Užmojo ir gilumos požiūriu Z.Ivinskis pats žymiausias prieškarinės kartos mūsų istorikas. Aktyviai ir produktyviai reiškėsi ir pokaryje, bet tuo metu mūsų krašte visi buvusieji palyginimo matai ir mastai neteko ankstesnės prasmės. Ir vis tik Herodoto, istorijos "tėvo", vardas teiktinas tik jam, vieninteliam iš Lietuvos praeities tyrėjų.

     Zenonas Ivinskis buvo užsimojęs parašyti Lietuvos valstybės, politinės tautos istoriją. Tam reikėjo kuo plačiau ir giliau aprėpti visa, kuo stiprus istorikas - šaltinius, istoriografiją. Ir ne šiaip akademiškai aprėpti, šaltakraujiškai išdėstant savo viziją, bet reaguoti į visus niuansus ir subtilumus, nepaliekant "baltų " dėmių. Vienam žmogui visiškai neįmanomas uždavinys. Vokietijoje ar kitose Vakarų šalyse tokius uždavinius sprendžia ištisi moksliniai kolektyvai, pajėgos, kurios gali disponuoti sukauptais ir sutvarkytais šaltiniais, gausia publikuota istorine medžiaga. O Lietuvos istorijoje, pasak istoriko Antano Kulakausko, ištisai vis dar nesibaigiantys atradimai, viena ant kitos besiklojančios hipotezės, ypač kalbant apie pačius seniausius istorinius laikus. Nebent tik Zenonas Ivinskis ir galėjo ryžtis darbui, prieš kurį sparnus būtų nuleidę ištisi kolektyvai.

     Atstovaudamas vokiškajai istorikų mokyklai (1929 - 1932 m. tobulinosi Miuncheno ir Berlyno universitetuose, ten parengė ir daktarinę disertaciją), t.y. gavęs ne tik tvirtą fundamentinių žinių pagrindą, bet įgijęs ir gilų atsakomybės už kiekvieną teiginį, formuluotę jausmą, Z.Ivinskis buvo bene vienintelis 1944 m. prievarta iš Lietuvos išvykęs istorikas, kuris Vakaruose buvo pripažintas kaip mokslininkas - buvo Bonos universiteto istorijos profesorius (1963 - 1971).

     Jau po Z.Ivinskio mirties (1978 m.) buvo išleista jo "Lietuvos istorija (iki Vytauto Didžiojo mirties)" - tai jo rinktinių raštų I t. Liko nabaigtas II t., neįgyvendintas ir visas didingas sumanymas, bet negi kas dėl to galėtų papriekaištauti Lietuvos darbštuoliui?

     Anksčiau nei istoriko palaikai į Lietuvą sugrįžo per daugelį metų sukauptas jo mokslinis palikimas. Istoriko archyvas ir skrupulingai pildyti dienoraščiai perduoti ir dabar saugomi Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje.

     Kiek savo tėvelį atsimena Kęstutis Ivinskis, jis jau nebuvo pasiruošęs grįžti į Tėvynę. Buvo susitaikęs su mintimi, kad teks ir toliau dirbti ir gyventi Vokietijoje. Lietuvą matė tik svajonėse. 1971 m. Z.Ivinskiui iškeliavus Anapilin, jo ištikimoji gyvenimo bendražygė Paulina pasistengė, kad vyro svajonė persikūnytų į viltį. Tos vilties simbolinė išraiška - cinkuotas karstas, kuriame ir buvo Šiaurės Bonos kapinėse palaidoti Z.Ivinskio palaikai. Kas žino, o gal... Juk vyras visą gyvenimą tikėjo ir tvirtino, kad imperijos nėra amžinos, bet amžini istorijos raštai - pati istorija.

     Istoriko pranašystė išsipildė greičiau negu daugelis galėjo tikėtis. Ne vieneri metai praėjo nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, geležinė uždanga jau kadaise pralaužta, bet istoriko našlė, kukli moteris, nedrįso ir pagalvoti, kad galėtų savo šeimos rūpestį užkrauti ant kieno nors kito pečių. Nors jos namuose lankydavosi Lietuvos ambasados Vokietijoje darbuotojai, kultūros ir politiniai veikėjai iš Lietuvos. Atvykdavo taip pat ir istorikai.

      Prieš penkerius metus per Vėlines lankantis kapinėse prie Z.Ivinskio kapo tuometinis Lietuvos ambasados darbuotojas, o dabar Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Jonas Rudalevičius užsiminė: būtų gerai Zenono Ivinskio palaikus pervežti į Lietuvą. Dar penkerius metus ta mintis buvo brandinama.

     Vokietijoje visus darbus ir būtinus formalumus atliko Lietuvos ambasados darbuotojai, ypač patarėjas Vytautas Gudaitis. Lietuvoje darbą daugiausiai teko organizuoti Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriui Dainiui Numgaudžiui. Daug padėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyrius, Istorijos institutas.

      P. Ivinskienė buvo sujaudinta tokio dėmesio, kurio net nesitikėjo.

     Ir patys organizatoriai nelaukė, kad tautos istoriko perlaidojimo ceremonijoje dalyvaus tiek daug žmonių, taip pat ir jaunų, bus toks platus atgarsis spaudoje.

     Tėvynainiai su Zenono Ivinskio palaikais spalio 1 d. galėjo atsisveikinti Šv. Jonų bažnyčioje, Švenčiausiosios Mergelės Paguodos koplyčioje: Šventas mišias aukojo vyskupas J. Tunaitis.

     Antakalnio kapinėse Z. Ivinskio palaikams vieta parinkta ant nepaprastai gražios kalvos, iš kur atsiveria visas kapinių vaizdas. Ten palaidoti žymiausi Lietuvos mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjai. Istorijos didžiavyris palaidotas visai šalia tragiškai žuvusio akademiko Algirdo Žukausko kapo.

     Atsisveikinimo su Z. Ivinskio palaikais kalboje 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės pramonės ministras dr. Adolfas Damušis priminė: XX a. Lietuva tris kartus skelbė nepriklausomybę, o Z. Ivinskis buvo Laikinosios vyriausybės patarėjas. Jis puikiai mokėjo užsienio kalbas, buvo ypatingas tiesos mylėtojas ne tik moksle, bet ir gyvenime. Kai vokiečių kariuomenės atstovas ragino atsisakyti paskelbtosios nepriklausomybės, Z. Ivinskis šiais žodžiais išreiškė Laikinosios vyriausybės nuostatą: "Pirmiausia mums rūpi laisva ir nepriklausoma Lietuva. Jokių kitų pažadų negalime duoti".

     Prie istoriko kapo dar kalbėjo VU Istorijos fakulteto dekanas dr. doc. A.Bumblauskas, Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. habil. dr. A. Tyla, VDU Teologijos fakulteto dekanas doc. dr. V. Vaičiūnas, Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Senųjų spaudinių skyriaus vedėjas dr.J.Tumelis, Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis. Z.Ivinskio perlaidojimo ceremonijoje dalyvavo taip pat istoriko brolis Povilas Ivinskis iš Kauno, kiti giminaičiai.

     Padėkos žodį susirinkusiems tarė Vokietijoje gyvenantis istoriko sūnus Kęstutis Ivinskis. Jis yra kompiuterių specialistas, šiuo metu dvejiems metams išsiųstas į JAV.

      "Mums ši diena - džiaugsminga, nes įvyko tai, kas ir turėjo įvykti - tėvelis grįžo į Lietuvą, - kalbėjo Kęstutis Ivinskis. - Mes tėvelį palaidojome prieš 27 metus. Todėl labai džiaugiamės, kad jis grįžo ten, kur gimęs ir užaugęs".

     Istoriko kapą papuošė ir iš Vokietijos parvežtas paminklas, kurio autorius - žymus išeivijos dailininkas Alfonsas Krivickas.

     Gal naujas smėlio kauburėlis Antakalnio kapinėse padės našlei greičiau apsispręsti grįžti į Lietuvą.