Kunigo Česlovo Kavaliausko rinktinių straipsnių ir pokalbių knyga "Tarp fizikos ir teologijos"* - universalaus mąstytojo laisvės liudijimas.

     Lietuvos mokslo visuomenė gali atsakingai didžiuotis tokiais talentingais kunigais - mokslininkais, kaip A.Rubšys, A.Poškus, K.Trimakas ir daugybė kitų. Tačiau, pasak kun. V.Aliulio, ir tarp jų Č.Kavaliauskas - išties genialus kunigas. Kuo? Savo gyvenimo auka ir universaliais užmojais, kurių mokslinis paveldas kilniai ir gausiai prisideda prie Lietuvos ir krikščioniškosios teologijos atgimimo moderniųjų mokslų šviesoj.

     Lietuviams - kartais nerangiems pripažinti savo talentus - šį iškilų faktą solidžiai patvirtina ir tai, kas lieka (išliko!) tarsi anapus šios rinktinės. O būtent - "Medžiaga kun. Česlovo Kavaliausko bibliografijai" (parengė A.Urbonavičius ir A.Buračas). Vien šios medžiagos sąvadas driekiasi per 13 puslapių. Tai knygos, periodika, vertimai, polemika ir pokalbiai, programos, mokslinės studijos, eilėraščiai, recenzijos, laiškai. Taip aktyviai derinti savo įvairialypius interesus - asmenybinius (meninės prigimties), sielovadinius (tikėjimo ir švietimo) ir mokslinius (hermetikos, egzegezės, teologijos) - galėjo tik geniali individualybė, kurios gyvenimiška ir idėjinė drąsa - pavyzdys visiems ir kiekvienam. Ypač jauniesiems sielovadininkams, kultūrininkams ir mokslininkams.

     Kaip prisimena ir liudija akad. A.Buračas, beje, Č.Kavaliausko seserėnas, o ir iš pokalbių su "Mažosios studijos" klausytojais transkripcijų (169 - 269 p.) šie rinktinės autoriaus asmenybės bruožai "tikras Kristaus mokinio pavyzdys", "neįtikėtinai kuklių reikmių žmogus", "didis savo paprastumu ir siekiais", "aistringas polemikas", "kantrusis dvasinis mokytojas" - moko suvokti, kam gyvena žmogus ir kas šioje žemėje svarbiausia. O būtent - siekti Tiesos, Dievui garbės ir žmonėms dvasinės naudos! Vadinasi, meilės ir kančios auka tarnauti Tėvynės ir asmens dvasinei laisvei. Visur ir visada, kur tik išbandoma dvasinė žmogaus kantrybė ir dėkingumas. Tarnauti visom galiom, net brangiausia - viso gyvenimo auka.

     Tad verta ir teisinga bent trumpai prisiminti kun. Č.Kavaliausko biografijos faktus.

     Gimė 1923 m. Pumpėnuose. Mokėsi Kauno "Aušros" berniukų gimnazijoje. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1946 m. slapta įšventintas kunigystėn. 1950 m. suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti, nes nedalyvavo Stalino rinkimuose (lankė sunkiai sergantį). Ištremtas į Norilsko Gorlagą. Ten atlikdavo ir neoficialias kalinių kapeliono pareigas. Dalyvavo garsiajame politiniame kalinių sukilime, kuris lėmė sovietinių lagerių pertvarką. Už tai pateko į mirtininkų tūkstantinę, bet, suėmus Beriją, išliko gyvas. Pasižymėjo kaip sukilėlių himno autorius, pogrindžio laikraščio "Toli nuo tėvynės" leidėjas. Ši patirtis pravertė leidžiant ir platinant unikalią visame pasaulyje "Katalikų kroniką", jau grįžus iš tremties (1956 m.) - be teisės gyventi didžiuosiuose miestuose.

     Ilgus dešimtmečius kunigavo Kaišiadorių vyskupijos parapijose, o gyvenimo pabaigoje ėjo Katechetų kursų vedėjo pareigas, rūpinosi jaunimo sielovados programomis, moderniosios teologijos kūrimu, mokslo bei tikėjimo sąsajomis, išmoko net 14 - 15 kalbų, iš senosios graikų kalbos tobuliausiai išvertė Naująjį testamentą, kurį tobulino iki žemiško gyvenimo pabaigos (jau pasirodė keturi leidimai). Pavyko talentingai išversti Karaliaus Saliamono "Giesmių giesmę", kitų literatūros klasikų ir teologų kūrinių, sukurti įstabios lyrikos.

     Savo originaliuose straipsniuose ir studijose (šioje knygoje jų tilpo 12) Č.Kavaliauskas rėmėsi XX a. mokslo klasikų darbais. Autorius nuolat gilinosi į reliatyvumo teorijos variantus, kvantinės mechanikos ir informatikos, chaoso ir pasaulio atsiradimo (sinergetikos) bei jo evoliucijos klausimus. Kiek buvo įmanoma sovietmečiu, akylai sekė mokslo naujienas, siekė ryšių su mokslo centrais, aistringai polemizavo žiniasklaidoje. Nuolat gyveno egzistencijos problemų apmąstymais (23 - 65 p.), filosofijos peržiūromis (65 - 74 p.) . Deja, nespėjo realizuoti dviejų didžių sumanymų: parengti kritinę egzistencijos filosofijos istoriją ir nuodugniai apmąstyti tikėjimo sąsają su metateorine sistema gamtos moksluose. Tačiau ir iš šių sumanymų, pasak akad. A.Buračo, pasekėjų ir mokinių atmintyse kai kas išliko. Dalis ankstesniųjų mąstymų tilpo "Trumpame teologijos žodyne" (1992). Daug mokslinių straipsnių, esė, fragmentų išliko rankraščiuose.

     Sklaidant rinktinius kun.Č.Kavaliausko straipsnius ir studijas, tenka suvokti, kad sąmoningo gyvenimo procese Tikėjimo ir Mokslo dichotonija yra esmingis Tiesos paieškų aspektas. Todėl egzegetiko (šv. Rašto aiškintojo), teologo intelektualinės galimybės (siekti didžiosios gyvenimo prasmės - Dievo) mokslo pasaulyje neturėtų būti vertinamos skeptiškai. Todėl ir primenama: "Ieškokime esmės ne praeities silpnybėse, bet ateities galimybėse" (86 p.). Juk tai lemia ir pats sąmoningumo postulatas. Nors, pavyzdžiui, krikščionybės esmė - Jėzaus Kristaus asmuo - čia ir paradoksalus, ir iracionalus, ir netiesinis. Kita vertus, Jėzus nesukūrė savo mokymo ir krikščionybės - kaip religijos; jis buvo (istorinis), yra ir lieka "iki dienų pabaigos". Visa tai darė Jo pasekėjai, mokiniai, net istorinės aplinkybės. Jėzus - idealiausias, dažnai žmonėms nesuprantamas, dar dažniau - senatestamentiškai ir senamoksliškai (pseudomoksliškai) aiškinamas pavyzdys. Jau nekalbant apie scholastinius, metafizinius ir antropologinius prietarus. Štai čia ir tenka prisiminti: kun. Č.Kavaliauskas labai gerbė matematiką ir istoriją (tuo labiau šv.Rašto ir Jo šaltinių istoriją, kurią vis papildo, pavyzdžiui, archeologijos mokslas). Šv. Rašto istorijos (ir archeologijos) srityje galbūt vaisingiausiai darbuojasi kunigas ir mokslininkas Antanas Rubšys, pelnytai apdovanotas LR Nacionaline premija. O filosofinėje srityje - būtent kristologijos atžvilgiu - Č.Kavaliauskas akivaizdžiai ir naujai atskleidžia A.Maceinos genijų, pranokusį net vokiečių egzistencialistus ir teologus. Kartu parodomas bendras filosofijos bergždumas modernizuoti teologiją - mokslą apie Dievą. Filosofija, neatsižvelgus į naujausius fizikos mokslo pasiekimus, bergždžia. Tad išties, pasak Č.Kavaliausko, geriau būtų, jei naujausius teologijos argumentus derintume su fizikos pasiekimais. Išeivijos lietuvis menininkas Jonas Mekas liudija, kad Vakaruose dabar pati madingiausia banga - "Naujoji fizika". Tačiau tokios "putos" mūsų autoriui eruditui tikrai nerūpėjo. Jam rūpėjo mokslinės gelmės. O pseodomokslines sinkretinių mokymų idėjas argumentuotai, bet negailestingai pliekė Č.Kavaliausko - polemiko plunksna.

     Pasukus moderniosios teologijos keliu, knygos autoriui teko paaiškinti, kodėl mums reikalingas teologijos atgimimas (8 - 22 p.). Todėl kad tikėjimo tiesas privalome aiškintis remdamiesi šiuolaikinio mąstymo ir šiuolaikinės kultūros koncepcijomis. Andai, kol nebuvo moderniosios fizikos, kosmologijos, biologijos ir psichologijos, Bažnyčia rėmėsi graikų ir scholastikos filosofija. Dabar gi, pasak Č.Kavaliausko, tradicinis Platono ir Aristotelio pasaulio ir žmogaus suvokimas nebefunkcionuoja. Dabar spekuliatyviąją psichologiją pakeitė eksperimentinė. Išaugo ir šv. Rašto pažinimas, kurį irgi lėmė nauji moksliniai metodai. Bažnyčia ne tik pripažįsta, bet vis intensyviau naudoja modernius literatūrinės kritikos, analizės ir informatikos metodus. Tad tenka generuoti ir naujų pakraipų, gimstančių mokslo sandūroje, idėjas. Ir tai jokia mada, joks sinkretizmas, jokia "Naujojo amžiaus" ("Niu Age") eklektika. Būtina pabrėžti, kad viena įstabiausių ir patraukliausių Č.Kavaliausko savybių - atvirumas įvairiausiems požiūriams, pagarba kitokiai nuomonei. Tai vis naujas mąstymų impulsas.

     Kuriant moderniąją teologiją, nebegalima remtis mitologine antropologija, nebegalima nematyti evoliucijos proceso, universalių fizikos pažinimo principų (papildomumo ir neapibrėžtumo dėsnių), netiesinės matematikos, sinergetikos ir aibių teorijos dėsningumų. Dabar kvantinė mechanika (kvantų fizika) įsiveržė ir į filosofijos arealą. Grynoji metafizika tapo nebeįmanoma. O fizikos "mistiškumas" tenkina tik teosofus, "induistus" ir naivuolius (143 - 149 p.).

     Moderniosios teologijos kely būtina kritiškai peržvelgti T.Akviniečio (o ir šv. Aurelijaus Augustino) argumentus (74 - 79 p.). Ir remtis A.Einšteino, H.Minkovskio, P.Dirako, W.Heisenbergo, E.Fermi, St.Hawkingo ir kt. XX a. mokslo klasikų bei jų mokinių darbais. Tai Č.Kavaliauskas ir daro. Kritiškai peržvelgia egzistencialistų idėjas (65 - 73 p.). Ir apskritai filosofijos galimybes bei jos bejėgiškumą teologijos akivaizdoj. Ir tampa akivaizdu, kad būtina naudotis netiesioginės matematikos metodais kristologijos srityje (119 - 127 p.). Tai patvirtina ir antroji šios knygos dalis (pokalbiai ir diskusijos, parengė V.Žukas) - apie krikščionybės universalumą (205 - 207 p.) ar Jėzaus paradoksalumą, iracionalumą (221 p.).

     O ką reiškia Išganymas, kaip suvokti Amžinybę ir Eschatologiją, ką išreiškia šv. Trejybė, - dabar jau kartu mąstysime rinktinės "Tarp fizikos ir teologijos" puslapiuose.

     Kun.Č.Kavaliausko straipsniai žavi įstabia eseistine forma, o turinys - erudicija, konceptualumu, netikėtomis įžvalgomis ir dvasine atgaiva.

Belieka viltis ir tikėti, kad dvasininkai, mokslininkai ir menininkai (įprastinis Č.Kavaliausko pasekėjų ratas) surems pečius ir bibliografinėje medžiagoje paminėti rankraščiai įgys genialaus kunigo (teologo ir poeto) raštų formą.

     Tai akivaizdi būtinybė: mūsų akyse skleidžiasi netiesinė teologija! Aišku, krikščioniška - universali ir geniali.