Kasmet parvežami tai vienų, tai kitų mūsų išeivių tėvynainių, svajojusių savo Tėvynėje bent amžinam poilsiui atgulti, palaikai. Tai mūsų šalies istorinio likimo rezultatas. Lietuvos inteligentija, pasibaisėjusi sovietinės okupacijos 1940 - 1941 m. organizuotu teroru prieš Lietuvos valstybės piliečius, 1944 m. artėjant frontui ir sovietinei kariuomenei traukėsi į Vakarus ir ten ilgam laikui buvo izoliuota nuo lietuvių tautos, nuo tiesioginio bendravimo su ja. Nemažai jų nebesulaukė Lietuvos valstybės atkūrimo ir amžino poilsio vietą laikinai pasirinko svečiose šalyse, kurios juos, kaip išeivius, priglaudė ir sudarė sąlygas dirbti. Daugelis pasitraukusių iš Tėvynės mūsų žymių mokslininkų ir intelektualų Lietuvos jaunajai kartai net nebuvo žinomi arba žinomi tik siauram specialistų rateliui. Vienas tokių lietuvių inteligentijos atstovų buvo istorikas prof. Zenonas Ivinskis, kurio palaikai parvežti iš Bonos ir palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

     Z.Ivinskis buvo tiek garsus ir žinomas, kad net ir išvykęs negalėjo būti nepastebimas. Sovietinės okupacijos apologetai nuolatos jį prisimindavo spaudoje ir negalėjo atleisti, kad nepasiekė jo savo čekistinėmis rankomis, neištrėmė į lagerį.

     Zenonas Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25 d. Žemaitijoje, Kaušėnų kaime, netoli Plungės, stiprių ūkininkų Juozapo ir Aurelijos Ivinskių šeimoje, kurioje išaugo 5 sūnūs ir 2 dukterys. Tėvai suprato mokslo reikšmę vaikų ateičiai ir kiekvieną jų stengėsi leisti į ūkiui bei žemdirbystei artimas mokyklas, sudaryti sąlygas įgyti kraštui ir visuomenei reikalingą aukštąjį išsilavinimą. Tėvas buvo šviesus kaimo žmogus, skaitė XX a. pr. lietuvišką periodiką. Namuose buvo veržli ir gaivi aplinka. Zenonas kartu su broliais iš pradžių mokėsi Telšių, paskui tik atidarytoje Plungės gimnazijoje, paskutinę klasę baigė vėl Telšiuose. 1925 m. įstojo į Lietuvos universiteto Filosofijos - Teologijos fakulteto Istorijos skyrių, pagrindiniu dalyku pasirinkdamas Lietuvos istoriją. Jis vienintelis iš gausios Ivinskių šeimos pasirinko humanitarinių mokslų kelią. Baigęs studijas, 1929 m. gavo stipendiją ir išvyko į Vokietiją ruoštis profesūrai. Berlyno universitete paruošė ir 1932 m. apgynė disertaciją "Geschichte des Bauerstandes in Litauen”. Po doktorato dar kurį laiką dirbo Slaptajame Valstybiniame Berlin-Dahlen ir Dancingo archyvuose. Ten rinko medžiagą apie Lietuvos prekybą ir netrukus paruošė naujovišką savo problematika habilitacinį darbą "Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje”, kurį 1933 m. birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universitete sėkmingai apgynė ir gavo venia legendi. 1933 - 1935 m. atlikdamas karinę prievolę Kauno Šarvuočių rinktinėje ne tik nenutraukė Lietuvos istorijos dėstymo VDU, bet ir pradėjo tyrinėti Lietuvos karo istoriją, parašė keletą darbų. 1935 m. rugsėjo 15 d. jam buvo suteiktas VDU docento vardas. Jis paskirtas Visuotinės istorijos katedros vedėju. Dėstė bent kelis kursus, iš kurių artimiausi jam buvo Lietuvos istorijos ir Lietuvos istorijos šaltinių kursai. Kartu ėjo atsakingas pareigas fakultete. Kai sovietiniai okupantai fakultetą uždarė, dirbo Kultūros paminklų apsaugos konservatorium ir Vilniaus universitete dėstė Lietuvos ūkio ir visuotinę ūkio istoriją. 1941 m. rugpjūčio mėn. paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Be to, nuo gimnazijos laikų buvo aktyvus Ateitininkų veikėjas, nuo 1933 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1941 m. - Laikinosios vyriausybės įsteigtos Mokslų akademijos narys, 1938 m. tapo estų Mokslo draugijos nariu korespondentu, dalyvavo tarptautinėse istorikų konferencijose.

     Z.Ivinskio darbą nutraukė 1944 m. vasarą priartėjęs frontas. Jis pasitraukė į Vakarus ir apsistojo Vokietijoje. Ten nepametė darbo ritmo ir nežiūrėdamas į kruopščiai sukomplektuotos dalykinės bibliotekos ir gausių istorinių šaltinių išrašų archyvo netektį, tęsė mokslinius tyrimus. 1957 m. "Europos Lietuvyje"atspausdintame straipsnyje "Tremties istorikų daviniai"jis rašė: "Mums neprieinami tie archyvai ir bibliotekos, bet jokiu būdu negalima nuleisti rankų, nustoti rašyti ir tyrinėti, vis laukiant, kol pačioje tėvynėje išauš normalaus mokslinio darbo sąlygos”. Prof. Z.Ivinskis bene vienintelis iš Lietuvos istorikų, pasitraukusių į Vakarus, paskelbė tiek daug autentiškais šaltiniais paremtų studijų. Tai jo nepaprasto darbštumo ir talento rezultatas. Iš pradžių jis dirbo Raudonojo kryžiaus organizacijoje, leido biuletenį "L.R.Kryžiaus žinios”, dėstė istoriją lietuvių gimnazijose Nurtingene ir Scheab Gmunde, dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendravo su VLIK' u, paruošė studiją Lietuvos sienų klausimu. Vėliau gavo kuklią stipendiją darbui Vatikano ir Romos archyvuose. Čia jis su jaunatviška mokslininko istoriko aistra ir žingeidumu pasinėrė į archyvinės medžiagos Lietuvos istorijos klausimais peržiūrėjimą ir rinkimą. Netrukus pasirodė autentiškais šaltiniais paremtos studijos "Šventasis Kazimieras"(1955), "Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva"(1955), "Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties"(1978), daug mažesnės apimties darbų, kurie buvo sudėti į "Lietuvių enciklopediją”, o paskui atspausdinti Rinktinių raštų 4 tomuose. Romoje apie Z.Ivinskį susibūrė lietuviai, kurie rinkdavosi, mokydavosi ir diskutuodavo jo knygų ir archyvinių išrašų pilname kambaryje. Iš šio būrelio išaugo mums žinomi prof. Paulius Rabikauskas, Rapolas Krasauskas ir kt.

     1951 m. profesorius atvyko į Vokietiją ir dirbo VLIK e. Nuo 1953 m. buvo Baltų instituto narys, vadovas, skaitė jame paskaitas. 1963 m. pradėjo dirbti Bonos universitete svečio teisėmis, o kitais metais gavo šio universiteto veniam legendi ir tapo jo etatiniu profesoriumi. Dėstė Lietuvos istoriją. Profesoriaudamas Bonos universitete susirgo ir mirė.

     Z.Ivinskis pirmą kartą vedė Lietuvoje. Jo žmona Cecilija mirė 1946 m. Kaune. 1957 m. vedė antrąkart Pauliną Talanskaitę, susilaukė sūnaus Kęstučio.

     Istoriko profesoriaus Zenono Ivinskio mokslinis palikimas yra tolygus jo nepaprastam darbštumui. Jo gimtojo krašto - Plungės centrinės bibliotekos darbuotoja Otilija Juozapaitienė parengė, o biblioteka išleido Z.Ivinskio bibliografiją, kuri geriausiai parodo mokslininko paveldo didžiulę apimtį. O kur dar jo sukaupta archyvinė medžiaga! Jos kaupimas buvo profesoriaus tyrinėjimo metodikos pagrindas. Jis buvo už objektyvią tiesą, prie kurios labiausiai priartina pirminiai šaltiniai. Z.Ivinskis buvo Lietuvos patriotas, daug nuveikė gyvendamas tėvynėje, rūpinosi jos išlaisvinimo reikalais Vakaruose, tačiau tvirtai pasisakė prieš bet kokį istorijos pajungimą ideologijai, jos iškraipymą. Istorinę tiesą jis laikė istoriko darbo pagrindiniu uždaviniu.

     Atkūrus nepriklausomybę Z.Ivinskis vėlei įsijungė į mūsų mokslo gyvenimą. Buvo išleista jo "Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties"(Vilnius, Mokslas, 1991), "Lietuvos istorijos šaltiniai"(Klaipėdos universitetas, 1995), jo mokslinių tyrinėjimų pažinimui ir analizei buvo surengtos kelios konferencijos. Prof. Z. Ivinskio mokslinis palikimas ir kryptinga Lietuvos piliečio veikla yra mums brangus ir neužmirštamas paveldas, didelis indėlis į mūsų kultūrą ir mokslą.