XIX a. lietuviškų knygų sostinė Tilžė Graviūra spausdinama pirmą kartą

Tęsiame pokalbį su Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretoriumi, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu, Knygotyros katedros vedėju prof. Domu KAUNU. Tęsinys. Pradžia Nr. 15 Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

     Praėjusį kartą minėjote konferenciją Liubeke, kurios metu vienas vokiečių tyrinėtojas mūsų Joną Bretkūną priskyrė slavams. Man pasirodė įdomu tai, kad ši klaida ar nesusipratimas ne tiek Jus sunervino, kiek netgi savaip sužadino tam tikrą susidomėjimą. Ar tai ypatingos tolerancijos pasireiškimas? Gal iš tiesų kolegų paklydimuose taip pat galima įžvelgti ir teigiamą momentą?

     Mes, mokslo žmonės, prie panašių klaidų ar akibrokštų esame pripratę ir net įgiję tam tikrą imunitetą. Visada lauk netikėtumo ir galvok, kiek vienas ar kitas teiginys pagrįstas. Jeigu matau, kad argumentacija nepaneigiama, paremta faktais, tai ją priimu ir koreguoju savo paties įsitikinimus.
     Antai mes kategoriškai neigėme buvus migraciją tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Ar vyko Prūsijos krašto apgyvendinimas ir iš Lietuvos? Dar prieškaryje, pradedant istoriku Povilu Pakarkliu, ir pokario metais to niekaip nepripažindavome. Šiuo metu jau sutinkame, kad tarp vienos ir kitos Lietuvos dalies vyko didelė ir labai ryški migracija. Daug Didžiosios Lietuvos vietovardžių net buvo pernešta į Mažąją Lietuvą. Visuomet sakau: pažiūrėkime, kiek Žemaitkiemių ir kitų panašių žemaitiškų pavadinimų atsidūrė Mažojoje Lietuvoje. Berods suskaičiavau 26. Iš kur atsirado? Aiškiai buvo nunešti.
     Bet migracija nevyko į slavų ar kitas žemes. Ji vyko pas savo genties brolius - taip turėtume suvokti. Mūsų gentainiai migravo ten, kur buvo priimami, galėjo kalbėti savo kalba. Skverbėsi į giminiškas baltiškas teritorijas, o palei Įsrutį, Ragainę, Tilžę - į visiškai lietuviškas žemes. Šis procesas prasidėjo dar gerokai iki Mažvydo laikų.

     O nuo kada migracija vadintina kolonizacija?

     Kalbu apie vidinę migraciją. Į politinę erdvę šio reiškinio neperkelčiau, kadangi niekas jo neorganizavo - vyko natūrali migracija. Kolonizacijos šaknys paprastai esti politinės.
     Dėl tokių dalykų - abiejų Lietuvos dalių gyventojų maišymosi - mes jau nebesiginčijame, tačiau kartais pasitaiko kietakakčių, kartojančių senas dogmas. Konferencijos - dėkinga vieta, kur galima išsakyti savo nuomonę. Straipsnio gali ir neperskaityti, bet konferencijoje ausų neužsikimši, todėl puikiausiai pavyksta susiremti su oponentu ir kai ką kai kada laimėti. Minėtoje Liubeko konferencijoje ir aš išsakiau argumentus, atsakydamas į klausimą: kas rodo, kad dar toliau į vakarus nuo Karaliaučiaus ir kitose Prūsijos vietose būta lietuviško krašto? Jūs kokį argumentą pateiktumėte?

     Lietuviškai mokančių kunigų poreikį.

     Tai vienas iš argumentų, bet ne vienintelis. Aš pateikiau savo srities - knygotyros - argumentus: knygų paplitimą krašte. Kur ir kada prekiauta lietuviškomis knygomis? Esu ištyręs ir žinau, kur, į kokius miestus, kaimus ir bažnytkaimius buvo siunčiamos lietuviškos knygos. Kada intensyviau, kada mažiau. Lietuviškų knygų prekyba net XIX a. pabaigoje dar siekė tokias vietas, kur šiandien mums nebeatrodo, kad galėjo koks lietuvis gyventi. Man žinomos tokios vietos nusidriekė už Karaliaučiaus. Deimenos, Priegliaus upės - štai tas regionas, kur XVII - XIX a. buvo platinamos lietuviškos knygos. Galbūt pirkėjai negyveno kompaktiškai, bet jų būta. Ir gerai žinoma, kas knygas pirko. Taigi knygotyros duomenys pateikia nepaneigiamų įrodymų, kur gyventa lietuviškai kalbančių žmonių ir lietuvių. Per konferenciją rodžiau žemėlapį: kokiose vietovėse ir kada prekiauta lietuviškomis knygomis, spaustuvininkų siunčiamomis iš Tilžės, Klaipėdos, Karaliaučiaus. Klausytojai paprastai suklusdavo.

      Kiek šie duomenys ir išvados yra nauji dalykai?

      Gana nauji. Parapijos, lietuviškos pamaldos - tai gerai žinomi duomenys ir argumentai. Bet knygų pirkimo ir paplitimo arealas - stiprus papildantis argumentas. Tautos istorijai ir kultūrai svarbu žinoti, kokie buvo vienos ar kitos tautos knygų telkiniai, paplitimo rajonai, tų knygų vartotojai.

     Ar kitos tautos taip pat remiasi knygotyros duomenimis?

     Taip, bet gilesnių apibendrinimų negalėčiau pateikti. Mums neprieinama naujausia Europos šalių knygotyros literatūra. Mūsų mokslinės bibliotekos kol kas nepajėgia jų įsigyti.

     Jūs tvirtinate, kad šis knygotyros metodo taikymas yra geras papildantis argumentas. O kiek šis metodas galėtų egzistuoti savarankiškai? Ar be religinio gyvenimo duomenų jis neprarastų didžios dalies savo vertės? Pagaliau juk įdomu, kokios tai buvo knygos? Pasaulietinės, o gal vien religinio pobūdžio - giesmynai, maldaknygės?

     Tai buvo dvejopo pobūdžio knygos. Pirmiausia - religinei praktikai reikalingos knygos, o antra - kalbos vadovėliai, žodynai, praktinė literatūra ir, aišku, kalendoriai. Pastarieji buvo ypač populiarūs. Tai - savotiški žinynai, to meto enciklopedijos, kartu ir grožinės literatūros almanachas. Kalendoriuje atsispindėjo ūkio, verslo gyvenimas, reklama, žinios apie vyksiančius jomarkus, muges, kur ir ką galima pirkti ar parduoti. Tai knygos, be kurių apsieiti buvo neįmanoma.
     Po 1933 m. naciai, prie Tilžės tilto pakorę žemaičio iškamšą, džiūgavo, kad su lietuvybe Rytų Prūsijoje baigta, nebėra lietuvių, belikę tik keli fanatikai Tilžėje…Aš paimu Enzio Jagomasto (1870 - 1941) archyvo dokumentus, prekybos užrašus ir susirandu, kur jis siųsdavo knygas. Pasirodo, kad ir po 1933 m. savo kitais spaudiniais aprūpindavo keliasdešimtį krautuvininkų. Jie - maisto ir mišrių prekių, galanterijos krautuvių savininkai - visų geriausiai prekiaudavo E.Jagomasto kalendoriais. Pakuose būdavo po 20 - 30 vienetų. Į žemumą, lankas prie Kuršių marių, į Isę, Lują, Karklę siųsdavo labai daug. Vadinasi, pirkėjų lietuvių buvo.
     Ir Karaliaučiaus knygynai priimdavo užsakymus. Iš jų lietuviškos knygos buvo siunčiamos į Vokietijos pramonės regionus, į Šveicariją, nes ten buvo iš Rytų Prūsijos pasitraukusiųjų kolonija. Sektantai, bet koks skirtumas - jie irgi knygas skaito. Knygos buvo siunčiamos ir į įvairius Europos miestus - gal daugiau tenkindavo lituanistinį interesą. Vienoje nuolatinis E.Jagomasto klientas - dr. Karlas Ameris (1911 - 1970). Jis buvo kalbininkas ir dar 1940 m. iš Tilžės pirko lietuviškas knygas.
     Būdamas Vokietijoje pradėjau tuo domėtis, bendravau su dr. Gertrūda Benze (Bense) iš Halės universiteto, kuri man ir sako: "Taigi, Karlas Ameris buvo mano profesorius!” Jis buvo Austrijos vokietis, dėstė Vienos universitete. Domėjosi lituanistika, jam reikėjo literatūros ir šaltinių. Pokario metais atsidūrė Halės universitete, tapo katedros vedėju.
     Man įdomūs tokie ryšiai ir sąsajos. Tegu ir nedidelė buvo E.Jagomasto spaustuvė, mažas jos knygynėlis, ne kažin kiek tos produkcijos, tačiau dar 1940 m. visa tai tarnavo ne tik lietuvininkų genčiai, bet ir platesniam pasauliui.

Nuotraukose:
Paskutinis E.Jagomasto "Lietuviškų kalendrų" leidimas

Enzys Jagomastas

Knygų ir rankraščių rinkimas Mažojoje Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo; iš kairės - Povilas Pakarklis, Ivaškevičius (iš Pagėgių), Petras (Ulosas?) ir Emilis Kraštinaitis
Nuotraukos iš Domo Kauno rinkinio