Gediminas Zemlickas

Su Kauno technologijos universiteto pertvarkos rezultatais ir plėtros nuostatomis supažindino šio universiteto rektorius prof. habil. dr. Kęstutis Kriščiūnas.

Įdomių būta ir klausytojų. Vieną iš jų - dr. Donatą Tijūnėlį prisiminiau iš lietuviams įsimintinos 1990 m. vasaros. Tuo metu, tik ką atšaukus M.Gorbačiovo ekonomines sankcijas nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai, iš JAV atvyko 18 mūsų tėvynainių, norinčių užmegzti profesinį bendravimą su savo gimtinės pramonininkais, inžinieriais, pirmuosius žingsnius žengiančiais verslininkais. Lietuvos išradėjų draugija Kaune M. Žilinsko galerijoje tuomet surengė dviejų dienų seminarą pramonės darbuotojams. Tarp mus konsultuoti atvykusių JAV lietuvių įsiminiau dr. Algirdą Kanauką, Audronę Kubiliūtę, Putiną Mašalaitį, dr. Donatą Tijūnėlį, Donatą Šatą ir kt. Šiai amerikiečių lietuvių išvykai į Lietuvą vadovavo būtent inžinierius chemikas D.Šatas, beje, panašias ekskursijas į Tėvynę išeivijos lietuviams pradėjęs organizuoti gerokai anksčiau, kai apie nepriklausomybę galėjome dar tik svajoti. Bendrųjų pramonės valdymo, rinkos tyrinėjimo, prekybos teisės ir kitų panašių sričių žinovai - mūsų tautiečiai - protino Lietuvos pramonės darbuotojus ir vadovus. Savo ruožtu Amerikos lietuviai turėjo gerą progą susipažinti su mūsų pramonės poreikiais, vadovų profesiniu parengimu.

Svarbiausia tai, kad sunkiu Lietuvai metu išeivijos lietuviai buvo kartu su savo Tėvyne, ieškojo ir rado veiksmingų būdų jai padėti.

Per pietų pertrauką šių eilučių autorius su dr. Donatu Tijūnėliu atsidūrė greta eilėje prie pietų, kuriuos gamino vietinės lietuvės - pasotinti daug simpoziumo dalyvių ir svečių nebuvo lengva. Kaip tyčia antrasis patiekalas baigėsi, o kito nespėta pagaminti, tad eilutė kiek įstrigo. Akivaizdus įrodymas, kad ir rinkos santykių citadelėje - Amerikoje - pasitaiko eilių. Bent jau žurnalistine prasme toji eilė šių eilučių autoriui labai pravertė, nes leido su dr. Donatu Tijūnėliu šiek tiek pabendrauti. Kaip kompanijos “Viskase” atstovas simpoziumo sekcijoje “Lietuvos integracija į Europą” jis skaitė pranešimą “Vadyba globaliniame kontekste”.

Pernelyg nenutoldami nuo ką tik išklausytų prof. R.Kašūbos ir prof. K.Kriščiūno pranešimų konteksto su daktaru kalbėjomės ne apie globalius, bet apie gana paprastus, nors taip pat svarbius dalykus. Rūpėjo sužinoti, kaip JAV registruojami ir turi teisę dirbti inžinerinį darbą kitose šalyse atitinkamą išsilavinimą gavę specialistai. Pasak D. Tijūnėlio, JAV kiekviena valstija turi savo inžinierių registravimo tvarką. Štai Ilinojaus valstijos gubernatorius skiria 8 - 9 žmones, kurie gauna teisę peržiūrėti ir įvertinti inžinierių kvalifikaciją - sudaro sąlygas laikyti kvalifikacinius egzaminus. Dr. Donatas Tijūnėlis kaip tik ir yra vienas iš tos kvalifikacinės grupės narių.

Grupė peržiūri norinčiojo valstijoje užsiimti inžinieriaus praktika dokumentus ir, jeigu viskas tvarkinga, baigusiam JAV pripažintą universitetą leidžiama laikyti egzaminus. Jie sudaryti iš dviejų dalių, gal net teisingiau sakyti - etapų. Pirmiausia laikomas inžinerijos pagrindų egzaminas. Jis tęsiasi 8 valandas , ir jį laiko inžinerijos mokslus baigę bakalaurai. Jeigu bakalauras baigęs universitetą, kuris turi ABET sertifikaciją, tai toks bakalauras traktuojamas kaip inžinerijos praktikantas, kuriam dar privalu mokytis profesijos paslapčių. Jis turi 4 metus dirbti savo profesinėje srityje, ir tik po to gali paduoti prašymą leisti jam laikyti antrąją egzaminų dalį.

Ekspertų grupė, kuriai priklauso ir dr. D.Tijūnėlis, nagrinėja prašymą, nustato, ar pateikėjas yra pakankamai kvalifikuotas, kad galėtų laikyti antrąją dalį egzaminų. Tai profesinio lygio egzaminai, kurių metu neklausinėjama apie bendruosius inžinerijos dalykus, bet užduodami praktiški ir labai konkretūs klausimai. Pavyzdžiui, kaip statytis gyvenamąjį namą, chemijos įmonę, kaip spręsti saugos klausimus, kaip statyti taupiai ir pan.

Maždaug pusė pretendentų išlaiko egzaminus iš pirmo karto. Neišlaikius galima bandyti iš naujo, nes tokie egzaminai rengiami keletą kartų per metus. Užmokestis už laikymą veikiau simbolinis ir paprastai didesnių kliūčių pretendentams nesudaro.

O ką daryti, jeigu žmogus baigė universitetą, kuris nėra pripažintas JAV? Tada dr. D.Tijūnėlio kolegos kreipiasi į AACRO (American Association of Comission Registral’s in Admission Officers) su prašymu patvirtinti universiteto vertinimą. Jei universitetas tinkamo lygio, tai jį baigusiajam suteikiama teisė laikyti pirmąją egzaminų dalį, kurią jau šiek tiek aptarėme. Tačiau antrąją dalį tokiam pretendentui galima laikyti tik po 8 metų darbo praktikos.

Beje, norint, kad universitetas gautų ABET sertifikaciją, tenka įdėti gana daug pastangų, be to, tai kainuoja ir materialiai.

Dr. D.Tijūnėlis įsitikinęs, kad amerikiečių inžinierių rengimo ir kvalifikacijos pripažinimo sistema yra gera, kadangi ją nori perimti ir japonai.

Ką mano apie lietuvių inžinierius? Dr. D.Tijūnėlis prisiminė atvejį, kai jo paklausė - gal žinąs kokį lietuvį inžinierių, kuris norėtų gero darbo? Nesupratęs klausimo, D.Tijūnėlis pasiteiravo: “Kokio inžinieriaus - elektriko, mechaniko?” “Ne, lietuvio inžinieriaus.”

Iš pasakojimo atrodytų, kad būti lietuviu inžinieriumi - tai jau savaime savotiškas kokybės ženklas Amerikoje. Matyt, sprendžiama pagal viršukalnes - Romą Viskantą, Algirdą Avižienį. Beje, pastarasis buvo vienas iš mokslo ir kūrybos simpoziumų iniciatorių ir organizatorių JAV. Šie nuopelnai aukštai įvertinti: 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Mindaugo karūnavimo - Lietuvos valstybės dienos proga Kalifornijos universiteto profesorius, atkurto Vytauto Didžiojo universiteto pirmasis rektorius Algirdas Avižienis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinu.

Žinoma, mėginau išsikvosti, ką dr. D.Tijūnėlis mano ne vien apie Amerikoje mokslus baigusius, bet ir apie Lietuvoje parengtus inžinierius. Pašnekovas prisipažino ne itin daug tų inžinierių pažįstąs. Bet apie kompiuterių srities inžinierius iš Lietuvos jis pasakė trumpai drūtai: “Jie puikūs ir Amerikoje gražiai užsirekomenduoja”. Todėl D.Tijūnėlis į inžinierių rengimą Lietuvoje žvelgia optimistiškai.

Svarbu, anot D. Tijūnėlio, kad inžinieriai iš Lietuvos neišbėgiotų, nepamirštų gimtinės. Būdamas Indijoje jis vieno mokslinio instituto direktoriaus paklausė: “Ką jūs galvojate apie Indijos inžinierius, kurie išvažiuoja į užsienį. Ar nebijote “smegenų nutekėjimo?” “Ne, mes žiūrime į tai, kaip į savo “smegenų banką”, - atsakęs direktorius. Toks požiūris D.Tijūnėliui atrodo labai teisingas ir gražus. Jis norėtų, kad ir lietuviai inžinieriai, kiek padirbę užsienyje, įgavę daugiau patirties, grįžtų atgal į Tėvynę, nes čia darbo per akis. Jeigu geri lietuviai liks Tėvynėje, viskas bus gerai. Šiuo metu pašnekovas matąs daugiau gerų pokyčių Lietuvoje.

Bet dėl vienos aplinkybės dr. D.Tijūnėlis buvo susikrimtęs ir jautėsi nepatogiai. 1990 m. atvykęs į Lietuvą rūpinosi verslo reikalais ir grynai labdaringais tikslais susitiko su mūsų pramonės atstovais. Tik vėliau sužinojo, kad kažkas už tą susitikimą pinigus ėmęs… Ligi šiol mūsų tėvynainis jaučiąs didelį nesmagumą.

Šį rudenį D.Tijūnėlis visvien pasiryžęs atvykti į Vilnių ir kartu atsivežti Amerikos verslų mokyklos magistrantūros klasės studentus, kuriuos jam, kaip dėstytojui, buvo pasiūlyta lydėti į Prahą ir Varšuvą - mat Amerikos universitetai savo studentus siekia supažindinti ir su kitų valstybių verslo eiga. D.Tijūnėliui šis pasiūlymas pasirodė patrauklus ir dėl to, kad daugiau amerikiečių galima sudominti Lietuvos verslo ir pramonės reikalais. Todėl savo užsakovams jis atsakė sutinkąs su studentais vykti į Europą, bet tik su viena sąlyga - į kelionės maršrutą įtraukti ir Lietuvą. Užsakovas sutiko, tad, be Prahos ir Varšuvos, bus proga atvykti ir į Vilnių.

Ką reikėtų daryti Lietuvos inžinierių rengimo organizatoriams, kad mokslus baigusieji ir baigiantieji greičiau gautų tarptautinį pripažinimą? Į šį klausimą dr. Donatas Tijūnėlis atsakė labai paprastai: pirmiausia nereikia prarasti noro mokytis tų inžinerijos dalykų. Dabar Lietuvoje jis matąs nepaprastą veržimąsi studijuoti vadybą. Tad nors prieš 8 metus atvykęs iš Amerikos dr. D Tijūnėlis lietuvius agitavo už vadybos mokslą, bet dabar siūlo nepersūdyti, nepamiršti ir inžinerijos mokslų.

Pirmasis klausimas labiau priminė komentarą, problemos formulavimą. Nebe pirmos jaunystės mūsų tautietis iš salės teigė, kad Lietuva dabar bambagysle pririšta prie Maskvos energetinių išteklių, bet nieko nedaroma, kad padėtis keistųsi. Kai Vakarų Vokietija atėjo į Rytų Berlyną, tai pirmas dalykas, kurio ėmėsi - sugriovė sovietinę šilumos tiekimo sistemą ir iškart perėjo prie Vakaruose įprastos daug našesnės sistemos. O Lietuvoje vis dar išlaidaujama: žiemą prie šiluminių trasų žaliuojanti žolė, šildomos gatvės, tuneliai. Vasarą būdamas Lietuvoje tautietis matęs, kaip mes kiekviename mikrorajone šildome vieną kambarį, nors lauke +25^° C! Dėl tokio išlaidavimo jam, amerikiečiui, gėda. Lietuva įsiskolinusi Vakarų šalims didžiules pinigų sumas, iš Rusijos brangiai perka energetinius išteklius, bet visiškai nemoka taupyti.

Antroji problema - tai Ignalinos atominė elektrinė. Pasak mūsų tautiečio, ši elektrinė yra ne Lietuvos, bet rusų rankose, kadangi ten dirba 99 proc. rusų tautybės darbuotojų.

Vietoj konkretaus atsakymo sesijos vedėjas ėmė dėstyti šiaip jau labai teisingas mintis - vienašališkas ėjimas į Vakarų Europą Lietuvai galįs labai brangiai kainuoti. Pasaulyje esą daug valstybių, kurios net ir nepriklausydamos vieno ar kito regiono ekonominei jėgai rinkos sąlygomis galinčios puikiausiai verstis ir net klestėti…

Matyt, nagrinėti globalias problemas kartais yra paprasčiau, negu rasti atsakymus į konkrečius kasdienius, paties gyvenimo keliamus klausimus. Visa blogybė, kad tų klausimų negirdint pati problema neišnyksta. Per pertrauką atvykėlės iš Lietuvos piktinosi amerikonu, kuris taip smarkiai iškreipė tiesą, nes nė viena nebuvo mačiusi per vasaros karštymetį Lietuvos miestuose šildomų kambarių. Apie tai švelniosios lyties atstovės tarpusavyje karštai diskutavo, bet taip, kad tautietis girdėtų ir vyniotų ant ūso. Buvo visiškai akivaizdu, kad tai tik diskusijos užuomazgos, tad kol aistros neįsisiūbavo, pamėginau pirmas užkalbinti tautietį.

Tada ir susipažinau su civilinės pramonės statybos inžinieriumi Povilu Vaičekausku, buvusiu Lietuvos partizanu, patyrusiu Sibiro tremtį. Dabar jau bene dešimt metų gyvena JAV, Čikagoje. Dalyvauja įvairioje visuomeninėje veikloje: yra Amerikos lietuvių tarybos narys, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro bendradarbis, Lietuvos partizanų globos fondo valdybos sekretorius. Žodžiu, aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės gyvenime.

Gerbiamas pone Vaičekauskai, gal į tuos klausimus, kuriuos iškėlėte, galėtumėte pats ir atsakyti?
Jau minėjau, kad vokiečiai pirmiausia sugriovė sovietinę šilumos tiekimo sistemą. Lietuvai reikia skolintis lėšų ir taip pat kuo greičiau tą sistemą reformuoti. Laikas atsisakyti šildymo “gyvatukų”. Amerikoje vasarą mes jais nesinaudojame, todėl nė cento ir nemokame. Skalbinius džioviname balkonuose, kiemuose. Nejau Lietuva turtingesnė už Ameriką?

Man sunku vertinti Čikagos klimatą, bet Lietuvoje netgi ir vasaros dažnai darganotos. Ką patartumėte šeimoms, auginančioms mažus vaikus - kur išdžiovinti kad ir rankšluosčius?
Jei gyventojai nepajėgia mokėti už šilumą, o valstybė tų išlaidų padengti, tai reikia galvoti, kaip šią problemą spręsti. Juk ir M.Gorbačiovas siūlė Lietuvai pagalvoti, kaip ji gyvensianti, jeigu bambagysle susijusi su Rusija. Belieka arba pinigus skolintis, arba kažką iš esmės keisti.

Pozicija aiški. O kaip siūlytumėte spręsti Ignalinos atominės elektrinės problemą?
Šia elektrine labiausiai susirūpinę švedai bei kai kurios kitos Europos valstybės. Reikės apsispręsti, ar ateityje elektrinė bus eksploatuojama, ar ne. Žinoma, Lietuvai naudinga elektros energiją parduoti. Bet kai iš gyventojų imama 20-22 ct už kilovatvalandę, o svetimiems parduodama po 7 ct, tai juk irgi reikia žiūrėti. Būtina taupyti. Atviros laiptinės, išmušti langai ir per juos švilpiantis vėjas - sovietmečio palikimas. Švaistomos šilumos kalorijos.
       Pastebėjau, kad šiek tiek pratinamasi prie tvarkos Vilniaus Žirmūnų, Fabijoniškių ir kt. mikrorajonuose. Bet gausu dar ir sovietinio palikimo.

Dėl šilumos ar energijos taupymo Jūs visiškai teisus. Bet šiek tiek nukrypome nuo klausimo, kurį Jūs pats ir iškėlėte: kas darytina su Ignalinos atomine elektrine? Jums nerimą kelia elektrinės darbuotojų tautinė sudėtis?
Kas patikės Lietuvos gerais kaimynais, jeigu jiems Klaipėdos kraštas “priklauso”? Stebėjau per Lietuvą važiuojančio traukinio Kaliningradas - Maskva keleivius. Kauno geležinkelio stotyje išgirdau jų repliką: “Ak, tie lietuviai, Sovietų Sąjungą pražudė”. Galbūt tai atsitiktinumas?

Jus užgavo toks pasakymas? Bet gal tai Lietuvos žmonių nuopelnų įvertinimas?
Tai juk ir savigarbos reikalas: nors esame maža valstybė, bet turime su visais, taigi ir su didžiaisiais, kalbėtis kaip lygūs su lygiais. Dar Maskvos prezidentas Lužkovas Algirdui Brazauskui žadėjo, kad Maskva pirksianti iš Lietuvos mėsą. Bet kai tik mėginta eiti prie konkretesnių žingsnių, tuojau iškilo daugybė kliūčių. Keliami muitai, įvedami akcizai ir pan. Šiems kaimynų sprendimams Lietuva nuolaidžiauja, o juk ant palinkusios liepos visos ožkos lipa.

Atsiprašau už įkyrumą, bet visvien noriu grįžti prie atominės elektrinės. Kaip jūs siūlytumėte spręsti ten dirbančių žmonių problemą? Lietuva nebuvo parengusi branduolinės energetikos specialistų, o dirbantys elektrinėje šiaip ar taip yra Lietuvos piliečiai ir dirba mūsų šaliai.
Jie kalba rusiškai - lietuviškai nemoka. Aš ne prieš rusų kalbą, bet kodėl lietuviai, kai reikėjo, išmoko rusiškai, kodėl prisitaiko kompanijoje kad ir prie vieno ruso? Jeigu darydavome ar elgdavomės kitaip, būdavome apšaukiami nacionalistais. O atominės elektrinės darbuotojai kažkodėl nevadinami nacionalistais, nors lietuvių kalbos nesimoko. Vadinasi, rusiškas nacionalizmas galimas, bet, gink Dieve, ne lietuviškas?

Nei Jūs, nei aš nepriversime tų žmonių mokytis lietuvių kalbos, jeigu jie to nenori, jeigu pats gyvenimas Lietuvos valstybėje jų neprivers.
Bet demokratija juk nėra chaosas! Įveskime daugiau savo kontrolės. Kuo mes pasitikime? Atominė elektrinė yra Lietuvos teritorijoje, tad privalome užtikrinti jos saugumą.

Kokią alternatyvą šiuo metu matote? Nejaugi galėtume tuos rusakalbius atominės energetikos specialistus pakeisti lietuviais specialistais? Negalime. O jei ir galėtume, tai negi žmogų iš darbo atleistume tik dėl to, kad jis kitakalbis? Argi tokia nuostata suderinama su amerikietiškos demokratijos tradicija, kuria tikriausiai didžiuojatės?
Nesakau, kad tuos žmones reikia išvyti. Kita vertus, kokiu keliu jie atėjo? Jeigu jiems Lietuvoje bloga, jeigu jaučiasi nuskriausti, tai gali juk ir išeiti.
       Visos užsienio lietuvių pastangos nukreiptos į tai, kad Lietuva išsilaikytų, būtų. Juk dėl to kovojome. Pirmiausia, ko trūksta Lietuvai, - tai patriotiškumo. Jo stinga jaunimą auklėjant mokyklose, Lietuvos teisės ir Karo akademijose. Reikia diegti patriotiškumą, kad lietuviai galvas guldytų už tėvynę, už savuosius. Kodėl valstybės švietimo sistemoje įvesta pilietiškumo, o ne patriotiškumo sąvoka? Kas tą terminą įdiegė? Norėjau to paklausti gerbiamųjų Lietuvos atstovų. Mums išeivijoje tai nesuprantamas dalykas.

Lietuvos žemė nėra Dievo dovanota tik lietuviams, čia gyvena lenkai, rusai, gudai, latviai, žydai, totoriai, karaimai - bene 70 tautų atstovai. Ką su jais daryti, kaip elgtis?
Visi jie turi mokytis lietuviško patriotizmo.

Gal pasakykime kiek kitaip: kitataučiai turėtų būti integruojami į Lietuvos reikalus ir valstybės gyvenimą.
Jie patys turėtų stengtis integruotis. Tėvai lenkai pamatė, kad be lietuvių kalbos neprasimuši, vaikas negaus nei geresnės tarnybos, nei galimybių - pragmatizmas verčia mokytis lietuvių kalbos. Tačiau jeigu mes patys nesame patriotai, veržiamės į kosmopolitizmą, tai kaip patriotizmo išmoks kitataučiai? Lietuvoje pasigendu tautinės mokyklos ir patriotiškumo.
       Kaip Lietuvos partizanų globos fondo valdybos sekretorius turiu pasakyti, jog mes pirmieji iškėlėme klausimą, kad Lietuvos partizanams būtų pripažintos tos pačios teisės, kaip ir 1918 m. savanoriams, laisvės kovų dalyviams. Lietuvos valstybė buvo pamiršusi savo priedermę partizanams. O juk būtent jie sudarė pagrindinę tautos jėgą, kuri kone dešimt metų sugebėjo priešintis svetimiems okupantams.
       Lietuvos Seimas ir LDDP vyriausybė nekreipė dėmesio į partizanus, spaudoje jie buvo net persekiojami. Mes šitai jautėme ir matėme. Juk nenubaustas nė vienas lietuvių patriotų žudikas. Gal galite man pateikti bent vieną kitokį pavyzdį? Kur dabar tie, kurie žmonėms skaldė galvas? Jie gyvena, gauna didesnes algas bei pensijas ir už buvusius partizanus.
       Būtent užsienio, visų pirma JAV lietuviai iš savo kišenės pradėjo remti tuos pamirštuosius, prie jų kuklių pensijų kasmet pridėdami po vieną kitą šimtinę dolerių. Tada ir Lietuvos vadovams, matyt, pasidarė nepatogu, kad užsienio lietuviai remia, o savieji valstybėje pamiršo. Tik neseniai Seimas įvertino Lietuvos partizanų nuopelnus valstybei ir tautai. Tai toks būtų mano, užsienio lietuvio žodis.

Autoriaus nuotraukose:

Dr. D. Tijūnėlis simpoziume.

Dekanas prof. R. Kašūba (kairėje) Lietuvos mokslininkus supažindina su šiais Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos ir inžinerinės technologijos koledžu.

Prof. A. Avižienis - vienas iš mokslo ir kūrybos simpoziumų iniciatorių.

Inžinierius P. Vaičekauskas.

Lietuvos mokslininkai - Ilinojaus technologijos institute.

Šiaurės Ilinojaus universitete - telekonferencijų salėje.