Esate parašęs ir 1993 m. išleidęs bibliofilijos apybraižų rinkinį "Donelaičio žemės knygiai". Manau, kad ir Jus patį galima vadinti šios visiems lietuviams taip artimos žemės knygiumi. Tapęs knygotyrininku, gimtąją Žemaitiją tarsi iškeitėte į lietuvininkų kraštą. Ar nesigailite?

     Tai tik regimybė. Aš Žemaitijos neskiriu nuo Mažosios Lietuvos. Abi mielos. Rašysiu ir apie Žemaitiją, bet kol kas dar tyrinėsiu Mažosios Lietuvos knygą. Noriu parašyti darbą apie E.Jagomasto įmonę "Lituania". Ji veikė Tilžėje nuo 1896 m. iki 1941 m. kovo mėn. Tai buvo ne tik spaustuvė, bet ir leidykla, knygynas, knygrišykla, biblioteka - tikras lietuvių kultūros židinys. Pas Jagomastus telkdavosi tautiškai sąmoningi lietuvininkai tilžiškiai, burdavosi į susirinkimus, kultūrinius renginius, tardavosi plitinio gyvenimo klausimais. Atvykdavo žmonių ir iš Didžiosios Lietuvos: kultūrininkų, politikų, žurnalistų, kelionių mėgėjų. Jagomastų namai buvo tarsi Lietuvos valstybės ambasada.

     Pats Enzys Jagomastas buvo aistringas bibliofilas, turėjo sukaupęs vieną didžiausių lietuviškų bibliotekų. Ir ne tik to meto spaudinių. Jis turėjo didžiausių praėjusių amžių retenybių. E.Jagomastas leido ir spausdino laikraštį "Naujasis Tilžės keleivis", į kurį nuolat dėdavo skelbimus, kad ieškąs senų lietuviškų ir apie Lietuvą knygų - religinių, pasaulietinių, laikraščių ir kalendorių. E.Jagomasto asmeninė biblioteka išties buvo labai vertinga. Bėgdamas nuo nacių persekiojimo, 1941 m. kovo mėn. jis biblioteką atsivežė į Vilnių. Prasidėjus karui, hitlerininkai Jagomastų šeimą suėmė ir sušaudė Panerių miške. Gestapininkai atsirinko vertingiausius E.Jagomasto bibliotekos spaudinius ir išsiuntė juos į Vokietiją. Buvo speciali tarnyba, kuri apie senąsias vertingiausias okupuotų kraštų knygas žinojo labai gerai. Jai priklausė ir Karaliaučiaus specialistai. Tad kai kurie karo metų vokiečių bibliotekų vadovai - ne tokie jau šventuoliai.

     Apie šiuos ir kitus įvykius man pasakojo Vilniaus universiteto bibliotekos knygrišykloje dirbęs ir su Jagomastais bendravęs Jonas Berželionis. Sužinojęs, kad vokiečiai šeimininkauja Jagomastų namuose Klaipėdos g. 8 (dabar 3), jis, pasikvietęs drąsesnių talkininkų, naktį atvažiavo su vežimu, iš kiemo pusės per balkoną įsiropštė į antrą aukštą ir surinko knygų prikrautus maišus. Daug knygų J.Berželioniui pavyko išgelbėti, tačiau vertingiausias jau buvo spėję išsivežti vokiečiai.

     Jūsų pasakojimas dar kartą patvirtina, kokie dramatiški lietuviškos knygos keliai. Už tai, kad kalbame lietuviškai, esame lietuviai, turėtume būti dėkingi lietuviškai knygai, kurios pradžią siejame su Martyno Mažvydo vardu. Todėl ir rūpi paklausti: kaip įprasmintas Mažosios Lietuvos knygių atminimas? Vilniuje ant namo, kuriame gyveno Jagomastų šeima, nėra net ir atminimo lentos. Tiesa, Klaipėdoje šiemet pastatytas paminklas Martynui Mažvydui, iš anksčiau turime paminklus - Klaipėdoje ir Vilniuje - Kristijonui Donelaičiui. Taigi ne itin daug.

     Mažoji Lietuva sugrįžta į Didžiąją Lietuvą gana sunkiai. Priežastys įvairios. Esama tam tikro svetimumo komplekso. Gal dėl to, kad Mažoji Lietuva keletą šimtmečių buvo kitos valstybės, kitos kultūros ir religijos įtakoje. Kita vertus, įpratome būti savanaudžiai, vienos dienos rūpesčio gyventojai. Betgi dabartis be praeities neturės ateities?

     Mes šiandien turime savo intelektualiąją aukštuomenę, kuri galėtų tą Mažąją Lietuvą priimti kaip neatsiejamą savo krašto dalį. Bet ne. Man tenka bendrauti su akademine bendruomene ir matau, kad jai Mažoji Lietuva - ne prigimta, ne savo. Joje pasigendame basanavičių, vaižgantų, bortkevičienių, šliupų. Į Mažąją Lietuvą žiūrima kaip į ano pasaulio dalį: gerai, kad ji buvo, galima patyrinėti, parašyti, bet į širdį taip giliai neimama, galvos neguldoma.

     Jūs kalbate apie pirmųjų atsikėlėlių bangą pokaryje, tačiau juk yra ir inteligentija, Klaipėdos universitetas.

     Gerai, bet universitetas tik šiandien įsikūrė. Kad uostamiestyje yra prof. A.Kaukienė, doc. J.Mališauskas, doc. A.Juška - labai gerai, bet juk jie ant pirštų suskaičiuojami. Kūrybinė ir dvasinė galia ne taip greitai auga. Esmė, tikroji dirva, kurioje išauga ir dvasia, ir grūdas - tai krašto gyventojai, su tvirtai ir giliai įleistomis šaknimis. Reikia, kad jaunuomenė iš mokyklos daug ką, o svarbiausia - kitokį mąstymą, gautų.

     Žinoma, poslinkių yra ir jų negalima neigti. Jau girdime nemažai jaunųjų klaipėdiškių mokslininkų vardų.

     Vokietijoje dirbantis švedų istorikas Svenas Ekdalis, su kuriuo spausdinome pokalbį praėjusiame laikraščio numeryje, labai vertina Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos tyrimų centro įvairiapusišką tarptautinę veiklą. Išties ar tai ne gražus poslinkis?

     Labai gražus. Akademiniame lygyje šio tyrimų centro, kuriam vadovauja istorikas A.Nikžentaitis, veikla ir rezultatai yra matomi. Tiesiog stebiuosi, kaip šis jaunas žmogus per keletą metų subūrė pajėgią tyrinėtojų grupę, leidžia geras knygas, užmezgė labai plačius ryšius su Europos ir pasaulio mokslininkais. Jų balsas labai reikšmingai skamba. Gal tik norėčiau pastebėti, kad pačios Lietuvos mokslo gyvenime Mažosios Lietuvos tema per mažai nagrinėjama, proteguojama, už ją kovojama. Turi atsirasti lyderis visai Lietuvai, centras, kuris jungtų visų mūsų jėgas. Pavyzdys pamąstymui gali būti kad ir maždaug prieš savaitę Šiuolaikinio meno muziejuje vykęs seminaras Klaipėdos krašto klausimu - politiniu, istoriniu. Iš Vokietijos atvyko keletas daktarų ir šnekėjo taip, tarsi būtų mūsų oponentai. Ypač įstrigo vienas pranešimas - Klaipėdos krašto likimas tautų teisės požiūriu. Klausydamasis suvokiau, kad pranešėjas kalba remdamasis sau patogiai surikiuotais paragrafais, bet ne istorijos realybe. Jis įrodinėjo, kad per 50 proc. šiaurinės Mažosios Lietuvos gyventojų sudarę lietuviai neturėjo teisės 1918 m. pareikšti savo valios, kad Lietuvos 1923 m. žingsnis, prijungiant Klaipėdos kraštą, - buvusi prievarta ir pan. Vokietis profesorius nežino, kad tuose 1923 m. įvykiuose dalyvavo ir klaipėdiškiai. Tai kas, kad ne itin daug. Ir mes patys pripažįstame, jog tai nebuvo vietinių gyventojų sukilimas, tai buvo Lietuvos valstybės politikos tęsinys tam tikromis priemonėmis. Bet tuo pačiu visada primename ir 1919 m. Versalio taikos sutartį ir Vilsono pareiškimą, kurio niekas nepaneigė, kad tautos turi teisę apsispręsti. Ir antra, tie kraštai, kuriuose atitinkamos tautybės gyventojų yra daugiau kaip pusė, gali ir turi priklausyti savo tautos kamienui. Juk tai ne Klaipėdos krašto, bet gerokai platesnis klausimas. Tai Elzaso-Lotaringijos, sudetų, kai kurių Lenkijos teritorijų problema. Reikia žvelgti giliau. Ir kai minėtas profesorius ėmė nagrinėti 1939 m. Klaipėdos įjungimą į Reichą, tai šią nacių Vokietijos prievartą traktavo kaip teisėtą. O juk Niurnbergo procese toks grobik škas žingsnis buvo vienareikšmiškai pasmerktas. Iš vokiečio išvados supratau, kad teisių "paveldėtoja" į Klaipėdos kraštą esanti amžinatilsin nuėjusi Tarybų Sąjunga, nes ji pasirašė ir keturšalę sutartį dėl Antrojo pasaulinio karo rezultatų.

     Noriu pasakyti, kad mums toks opus klausimas tame renginyje Lietuvos mokslininkų nebuvo diskutuojamas, kadangi niekas iš jų ten nedalyvavo. Nėra kam juos telkti, kviesti, konsoliduoti nuomonę. Ar ne laikas būtų A.Nikžentaičiui imtis šio darbo? Stebina abejingumas gyvybiškai svarbiems dalykams. Tik diskutuodami, teikdami savo argumentus, kritikuodami padėsime ir kitai pusei koreguoti savo požiūrį. Kolektyvinis dalyvavimas tokiuose renginiuose padeda surasti tiesą. Kiekvienas žinome savo tyrimų sritį ir jos problematiką, o tai sudėję į visumą, galime kalbėti apie požiūrį, kuris atstovautų ir istoriografinei mokyklai, pagaliau ir valstybės interesams.

     Gal tai paprasčiausio informuotumo apie renginius stoka?

     Nemanau, nes girdėjau užuominų, kad eiti neverta, nes atvyko ne mūsų bičiuliai. Iš tikro turėtume daryti priešingai. Sulindę į aptvarus ir liksime aptvarų mentaliteto gyventojai.

     Kalbantis apie knygą, ypač senąją, buvusią prie mūsų tautos dvasinės kultūros ištakų, norom nenorom tenka užkabinti ir gerokai platesnį kultūrinių bei politinių aktualijų sluoksnį. Tai neišsemiamos temos. Tačiau grįžkime prie mūsų pokalbio svarbiausios temos. Kokia prasmė viso to trejų metų darbo, skirto pirmosios lietuviškos knygos - M.Mažvydo "Katekizmo" - 450-mečiui? Kas iš to išėjo? Ko išmokome? Kokią išliekamąją vertę turės tas įdėtas daugelio žmonių darbas, pagaliau juk ir nemažos lėšos? Mes lyg ir grįžtame prie tų klausimų, kurie buvo užduoti mūsų pirmojo pokalbio metu, tačiau nuo to prabėgo nemažai laiko. Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinei komisijai baigiant savo darbą tikriausiai turėsite ką pridurti?

     Man pačiam buvo svarbu suvokti, kaip toks renginys organizuojamas, kaip valdomas, kaip tvarkomas. Juk tai turi prasmę ir tiems, kurie ta patirtimi naudosis. Šiandien akivaizdu, kad labai svarbu teisingai sudaryti gyvybingą valstybinę komisiją ir numatyti jos paskirtį. Mūsų komisija buvo sudaryta iš aukščiausių šalies pareigūnų ir savo srities žinovų. Manau, kad toks principas pasiteisino. Galimybes ypač padidino autoritetų būvimas. Mūsų gyvenamu metu tai labai svarbu. Kitose šalyse ši sąlyga gal net būtų antraeilis dalykas, tokie žmonės ten net nedalyvautų. Bet Lietuvoje taip turėjo būti. Autoritetų svarba padėjo įgyvendinti tai, kas 1995 m. buvo numatyta r paskelbta programoje.

     Kokie buvo komisijos darbo metodai?

     Komisija buvo veikli ir labai geranoriška, aktyvi - niekas nebuvo palikta savieigai. Visą laiką darbą galėjome kreipti reikiama linkme, nenukrypstant nuo užsibrėžtų tikslų. Svarbu, kad komisija buvo pakankamai autonomiška, nepriklausoma nuo valdžios įstaigų ir visuomeninių organizacijų.

     Ar jautėte kieno nors norą daryti komisijai įtaką?

     Tokių pastangų buvo. Noriu priminti, kad valstybinė komisija nėra juridinis asmuo, ji negali pati tiesiogiai disponuoti savo pinigais. Lėšos buvo pervedamos į Kultūros ministerijos biudžetą ir buvo kai kurių momentų, kai valdininkai bandė patys spręsti už valstybinę komisiją, kur geriau tuos pinigus padėti. Pajutę tokius ketinimus gana aiškiai leidome suprasti, kad sprendimai yra mūsų, kad mielai bendradarbiausime tik realizuojant programos užduotis, pervedant pinigus jų vykdytojams.

     Noriu kategoriškai pareikšti tiems, kurie į mūsų veiklą žiūrėjo per dvigubą padidinamąjį stiklą, kad Komisija buvo visiška padėties šeimininkė ir nei savavališkoms valdininkų komandiruotėms, nei kokioms nors pašalinėms knygoms leisti pinigai nebuvo eikvojami. Dėl bandymų ar pavienių ketinimų - kita kalba. Mūsų santykiai su pagrindiniu partneriu - Kultūros ministerija - buvo normalūs ir vaisingi.

     Nemažai reikalų teko turėti ir su Užsienio reikalų ministerija, nes sukakties šventė ir komisijos interesai peržengė Lietuvos ribas. Ambasados ir konsulatai buvo pagrindiniai renginių skatintojai, minėjimo židiniai įvairiose šalyse. Mes manėme, kad į tą darbą Užsienio reikalų ministerija įsitrauks noriai, entuziastingai. Bet iš pradžių tie mūsų ryšiai klostėsi ne kažin kaip. Reikėjo ne kartą klebinti duris, prašyti, rašyti ne vieną raštą. Vis dėlto galiausiai mūsų norai buvo išgirsti ir mes dirbome išvien. Ministerija paskyrė atsakingą žmogų, todėl padarėme visa, ką buvome sumanę. Įsijautusi į darbą Ministerija mums ir lietuviškos knygos sukakčiai labai daug padėjo.

     Stebina, kad Užsienio reikalų ministerijos valdininkams teko įrodinėti tokio darbo svarbą.

     Nenoriu tik smerkti. Ėjo 1995 m., buvo tam tikras sunkmetis. Ministerija buvo apsikrovusi darbais, jai galbūt tas mokslinis, kultūrinis ir intelektualinis humanitarų sąjūdis neatrodė esąs užsienio politikos veiklos sritis.

     Dar svarbu buvo sklandus finansavimas. Finansuota taip, kaip numatyta biudžete - tvarkingai, sistemingai pervedant visus pinigus iki cento. Tai mums leido tą programą nuosekliai vykdyti, kartais net sutaupyti pinigų ir įgyvendinti nė neplanuotų, laiko tėkmės iškeltų svarbių užduočių.

Bus daugiau