Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, Švietimo ir mokslo ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai

       Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencija nepritaria siūlomam naujoviškam Lietuvos mokslo tarybos formavimo būdui - skyrimo "iš viršaus" principu.
       Manome, kad Lietuvos mokslo taryba turi būti savarankiškai veikiančia mokslo ir studijų savivaldos institucija, Seimo ir Vyriausybės moksliniu ekspertu bei konsultantu mokslo ir studijų plėtotės klausimais, kaip ir numatyta veikiančiame Mokslo ir studijų įstatyme. Tai gali atlikti tik turinti mokslo visuomenės pasitikėjimą ir jai atstovaujanti institucija. (Šiuo metu svarstoma net savivaldybių merų tiesioginio rinkimo balsuojant visiems piliečiams galimybė. Negi mokslininkai yra mažiau sąmoningi piliečiai, kad negalėtų išsirinkti savo savivaldos institucijos?).
       Dažnai kaitaliojantis politinėms Lietuvos valdžios orientacijoms, valstybinėms struktūroms ir valdininkams, atsakingiems už Lietuvos mokslo ir studijų ateitį, tik Lietuvos mokslo taryba užtikrina tam tikrą reformos nuoseklumą, perimamumą ir stabilumą.
       Tarybos darbo trūkumai, kuriuos kelia dabartiniai mokslo ir studijų reformos vykdytojai, atsiranda ne dėl Tarybos formavimo principų ar jos sudėties, bet dėl Tarybos darbo organizavimo nesklandumų. Taryba retai gauna valdininkų ir specialistų kokybiškai paruoštus ir autoriaus (institucijos atstovo) pristatomus bei kvalifikuotai ginamus dokumentų projektus. Dažnai pati Taryba ruošia norminių dokumentų ir nutarimų projektus nuo pradžios iki pabaigos. Valstybės institucijų ir Tarybos bendradarbiavimas nėra reglamentuotas norminių aktų ir todėl yra nepakankamas. To nėra pakankamai apibrėžta ir 1998 08 31 Tarybos Nuostatų projekte (priešingai ankstesniems Nuostatų projektams). Vyriausybės nutarimai svarbiais mokslo ir studijų kokybės klausimais dažnai priimami net nepaklausus Tarybos nuomonės. Į Tarybos nuomonę dažnai neatsižvelgiama. Todėl atskirų asmenų eskaluojamas teiginys, kad Lietuvos mokslo taryba netgi trukdo mokslo ir studijų reformai bei plėtotei nėra visai korektiškas.
       Nesuprantama, kodėl Lietuvos mokslo taryboje beveik nesvarstomos svarbiausios mokslo ir ypač studijų problemos: didelio pedagoginio krūvio ir dėl to nepakankamo mokslinio darbo aukštosiose mokyklose problema, mokslo daktarų bei mokslininkų ir profesūros pamainos ruošimo krizinė (kokybės ir kiekybės požiūriu) situacija, valstybės finansuojamų ir mokamų studijų santykis, studijų kreditavimas, valstybės finansuojamų vietų konkrečiose studijų programose kiekis tiek valstybės mastu, tiek atskirose aukštosiose mokyklose bei kiti esminiai mokslo ir ypač studijų finansavimo principai.
       Reikia keisti ne Tarybos formavimo principus, bet jos darbo organizavimą, įgyvendinant nuostatą, kad Lietuvos mokslo taryba atliktų visų įstatymų ir nutarimų, susijusių mokslu ir studijomis, ekpertizę, teiktų siūlymus valstybinės valdžios institucijoms visais svarbiausiais mokslo ir studijų funkcionavimo klausimais. Todėl Tarybos nuostatai turi reglamentuoti ir jos santykius su Valstybės institucijomis (projektų pristatymo ir nagrinėjimo Taryboje, Valstybės institucijų atsižvelgimo ar neatsižvelgimo į Tarybos nuomonę, motyvuoto atsakymo Tarybai, nuomonių derinimo ir kitas procedūras).
       Tarybos darbe nereikėtų atsisakyti ir anksčiau praktikuoto viešumo, kai su svarbių dokumentų projektais būdavo supažindinamos mokslo ir studijų institucijos bei mokslininkų organizacijos, atsižvelgiama į gautas pastabas.