Kad jūros vartai vertųsi plačiau (1)

     Rugsėjo mėnesį grupė žurnalistų iš Vilniaus, rašančių verslo, ekonomikos temomis (juos jungia Onutės Daržininkaitytės vadovaujamas žurnalistų verslininkų klubas) lankėsi Klaipėdos valstybiniame uoste bei Lietuvos ir JAV akcinėje bendrovėje "Klaipėdos nafta".
     Tai buvo išties puiki galimybė įsigilinti į labai aktualias Lietuvos, kaip jūrų valstybės, problemas. Tuo labiau, kad su žurnalistais bendravo pirmieji šių ypatingos svarbos ūkio objektų vadovai - Valentinas Greičiūnas ir Martinas Gusiatinas.
     Skelbdami keletą straipsnių apie šiuos objektus tikimės, kad jie sudomins ir mokslo visuomenę.

     Šiandieninę Lietuvos ir JAV akcinę bendrovę "Klaipėdos nafta" sunku net lyginti su toje pat vietoje prieš rekonstrukciją veikusiu Klaipėdos naftos terminalu. Tačiau tokio palyginimo neturėtume vengti, norėdami geriau suvokti, kokį turtą ir galimybes turime savo šalyje.
     1959 m. pastatytas Klaipėdos naftos terminalas buvo pritaikytas darbui tik su lengvaisiais mazutais. Prabėgus trims darbo dešimtmečiams senoji technologija atrodė beviltiškai atsilikusi, išaugo šviesių naftos produktų - benzino, dyzelinio kuro, vakuuminio gazolio paklausa. Bet terminale nebuvo tinkamos darbui su šviesiais naftos produktais įrangos. Net "Mažeikių naftos" poreikį Klaipėdos terminalas neįstengė patenkinti, tad dyzelinį kurą ir benziną mažeikiečiai veždavo per Ventspilio uostą.

AB "Klaipėdos nafta" generalinis direktorius Martinas Gusiatinas		      1989 m. gautas leidimas pradėti Naftos terminalo rekonstrukciją. Šiam tikslui buvo išskirta 800 tūkst. t mazuto, kurį klaipėdiečiai turėjo nupirkti ir parduoti Vakarų pirkėjams. Iš Lietuvos pramonės ir statybos banko Klaipėdos naftos terminalas pasiskolino 35 mln. rublių, už kuriuos ir nupirko minėtą mazuto kiekį. Pardavus pasisekė uždirbti 95 mln. JAV dolerių ir atiduoti skolą. Pagal Tarybų Sąjungoje tuo metu galiojusią tvarką visa ta suma turėjo būti pervesta į sąskaitą "Vnešekonombanke", kuriame tebėra ligi šiol. Atgauti pinigus nepasisekė. Tiesa, būta įvairių pasiūlymų, pvz., Rusija sutiktų atiduoti 14 mln. dolerių, bet apie likusius tektų pamiršti. Todėl Seimas, Vyriausybė, taip pat ir Prezidentūra buvo vieningos nuomonės, kad reikia laukti geresnių laikų, tikintis įšaldytas lėšas atgauti ateityje.
     Tais pačiais 1989 m. kreiptasi į Danijos firmą "Knut & Sorensson", kad ši pateiktų priešprojektinius pasiūlymus dėl vietos terminalo rekonstrukcijai parinkimo. Nagrinėtos keturios vietovės - tarp pirmos ir antros Melnragės, Karklėje, Kopūstų kaime ir dabar esančio terminalo vietoje. Įdomu tai, kad visai nesvarstytas Būtingės variantas. Žalieji čia įžvelgia įvairias klastas, todėl "Klaipėdos naftos" generalinis direktorius Martinas Gusiatinas linkęs paaiškinti, kad šia tema nebūtų spekuliuojama. Vyriausybė labai aiškiai buvo apibrėžusi situaciją: Būtingėje terminalas negali būti statomas ir pramonės ten nenumatoma plėtoti, nes tai kurortinė zona - Šventoji, Palanga. Todėl Būtingės variantas ir nebuvo svarstomas.
Žurnalistai bendrovėje "Klaipėdos nafta"
     Išnagrinėjus keturis minėtus variantus buvo pasirinkti du: dabar esama vieta arba Karklė. Tačiau dėl Karklės užprotestavo Klaipėdos rajono valdžia, akcijas ėmė rengti žalieji. Šiuo metu buvusieji rajono vadovai jau lyg ir linkę sutikti, kad dėl savo kategoriškos nuostatos, galimas daiktas, suklydo. Išsikėlus pasieniečiams liko tuščias plotas, kurį buvo galima sutvarkyti, lėšų gauti ir kitiems gerbūvio dalykams. Žodžiu, buvo pasirinktas dabartinis terminalo išplėtimo variantas. Pasak generalinio direktoriaus, šis pasirinkimas nėra prastas - vietos pakanka, priešgaisrinės ir ekologinės problemos, statant naująjį terminalą, išspręstos. Dar daugiau: tai, ką baigia statyti klaipėdiečiai, pranoksta Olandijos, Belgijos naftos terminalų apsaugines priemones. Tokių modernių terminalų Europoje ne tiek jau daug. Lietuvos žalieji, statybos inspekcijos, priešgaisrinės apsaugos tarnybos darbuotojai, atrodo, išspaudė viską, ką tik galėjo. O kainavo, suprantama, "Klaipėdos naftai". Dabar generalinis direktorius ir norėtų, kad žaliųjų lyderiai atvyktų, bet jiems, sprendžiant iš visko, šis objektas jau nebeįdomus.
     Kaip pamename, iki rekonstrukcijos terminalas perkraudavo tik lengvuosius mazutus. Šių naftos produktų sąstingio temperatūra +5oC. Kitais žodžiais, esant tokiai temperatūrai mazutas tampa klampus kaip sviestas. Norint, kad suskystėtų, tenka šildyti. Šiuo metu lengvųjų mazutų paklausa gana menka ir " Klaipėdos naftos" perkraunamų produktų sąraše lengvieji mazutai sudaro tik dešimtadalį viso kiekio. Taigi terminalas rekonstruotas laiku, antraip su sena technologija dabar nebūtų turėjęs darbo.
     Šiuo metu daugiau dirbama su mazutu, kurio sąstingio temperatūra gali būti +35oC. Reikia naudoti daug įkaitinto garo, norint tą mazutą įšildyti, suskystinti ir išpilti iš cisternų. Šildant garu į mazutą patekdavo nemažai vandens - iki 5 proc. Klientams tai negalėjo patikti, nes vandens kiekis mazute normuojamas (pagal seniau galiojusius reikalavimus buvo leidžiama iki 2 proc., dabar - 1 proc. vandens). Reikėjo naujos technologijos, naujų rezervuarų.
     Jei anksčiau turėta 100 tūkst. t talpos (20 rezervuarų po 5 tūkst. t), tai dabar - apie 400 tūkst. t. Pastatyta 12 rezervuarų po 20 tūkst. t - mazutui ir dyzeliniam kurui, 4 po 10 tūkst. t - dyzeliniam kurui. Nuo Naujųjų metų per šiuos rezervuarus bus pradėtas eksportuoti ir Mažeikių benzinas. Šiuo metu statomi 4 rezervuarai po 5 tūkst. t. bus pastatyti dar 4 po 30 tūkst. t.

Gamtos ir technikos akordas		      Statomos naujos modernios estakados, kokių nėra ne tik Latvijoje ar Estijoje, bet ir daugelyje Europos valstybių. Todėl mūsų artimiausių kaimynų - latvių ir estų - technologai, mechanikai yra gana dažni "Klaipėdos naftos" svečiai. Galimybė pasidalyti patirtimi visiems naudinga, nors pažangiausią technologiją įdiegusiam ir atrodo, kad jis daro paslaugą kaimynui.
     Lankantis "Klaipėdos naftoje" žvilgsnis krypsta į dvi 10,5 m gylio prieplaukas, prie kurių gali švartuotis iki 30 tūkst. t talpos tanklaiviai. Šiuo požiūriu Talino ir Ventspilio uostų naftos terminalai pranašesni, nes ten gali švartuotis 100, net iki 110 tūkst. t, talpos tanklaiviai.
     Skaičiavimas paprastas: 30 tūkst. t talpos tanklaiviu pervežti 1 t naftos produktų kainuoja apie 10 dolerių (40 Lt), o pervežant 100 tūkst. t talpos tanklaiviu galima sutaupyti po 3-4 dolerius (12-16 Lt) už kiekvieną krovinio toną.
     Bus daugiau
Gediminas Zemlickas