Visoje Lietuvoje girdimi bažnytkaimio varpai

     “Mokslo Lietuva” projektą “Mokslui ir visuomenei” Radijo ir televizijos rėmimo fondui kultūros ir švietimo programoms remti rengė vadovaudamasi konkurso nuostata, kad pirmenybė teikiama mokslo ir kultūros populiarinimui, mokslo ir kultūros kūrėjų viešajai raiškai ir kūrybai propaguoti. Projekte numatoma populiarinti persekiotus, nepelnytai užmirštus žmones.
     Šiandien spausdiname straipsnį apie kultūros veikėjus ir mokslininkus, kurie ne tik buvo užmiršti, bet ilgą laiką nebuvo leidžiama veikti jų veiklos kūdikiui - Skriaudžių ansambliui. Tik po 16 okupacijos metų ansamblis vėl galėjo susikurti iš naujo, bet ir tada, net ir iškovojus tokią teisę, neišleido koncertuoti į Maskvą.

Nuo Kauno Marijampolės link jei vyksi, -
Pusiaukelėj Skriaudžių miestelį išvysi.
Nagingi, dainingi čia žmonės gyvena,
Pamėgę labai kanklių muzikos meną.

     Mažas Sūduvos bažnytkaimis Skriaudžiai garsėja savo įžymiais žmonėmis ir, žinoma, seniausiu Lietuvoje ansambliu “Kanklės”.
     Paminėtini bent labiausiai šalies mokslui ir menui nusipelnę žmonės.

*

     Kęstutis Orinas savo knygelėje “Veiveriai” (1994) rašo, kad pagal karaliaus Žygimanto Augusto matininko Grigaliaus Valavičiaus 1559 m. Lietuvos girių aprašymus, Skriaudžių apylinkės priklausė Perlamo medei, kurios pietinė riba ėjo per dabartinį Ingavangio kaimą, o šiaurinė - pro Skriaudžius ir Veiverius. Toji riba maždaug sutampa su dabartine geležinkelio linija.
     Remdamasis Jono Totoraičio “Sūduvos Suvalkijos istorija” (1938), K. Orinas pasakoja, kad šiuose miškuose kartais bemedžiodami žvėris susitikdavo lietuviai su kryžiuočiais. Kryžiuočiai teisindavosi, kad didelėse giriose lengva pasiklysti. Mat po Žalgirio mūšio ir Torūnės taikos sutarties Vytautas (skirtingai nuo Jogailos) nebuvo pažymėjęs ribų per miškus tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino. Tai atliko tik karalienė Bona XVI a. pirmoje pusėje. Ji įkūrė ir pirmąjį pasienio miestelį Virbalį.
     Spėjama, kad tarp Virablio ir Darsūniškio miškais ėjo kelias, kuriuo buvo gabenama derva, mediena, pelenai potašo gamybai. Tas kelias turėjo eiti netoli Skriaudžių ar net per juos. Juk neatsitiktiniai gretimų gyvenviečių pavadinimai: Patašinė, Ąžuolų Būda, Kazlų Rūda.
     Jei apie kelią Virbalis - Darsūniškis ir nėra pakankamai XVI-XVIII a. istorinių žinių, tai tikrai žinoma, kad 1812 m. Napoleonas į Rusiją važiavo būtent per Skriaudžius.

*

     Geras kelias čia buvo nutiestas 1838 - 1840 m. Tai buvo dalis Peterburgo - Varšuvos trakto su pašto stotimis ir pakelėse pastatytais nameliais kelio prižiūrėtojams. Žiemą juose gyveno dar ir kareiviai, turėję atkasti nuo kelio sniego pusnis, o ankstyvą pavasarį - taisyti atsiradusias duobes ir kt.
     Šis kelias - tai Lietuvos plentų tėvas, nes tai buvo pirmasis supiltas kelias mūsų šalyje.
     Rašytiniuose šaltiniuose Skriaudžiai minimi nuo 1664 m. Tačiau pagal šių apylinkių archeologinius radinius (TLE, IV t., 31 psl.) manoma, kad žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje.
     1863 m. rugpjūčio 21 d. prie Skriaudžių su caro kariuomene susikovė maždaug 600 sukilėlių būrys (TLE, IV t., 31 psl.).
     Šiandien Skriaudžiai - bažnytkaimis prie tiesiamos “Via Baltika” magistralės maždaug pusiaukelėje tarp Kauno ir Marijampolės, garsėjantis seniausių Lietuvoje kanklininkų ansambliu. Ansamblis “Kanklės” neatskiriamai susijęs su senovinių suvalkietiškų kanklių ir jų muzikos gaivintojo, puoselėtojo ir propaguotojo, Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Prano Puskunigio vardu.
     Šalia senųjų Suvalkijos kanklininkų Kazio Masaičio, Simo Popieros, Ambraziejaus, Bonaventūro ir Valentino Kalvaičio Prano Puskunigio asmenybė pati ryškiausia. Kanklėms, jų muzikai Pranas paaukojo visą savo gyvenimą. Vos tik kur atsirasdavo palankesnės sąlygos organizuoti ir mokyti kanklininkus, viską metęs vykdavo ten. Taip jis net du kartus atsisakė pelningos vargonininko vietos, daugelį metų palikdamas šeimą sunkiai dirbti ūkelyje, pats ėjo mokyti kanklininkų už kuklų atlyginimą, o kartais ir be jo.
     Vytautas Alenskas savo knygelėje “Pranas Puskunigis ir Skriaudžių kanklininkai” cituoja Prano sūnaus Leono (1910 - 1994) rankraštinius atsiminimus apie tėvą: “Pranas Puskunigis Skriaudžiuose užvargonininkavo šešmargį, arklį, vežimą, bet žagrės į dirvą neįleido. Ūkininkavo jo motina ir labai sunkiai”.
     P.Puskunigio tėvai gyveno Katilių kaime, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje. Buvo pasiturintys, dori ir apsišvietę ūkininkai, apylinkėje neturtingi valstiečiai jiems atveždavo krikštyti smarkiai susirgusius vaikus, bijodami, kad iki Sintautų gali nesuspėti nuvežti ar nunešti vaiko ir šis gali mirti nekrikštytas. Todėl aplinkiniai Pranuko tėvą ir praminė Puskunigiu. Iš tikrųjų jo vardas ir pavardė buvo Jokūbas Vaitiekus. Šeimoje augo penki sūnūs ir dvi dukterys. Pranukas buvo ketvirtas vaikas. Jis gimė 1860 m.

Bus daugiau

Viktoras Petronaitis
Ansamblio “Kanklės” dalyvis