Aukštasis mokslas kryžkelėje

     Aukštojo mokslo problemos jaudina visuomenės daugumą, nes jaunimas užsitikrinti gerą padėtį visuomenėje gali tik įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Nepriklausomybės metais padaugėjo aukštųjų mokyklų bei norinčiųjų studijuoti, daugelis studentų gauna stipendijas. Atrodytų, kad aukštosios mokyklos dirba normaliai. Tačiau jos tik vegetuoja, nes iš biudžeto gaunamo finansavimo užtenka tik atlyginimams, kurie jaunesniųjų darbuotojų tikrai vargani, ir patalpų eksploatacijos išlaidoms padengti. O lėšų mokymo priemonėms, laboratorijų įrangai nelieka. Todėl daugelyje aukštųjų mokyklų tebenaudojama pasenusi sovietinė laboratorijų įranga, mokslinio tiriamojo darbo priemonės. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis universitetai ieško papildomų lėšų šaltinių. Vienas toks šaltinis yra mokesčio už mokslą įvedimas tiems studentams, kurie priimti ne į valstybės finansuojamas vietas (kandidatai). Ilgainiui jie galėdavo tapti valstybės remiamais studentais. Vilniaus universitete buvo taikomas drakoniškas rotacijos principas, kai jau po pirmos sesijos net ir gerai besimokantys studentai turėdavo nemokamas vietas užleisti kandidatams, jeigu jų egzaminų vidurkis būdavo didesnis nei tų, kurie įstojant buvo patekę į laimingųjų sąrašą. Toks rotacijos principas sukėlė studentų nepasitenkinimą. Šis nepasitenkinimas, manyčiau, yra teisėtas, nes staiga, tik praėjus keturiems studijų mėnesiams, net ir gerai besimokantys turėdavo mokėti didelį mokestį už mokslą arba atsisveikinti su universitetu.

Šiuos KTU studentus remia užsienio lietuviai		       Ir štai vyriausybė, atsižvelgdama į studentų protestus, savo nutarimu uždraudžia studentų rotaciją ir nuo šiol laimingasis, visuomenės išlaikomas, studentauja gaudamas tik patenkinamus pažymius (o tai mūsų aukštosiose mokyklose nėra sunku). Nutarimas tikrai absurdiškas, nes dirbantys aukštosiose mokyklose tikrai žino, ką reiškia penketukininkai arba šešetukininkai (pagal ankstesnįjį vertinimą - trejetukininkai). Universitetuose jie nepriimami ir į magistrantūrą, nes niekas nesitiki iš jų paruošti gerą specialistą. O visose darbo sferose reikalingi geri ir labai geri specialistai. Taigi šis nutarimas numato veltėdžių ugdymą, gerų specialistų universitetuose ruošimo žlugimą. Net sovietiniais laikais gavusieji sesijos metu trejetą prarasdavo teisę į stipendiją, taigi “studentavimas” nebuvo toleruojamas.
     Manau, nereikia įrodinėti, kad sėkmę visose ūkio, mokslo,valdymo srityse lemia geri specialistai, pvz., JAV ir anksčiau, ir dabar vilioja gerus specialistus. Daugelis šios šalies Nobelio premijos laureatų yra integrantai, dažniausiai iš trečiojo pasaulio šalių. Į JAV kviečiami ne tik specialistai, bet ir gabiausi gimnazijų, koledžų abiturientai, atrenkami olimpiadų metu. Jiems sudaromos visos sąlygos studijuoti prestižiniuose universitetuose. Baigę studijas geriausieji lieka dirbti, o kiti grįžta į tėvynę. Kitose šalyse irgi vienaip ar kitaip stengiamasi sudaryti sąlygas gabiam jaunimui siekti mokslo.
     Pas mus, kaip ir daugeliu kitų atvejų, daroma atvirkščiai. Nėra jokios gabesniųjų atrankos sistemos. Priimant į universitetus remtis atestatų ir metiniais vidurkiais nėra prasmės, nes mokymo lygis mokyklose labai skiriasi. Tuo būtų galima įsitikinti ir pravedant egzaminus egzaminų centruose, tačiau vis delsiama objektyviai įvertinti abiturientų žinias. Stojamojo į aukštąsias mokyklas egzamino įvertinimas irgi dažnai būna klaidinantis. Nemažai atvejų, kai atestate dešimtuką turintis asmuo to paties dalyko sesijinį egzaminą tesugeba išlaikyti silpnam šešetui ar penketui. Taigi, kad aukštosiose mokyklose studijuotų tik to verti, reikėtų pagal galimybes priimti kuo daugiau norinčiųjų. Po metų nesugebantys studijuoti atkris, o tie silpnesnieji, kurie norės tęsti mokslą, turės mokėti tam tikrą mokestį. Tai būtų taip reikalinga finansinė parama aukštosioms mokykloms.
     Taigi, kad neprarastume talentingo jaunimo, ypač iš nepasiturinčių šeimų, ir sudarytume jam sąlygas siekti aukštojo mokslo, reikia plačiau taikyti studentų rotaciją. Tačiau tam reikalingos griežtos, gerai apgalvotos ir bendros visoms aukštosioms mokykloms taisyklės. Kai kuriuos jų fragmentus čia norėčiau pateikti.
     Visų pirma “rūšiuoti” studentus pagal pažangumą ir “suvesti su jais sąskaitas” reikėtų ne po kiekvienos sesijos, o tik po paskutinės to kurso. Žiemos egzaminų sesija, kuri vasarą įstojusiems yra pirmoji, jokiu būdu negali būti pagrindas šalinti studentą arba keisti jo statusą. Pirmoji sesija kartais ir pažangiems būna nepalanki, nes ne visi vienodai sugeba adaptuotis aukštojoje mokykloje. Per visus studijų metus žiemos sesija tėra tik tarpinė, o išvadas daryti reikia tik užbaigus metinę programą ir išlaikius paskutinius to kurso egzaminus. Pagal žiemos rezultatus reikėtų tik perskirstyti stipendijas. Be to, baigiamąją kurso sesiją reikėtų pravesti dviem etapais - pavasarį ir rudenį (rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje), kad dirbantys studentai ruoštis egzaminams galėtų ir vasarą. Tik pagal šios sesijos rezultatus studentas keliamas į kitą kursą, nustatomas jo statusas. Po registracijos aukštesniame kurse studentas turi žinoti, kad metus jis galės ramiai dirbti (lankant užsiėmimus) iki galutinio atsiskaitymo mokslo metų pabaigoje. Taigi tolimesnių studijų perspektyvos studentui bus aiškios pavasarį. Jei matys, kad pasirinkta specialybė per sunki, bus galimybė ją pakeisti arba ieškotis darbo.
     Kadangi nuo egzaminų rezultatų priklausys ne tik stipendija, bet ir mokestis už mokslą, tai egzaminuotojo darbas labai atsakingas ir čia nebus išvengta apeliacijų. Todėl egzaminuoti turi ne vienas dėstytojas, o viena egzamino dalis turi būti raštu. Ir egzaminų skaičių reikėtų sumažinti. Žiemos sesijai užtektų 2 -3 egzaminų iš svarbiausių dalykų.
     Manau, teisingiausia būtų, jei po pirmo kurso visi studentai, kurių pažymių vidurkis 8 arba mažesnis, mokėtų už mokslą, nes privilegijuotųjų kasta aukštojoje mokykloje tikrai nereikalinga. Tokiu būdu visi skatinami rimtoms studijoms, o ne studentavimui, ir būtų parengiami geresni specialistai. Mokestis už mokslą studentui būtų ženklas, kad jis arba nepakankami dirba, arba pasirinko specialybę ne pagal savo sugebėjimus. Mokestis neturėtų būti didelis, kad pats studentas per vasaros atostogas galėtų užsidirbti, t. y. 1000 - 2000 Lt per metus (čia juk kalbame ne apie privačias mokyklas). Tuomet visiems tikrai norintiems ir sugebantiems studijuoti nebūtų užkirstas kelias į aukštąją mokyklą.
     Abiturientų atranka į aukštąsias mokyklas būtų objektyvi, jei abitūros egzaminai būtų rimti ir vyktų pagal bendrus visai respublikai reikalavimus. Tuomet atkristų dalis nepasiruošusių studijoms, nebūtų tokio antplūdžio į aukštąsias mokyklas ir nekiltų klausimas apie studentų skaičiaus didinimą, kuris mūsų šaliai, manau, dabar optimalus.

Prof. Povilas Pipinys
Vilniaus pedagoginis universitetas