar nuo to pagerės mokslas, bus tobulesnės studijos. Raginčiau atvirai imti svarstyti, kokie pakeitimai pageidautini ir reikalingi, o kokie - ne.

B. Vengalis: Atrodo, kad mokslas tampa politiškas. Sukūrus tokį “vėzdą”, prasidės prieštaravimai moksle, manau, kad gali būti panašu į savotišką karą, bus sunku dirbti. Reformatoriai turbūt net neįsivaizduoja kaip tai gali būti pavojinga.
       Pastarieji labai aktyvūs valdžios veiksmai kelia didelį pavojų mokslininkų savivaldai. Tačiau jie tuo pačiu metu gali padėti ir suvienyti mokslo visuomenę, užglaistyti nuomonių skirtumus, kurie dažnai kildavo tarp humanitarinių, gamtos, technikos ar agrarinių mokslų atstovų, kai reikėdavo skirstytis biudžetą ar pasirinkti mokslinės veiklos vertinimo kriterijus.

S.Janušonis: Norėčiau žinoti kaip politinės permainos ir valdžios pasikeitimai paveiks mokslą, jei bus priimti tokie Tarybos nuostatai.

B. Kaulakys: Dažnai kaitaliojantis politinėms Lietuvos valdžios orientacijoms, valstybinėms struktūroms ir valdininkams, kurie yra atsakingi už Lietuvos mokslo ir studijų plėtojimą bei perspektyvas, tik Mokslo taryba gali deramai rūpintis, kad reforma vyktų, būtų užtikrintas tam tikras jos nuoseklumas ir perimamumas. Todėl pageidautina, kad ji būtų nelabai jautri politinėms permainoms.
       Labai abejoju, ar reikia į Mokslo tarybą įtraukti būrį viceministrų arba kitų, nieko bendro su mokslu neturinčių pareigūnų, ir suteikti jiems sprendžiamojo balso teisę Taryboje. Jie ir taip turi savo sprendžiamąją galią kaip valstybės pareigūnai.
       Kai kurie reformos vykdytojai kelia Tarybos darbo trūkumus, bet jų atsiranda pirmiausiai dėl Tarybos darbo organizavimo nesklandumų. Taryba retai gauna valdininkų, specialistų ar institucijų gerai parengtus dokumentų projektus. Dažnai pati Taryba rengia norminių dokumentų ir nutarimų projektus nuo pradžios iki pabaigos. Valdininkai patys turėtų parašyti projektus, pateikti juos ekspertams. Bet tokios tvarkos nesilaikoma.

V. Gontis: Todėl Tarybos nuostatuose turėtų būti nustatyta tvarka, kaip Taryba bendradarbiauja su valstybės institucijomis. Tos tvarkos negali nustatyti pačios Tarybos tvirtinamas darbo reglamentas, tokią kompetenciją turi tik Seimas.
       Tarybai įstatymu nustatytos mokslo savivaldos institucijos ir valstybės mokslinio eksperto funkcijos negali būti atskiriamos. Tik per savo išskirtinę teisę būti Seimo ir Vyriausybės ekspertu visais mokslo ir studijų organizavimo klausimais Taryba gali įgyvendinti ir savo savivaldos funkciją. Tai teisė teikti Vyriausybei pasiūlymus, į kuriuos ji turėtų atsižvelgti. Vien savivaldos institucija Taryba būti negali, nes vykdomoji valdžia priklauso Vyriausybei ir jos institucijoms.

K.Repšas: Seimas neturėtų priimti tokių nuostatų projekto. Girdėjau akademiką E. Vilką sakant, kad tokiu būdu siekiama sustiprinti valdymą.

J. Ulbikas: Vyriausybė valdymą turi stiprinti siekdama savo institucijų veiklos pastovumo, aukštos valstybės tarnautojų kvalifikacijos ir, žinoma, sklandaus bendradarbiavimo su visuomenės institucijomis.
       Jei Vyriausybė savo patarėjais ar tarnautojais pasirinks tuos, kurie sako, kad mokslo Lietuvoje yra perdaug, kai yra atvirkščiai, - galime sulaukti nepataisomų sprendimų.
       Štai nuo bendrojo vidaus produkto mokslui skiriama tik 0,5 proc. Tai labai mažai.

V.Būda: Mokslo ir studijų fondui šiais metais teskirta 8 mln. Lt.

B. Kaulakys: Vokietijoje per metus apginama 20 tūkst. daktarinių disertacijų. Proporcingai gyventojų skaičiui - Lietuvoj turėtų būti apginama apie 1 tūkst. O yra apginama 50 -70.

B. Vengalis: Man asmeniškai atrodo, kad mūsų aptarinėjamas mokslinės visuomenės “sudirginimas” gali duoti ir naudos. Pirmiausia toks “šaltas dušas” turėtų išbudinti iš gilaus įmigio platesnius mokslo visuomenės sluoksnius, neretai besirūpinančius vien savo asmeniniais reikalais. Gerbiamieji, daugelis mūsų linkę kęsti nepriteklius ir laukti, kad kas nors kitas mumis, mokslininkais, rūpintųsi. Turime visiems laikams įsisąmoninti, kad mumis niekas niekada nepasirūpins. Visais laikais netgi patys geriausi mokslininkai niekada nepriklausydavo geriausiai apmokamai visuomenės daliai. Šiuo metu, norėdami susikurti normalias darbo sąlygas, mokslininkai tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip, pvz., Švedija atiduoda labai daug laiko siekdami įrodyti visuomenei savo veiklos tikslingumą.

Dėl minėto nuostatų projekto ir anksčiau diskutavo mokslininkai, savo pastabas pareiškė įvairios institucijos. Koks bus pasiūlytas galutinis projekto variantas, kol kas neaišku. Mokslininkai laukia sunerimę.

Nuotraukose:

Diskusijos metu “Mokslo Lietuvos” redakcijoje.

Mokslininkai sunerimę. Iš kairės į dešinę: B. Vengalis, K. Repšas, S. Janušonis, B. Kaulakys.

Habil. dr. V. Būda: "Mes už reformas, ne už revoliuciją".

Dr. J. Ulbikas: "Esu girdėjęs, kad mokslo Lietuvoj per daug…".

LIETUVOS STUDIJŲ IR MOKSLO INSTITUCIJŲ SENATŲ (TARYBŲ) PIRMININKŲ KONFERENCIJOS R E Z O L I U C I J A Vilnius, 1998 09 18 Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, Švietimo ir mokslo ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai        Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencija nepritaria siūlomam naujoviškam Lietuvos mokslo tarybos formavimo būdui - skyrimo “iš viršaus” principu.        Manome, kad Lietuvos mokslo taryba turi būti savarankiškai veikiančia mokslo ir studijų savivaldos institucija, Seimo ir Vyriausybės moksliniu ekspertu bei konsultantu mokslo ir studijų plėtotės klausimais, kaip ir numatyta veikiančiame Mokslo ir studijų įstatyme. Tai gali atlikti tik turinti mokslo visuomenės pasitikėjimą ir jai atstovaujanti institucija. (Šiuo metu svarstoma net savivaldybių merų tiesioginio rinkimo balsuojant visiems piliečiams galimybė. Negi mokslininkai yra mažiau sąmoningi piliečiai, kad negalėtų išsirinkti savo savivaldos institucijos?).        Dažnai kaitaliojantis politinėms Lietuvos valdžios orientacijoms, valstybinėms struktūroms ir valdininkams, atsakingiems už Lietuvos mokslo ir studijų ateitį, tik Lietuvos mokslo taryba užtikrina tam tikrą reformos nuoseklumą, perimamumą ir stabilumą.        Tarybos darbo trūkumai, kuriuos kelia dabartiniai mokslo ir studijų reformos vykdytojai, atsiranda ne dėl Tarybos formavimo principų ar jos sudėties, bet dėl Tarybos darbo organizavimo nesklandumų. Taryba retai gauna valdininkų ir specialistų kokybiškai paruoštus ir autoriaus (institucijos atstovo) pristatomus bei kvalifikuotai ginamus dokumentų projektus. Dažnai pati Taryba ruošia norminių dokumentų ir nutarimų projektus nuo pradžios iki pabaigos. Valstybės institucijų ir Tarybos bendradarbiavimas nėra reglamentuotas norminių aktų ir todėl yra nepakankamas. To nėra pakankamai apibrėžta ir 1998 08 31 Tarybos Nuostatų projekte (priešingai ankstesniems Nuostatų projektams). Vyriausybės nutarimai svarbiais mokslo ir studijų kokybės klausimais dažnai priimami net nepaklausus Tarybos nuomonės. Į Tarybos nuomonę dažnai neatsižvelgiama. Todėl atskirų asmenų eskaluojamas teiginys, kad Lietuvos mokslo taryba netgi trukdo mokslo ir studijų reformai bei plėtotei nėra visai korektiškas.        Nesuprantama, kodėl Lietuvos mokslo taryboje beveik nesvarstomos svarbiausios mokslo ir ypač studijų problemos: didelio pedagoginio krūvio ir dėl to nepakankamo mokslinio darbo aukštosiose mokyklose problema, mokslo daktarų bei mokslininkų ir profesūros pamainos ruošimo krizinė (kokybės ir kiekybės požiūriu) situacija, valstybės finansuojamų ir mokamų studijų santykis, studijų kreditavimas, valstybės finansuojamų vietų konkrečiose studijų programose kiekis tiek valstybės mastu, tiek atskirose aukštosiose mokyklose bei kiti esminiai mokslo ir ypač studijų finansavimo principai.        Reikia keisti ne Tarybos formavimo principus, bet jos darbo organizavimą, įgyvendinant nuostatą, kad Lietuvos mokslo taryba atliktų visų įstatymų ir nutarimų, susijusių mokslu ir studijomis, ekpertizę, teiktų siūlymus valstybinės valdžios institucijoms visais svarbiausiais mokslo ir studijų funkcionavimo klausimais. Todėl Tarybos nuostatai turi reglamentuoti ir jos santykius su Valstybės institucijomis (projektų pristatymo ir nagrinėjimo Taryboje, Valstybės institucijų atsižvelgimo ar neatsižvelgimo į Tarybos nuomonę, motyvuoto atsakymo Tarybai, nuomonių derinimo ir kitas procedūras).        Tarybos darbe nereikėtų atsisakyti ir anksčiau praktikuoto viešumo, kai su svarbių dokumentų projektais būdavo supažindinamos mokslo ir studijų institucijos bei mokslininkų organizacijos, atsižvelgiama į gautas pastabas. Konferencijos prezidentas habil. dr. B. Kaulakys