Gediminas Zemlickas

Rašinių apie simpoziumą cikle gerokai pavėluotai pristatome Bronių Juodelį, ant kurio pečių užgulė bene didžiausi šio renginio organizaciniai rūpesčiai. Apie šį žmogų reikėjo parašyti viename pirmųjų rašinių ir dėl nuolatinio dėmesio, rodomo “Mokslo Lietuvos” laikraščiui bei jos atstovui. Ne visada deramai sugebame padėkoti žmonėms, kurie labiausiai to verti. Kausto ir tam tikras atsakomybės jausmas. Atrodo, kad svarbiausius darbus reiktų atidėti vėlesniam metui, kai nuslūgs kasdienių neatidėliotinų darbų banga ir galėsi kibti į sudėtingiausias temas, prieš tai “pasikaustęs” naujai surinkta ir po trupinį sulasiota medžiaga. Deja, darbai niekada neatslūgsta, o tas geidžiamas palankus metas, skirtas susikaupimui, taip niekada ir neateina. Matyt, gyvenimą ir sudaro kasdienių neatidėliotinų darbų grandinė.

Matydamas, kaip įgudusiai Bronius Juodelis Padėkos dieną pjaustė kalakutą, kaip oriai vadovavo simpoziumo atidarymui bei kitiems renginiams, nejučia pagalvojau, kad šis mūsų tautietis, ko gero, yra nuolatinis panašių ritualų dalyvis ir organizatorius. Todėl vieną popietę, kai atsidėjome išsamesniam pokalbiui, paklausiau B.Juodelio, kiek simpoziumų jis padėjo organizuoti?

Truputį nustebau, kad Broniui Juodeliui šis, dešimtasis, yra pirmasis. Tiesa, jam teko dalyvauti ir devintajame, kuris 1995 m. vyko Vilniuje. Gal yra dalyvavęs ir ankstesniuose, bet tik kaip dalyvis. Mat ir be simpoziumų turėjo pakankamai daug įvairių pareigų Amerikos lietuvių bendruomenėje.

Teko būti ir šios bendruomenės Švietimo tarybos pirmininku, sekretoriumi, trejus ar ketverius metus - iždininku. Nuo 1993 m. prisiėmė dar vienas pareigas - laikraščio “Draugas” direktorių tarybos pirmininko. Kadangi “Draugas” turėjo nuolatinių finansinių problemų, tai tekdavo remtis aukomis. B.Juodeliui atrodė, kad visą laiką vaikščioti ištiesta ranka kainuoja per daug jėgų, o rezultatai labai jau trumpalaikiai. Buvo nuspręsta kurti “Draugo” fondą, o surinktas lėšas investuoti akcijų rinkoje ir iš tų pajamų finansuoti laikraščio leidybą. Sumanymas pavyko ir prieš metus laiko minėtas fondas jau buvo sukaupęs beveik milijoną dolerių. Per trejus metus (iki 1997 m., kai vyko simpoziumas) “Draugui” buvo išmokėta apie ketvirtis milijono dolerių. Šių pinigų niekaip nebūtų pavykę surinkti vien iš prenumeratorių aukų, įvairiomis progomis išprašant po 5 ar 10 dolerių.

B.Juodelis buvo pažadėjęs, kad dirbs “Draugo” tarnyboje, kol pavyks sukaupti milijoną. Šis uždavinys įvykdytas, bet kai sekasi, tenka pareigas tęsti. Taryboje B.Juodeliui pavaldūs 9 asmenys - Tarybos nariai. Valdybos nėra, nes ją tektų samdyti, o tam lėšų stinga. Pats B.Juodelis Tarybos pirmininko pareigas eina nemokamai. Ir ne vien pirmininko, reikalui esant - iždininko, reikalų vedėjo ir sekretoriaus.

Organizacinio komiteto pirmininko darbas labai nedėkingas, varginantis. Svarbiausia - susirinkti gerą komandą. Pasak B.Juodelio, tai turi būti žinomi darbuotojai. Jeigu susirinksi naujokus - nieko gero neišeis. B.Juodelio privalumas buvo tas, kad, kaip žinomas visuomenininkas, turėjo daug bendraminčių iš ankstesnių vajų bei renginių. Juos pavyko sudominti ir pasitelkti. Organizacinio parako dar pakako.

Komitete buvo apie 20 asmenų. Net penki atstovavo spaudai - norėta užsitikrinti pakankamą simpoziumo reklamą, sudominti JAV žmones. Bandyta patekti ir į Lietuvos spaudą, bet šioji, atrodo, visas raides sviedė artėjantiems prezidento rinkimams. Tik “Lietuvos aidas” pateikė kiek daugiau informacijos apie simpoziumą, į šį renginį išvykstant Lietuvos delegacijai.

Amerikos lietuviai nesitikėjo tokio gausaus atvykėlių iš Lietuvos būrio. Laukta kokių dešimties paskaitininkų. Tačiau simpoziumo mokslinės programos komiteto pirmininkui dr. Vytautui Naručiui atvykus į Lietuvą paaiškėjo, kad norinčių vykti į Čikagą yra daug daugiau ir sekcijų skaičių gali tekti gerokai padidinti.

Lietuvos Vyriausybės finansinė parama leido išplėsti simpoziumo programą ir padidinti dalyvių skaičių. Aišku, dalyvių sutikimo, apgyvendinimo, maitinimo, išvežiojimo renginius papildomi rūpesčiai teko B.Juodelio vadovaujamam organizaciniam komitetui. Dalykai ne itin poetiški, gal ne visiems ir pastebimi, tačiau be jų nebūtų ir simpoziumo.

Mums kalbantis B.Juodelis jautėsi ne itin jaukiai, kad atvykusieji iš Lietuvos buvo apgyvendinti Čikagos priemestyje, tolokai nuo miesto centro, o į simpoziumo renginius juos vežiojo mokyklinis autobusas. Ir jame ne kiekvienas mūsų profesorius ar universiteto rektorius gaudavo patogiai atsisėsti - tekdavo ant sėdynės sutilpti ir trise. Žodžiu, galėjome įsitikinti, kad Amerika - tai ne tik spindintys dangoraižiai ir visuotinė prabanga, bet ir labai vidutinių patogumų užmiesčio kempingai, mokykliniai autobusai ir baisios automobilių grūstys keliuose. Tarkime, nelengva būtų kuo nors nustebinti šių eilučių autorių, trejus metus miegojusį ant kareiviškų narų Urale ir Buriatijoje, po universiteto baigimo 12 metų gyvenusį šešių kvadratinių metrų kamaraitėje (sandėliuke, vėliau paverstame gyvenamąja patalpėle), kol gavo “teisę” į sovietinį kooperatinį butą, bet negi visi turi būti tokie neišrankūs?

Gerbiamas Bronius Juodelis aiškino, kad šiuo metu Čikagoje vyksta Amerikos rentgenologų suvažiavimas, į kurį atvyko apie 30 tūkst. dalyvių, todėl dauguma miesto viešbučių užimta, o Čikagos centre įkurdinti atvykusius iš Lietuvos simpoziumo organizatoriai tiesiog nepajėgūs finansiškai… Man sunku spręsti, ar visoje Amerikoje su kaimyninėmis šalimis yra 30 tūkst. rentgenologų, bet šį skaičių minint girdėjau ir Vytautą Narutį. Pagaliau Amerikos mastai tokie, kad atvykėliui iš Lietuvos sunku spręsti, kur baigiasi apčiuopiamos realybės ribos ir prasideda mitas. Pagaliau visada turi būti pasiruošęs ir priešingam poveikiui, kai mitas tiesiog mūsų akyse pradeda reikštis gyvenimiškos realybės formomis.

Buvo truputį keista, kad simpoziumo banketui skiriamas toks išskirtinis dėmesys. Tačiau reikia žinoti Amerikos lietuvių realijas, kad nesistebėtum. Salę banketui reikia užsisakyti iš anksto ir jau trečiadienį vakare, t.y. mums vos atvykus, organizatoriai turėjo tiksliai pasakyti, kiek bus pokylio dalyvių. Paprastai pokyliai atneša šiek tiek papildomų pajamų, tačiau galima ir prašauti pro šalį.

Finansinių rūpesčių organizatoriams, atrodo, pakako. Jie išsiuntinėjo apie 5 tūkst. laiškų po visą Ameriką, prašydami aukoti simpoziumo reikalams. Rezultatai buvo ne kažin kokie: surinkta apie 4 tūkst. dolerių, t.y. vidutiniškai po nepilną dolerį į kiekvieną išsiųstą laišką. Tada simpoziumo organizatoriai kreipėsi į Lietuvių fondą, prašydami 17 tūkst. dolerių finansinės paramos. Fondas išskyrė 2 tūkst., pridėjęs pastabą, kad jei organizatoriai patirsią nuostolių, tai dar kartą tegu kreipiasi į fondą, kuris neatsisakąs nuostolius padengti. Lietuvių fondas gana turtingas, turi sukaupęs apie 10 mln. dolerių, bet visos lėšos investuotos. Fondo vadovai nelinkę pinigų švaistyti - gal simpoziumo organizatoriai išsivers ir taip, gal pakaks pajamų, gal nereikės…

Be to, nereikia pamiršti, kad su Broniumi Juodeliu bendravome beveik prieš metus, praėjusių metų lapkričio 29 d., dar tęsiantis simpoziumui ir neįvykus pobūviui, su kuriuo organizatoriai siejo dideles viltis. Taigi ir svarbiausio organizatoriaus nuogastavimai turėtų būti gerai suprantami. Būdamas truputį optimistas, bet daugiau realistas, jis sakėsi nesuprantąs žmonių, kurie tvirtina, jog viskas būsią gerai. O kai realus gyvenimas daug ką savaip kreipia, prasideda nusivylimai, dejonės ir kitų kaltinimas… Tokiems tautiečiams ekonomisto gyslelę turintis B.Juodelis nenorėtų pritarti. Geriau, jeigu viskas bus apskaičiuojama ir numatoma iš anksto.

Tačiau mums kalbantis optimistinis pradas pradeda įveikti mano pašnekovą. Jis retsykiais save padrąsina, tardamas, jog šį rūpesčių vežimėlį jiems pavyks išvežti iki galo, kaip jau ne kartą yra pavykę, į Lietuvą bus perduotas simbolinis švyturys, kartu su visais organizaciniais rūpesčiais, tad kitas simpoziumas - Vienuoliktasis 1999 - aisiais - Amerikos lietuviams jau nebus vargas. Lietuvoje yra Švietimo ir mokslo ministerija, Mokslo taryba, Mokslininkų sąjunga, daug puikių mokslininkų, jaunimo - yra kam rengti simpoziumus. Tuo labiau, kad Lietuvos Vyriausybė be jokios abejonės palaikys ir parems lėšomis tokį renginį.

Gerai, bet ateis ir 2001-ieji, nejaugi JAV lietuviai atsisakys rengti Dvyliktąjį simpoziumą? B.Juodelis ranka moja: po 4 metų reikėsią paieškoti jaunesnių darbininkų, nes dabartinės pajėgos būsiančios neefektyvios. Jis pats su malonumu prisimena 1957 m., kai teko būti V tautinės dainų šventės rengimo pirmininku. Buvo dar didesnis renginys ir už simpoziumą, o Bronius Juodelis prieš keturias dešimtis metų buvo Kristaus amžiaus ir tiesiog nežinojo, kur išlieti energiją.

Jaunų entuziastų surasti organizaciniam darbui nėra lengva. Jaunimas nelabai veržiasi dalyvauti kultūrinėje veikloje, neturi ir patirties. O samdinio darbas ne visada rezultatyvus. Svarbu tos veiklos reikalingumu tikėti, o amerikietiškas mokyklas baigusių jau kiti interesai. Be to, baigusieji Amerikos universitetus išsilaksto po visą plačią šalį - sunku išlaikyti branduolį vienoje vietoje. Kai žmogus sugebės pasireikšti, įgyti vardą, tai įstengs save “parduoti” ir kokiam nors universitetui, įsitvirtinti pastovesniam darbui. Matyt, universitetuose dirbantiems ateityje teks organizuoti taip pat ir mokslo bei kūrybos simpoziumus. Mūsų patirtis vienokia, jų - kitokia. Taip filosofiškai ne visai linksmus samprotavimus užbaigė Bronius Juodelis.

Pastato Didžioji salė ir kitos patalpos nuomojamos įvairiems renginiams, bet ir nuoma tampa problemiška, nes žmonės į šią Čikagos dalį jau privengia važiuoti. Pasitaikė automobilių apiplėšimų. Jaunimo centre yra tarnyba, kuri neva saugo automobilius. Bet jeigu vagys norėtų ką nors apiplėšti, tai ir sargai negelbėtų.

Tarkime, Jaunimo centro patalpas iš vienuolių jėzuitų lietuvių bendruomenei pavyktų nupirkti. Bet kaip išlaikyti? Brangiai kainuoja šildymas, elektros energija, draudimo įmokos ir t.t. Dabar pastatą administruoja susibūrusi asmenų grupė, lietuviai moka nario mokestį, aukoja. Mokantis 20 dolerių per metus gauna vieną balsą. Kiti tų balsų turi ne po vieną, tik jie, pasak Broniaus Juodelio, nieko nereiškia, veikiau simboliniai. Tačiau tokiu būdu sukaupiama lėšų bent jau sargo išlaikymui.

Taigi nei ekonomisto gyslelę turintis mano pašnekovas, nei kiti JAV lietuviai ekonomistai šiuo metu nieko negali pasiūlyti, kaip išlaikyti Jaunimo centro patalpas, ilgus dešimtmečius buvusį lietuvybės centrą Čikagoje. Autoriaus nuotraukose:

"Kardais ir kalavijais" ginkluotas Bronius Juodelis prie šventinio kalakuto

Lietuvos mokslininkai I.Lojolos universitete

Knygos titulinis lapas

Lietuvos mokslininkai buvo priimti ir Ilinojaus technologijos institute

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Ž.Jackūnas bendrauja su Tėvu J.Vaišniu

Jaunimo centro, kuriame vyko simpoziumo renginiai, atetis neaiški