Prof. V. Snitka (dešinėje) diskutuoja su Europos Sąjungos mokslinių programų ekspertu prof. V. Laurinavičiumi

Mūsų pašnekovas - KTU mokslinio centro “Vibrotechnika” direktorius, prof. habil. dr. VALENTINAS SNITKA. 1993-1994 m. V.Snitka dirbo vizituojančiu profesoriumi Campino universitete, Brazilijoje. Stažavosi Olandijoje, Izraelyje. Jungtinių Tautų Vystymo Programos remiamo mokslinių rezultatų komercializavimo tarptautinėje rinkoje projekto vykdytojas. NEXUS (Europos mikrosistemų technologijų kompetencijos tinklo) Valdybos narys ir atstovas Lietuvai. Niujorko mokslų akademijos ir Molekulinių mašinų (JAV) instituto narys.        Šį rudenį V.Snitka lankėsi JAV, Filadelfijoje ir Kalifornijoje, Silicio slėnio firmose, Pensilvanijos universiteto Vartono biznio mokykloje (Wharton Bussines Scool ), kur skaitė paskaitas ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį dalyvauti bendroje mokymo programoje “Verslininkystė ir besivystančios rinkos” (“Entrepreunership and emerging markets”). Tai naujas kursas, Vartono mokykloje pradėtas tik šį rudenį.

Kadangi pažįstu Jus kaip karštą polemistą, tai noriu paklausti: o kur Jūsų krikščioniškas atlaidumas?
       Be abejo, akademinės visuomenės žmonės išgąsdinti to, kas šiuo metu Lietuvoje vyksta. Jie nori turėti tai, ką ligi šiol turėjo ir dar tebeturi, nori išlaikyti bet kuria kaina, net ir visos valstybės sąskaita - po mūsų nors ir tvanas. Girdėjau šalia sėdinčių demagogiškus komentarus: “kam man tos reformos,jei aš po poros metų išeisiu į pensiją”.
       Jeigu tarp valstybei atstovaujančio viceministro ir akademinės bendruomenės narių vyksta pokalbis taip, kad viceministras priverstas šeimininkus praštyti elgtis diskretiškai, antraip jis nutrauksiąs susitikimą, tai mūsų valstybėje išties kažkas negerai. Matyt, universiteto profesūra sau leidžia galvoti: “Jūs, vyručiai, ateikite, o mes su jumis pasikalbėsime”.
       O kas yra valstybė? Seimą išrinko visi Lietuvos žmonės. Seimas paskyrė Vyriausybę, ši suformavo ministerijų vadovybę, taigi viceministras atstovauja valstybei ir rinkėjams. Universiteto senatas ir rektorius nėra visos visuomenės, o tik tam tikros žmonių grupės atstovai. Kada taip susikeičiama vaidmenimis ir pradedama “diskutuoti” - tai netoleruotina.

Universiteto teisininkui užkliuvo viceministro frazė, esą su “demokratija” nužengta pernelyg toli.
       Manau, jog visi suprato, kokią “demokratiją” viceministras turėjo galvoje -kai prisidengus demokratija demagogiškai apeliuojama į visuomenę, siekiant realizuoti siaurus grupinius interesus. Monopolistinė bet kurių organizacijų politika yra žalinga visuomenei. Kaip man dažnai kartojo Vartono profesoriai - monopolijos kuria ne kokybišką, o brangų produktą. Vienas iš dalyvavusių kalbėtojų aiškiai pasakė, kur slypi baimės šaknys: “Jeigu bus įsteigti privatūs universitetai, visi mūsų dėstytojai išsilakstys”. O kas čia blogo? Svarbu, kokios kokybės produktas bus kuriamas tuose universitetuose.
       Į akis taipogi krinta nuolatinis mojavimas senojo universiteto skeptru, nuolat primenama, kad Vilniaus universitetui sukaks 420 metų. Nustokime barškinti prosenelių kaulais. Visiems ne paslaptis, kas yra Vilniaus universitetas, tačiau negalima tų kadais gyvenusių žmonių sąskaita reikalauti ypatingų teisių, išskirtinių pinigų. Atseit darysim, ką norim, nes anie gerai dirbo. Universiteto bendruomenės nariai turi ne girtis, kuo geri buvo jo profesoriai prieš 200 ar 300 metų, bet kuo jie patys geri dabar. Už ką juos anūkai minės po 25 metų? Žinau, kad dar prieš 10 metų universitete dirbo daug puikių mokslininkų, kai kurie iš jų tebedirba ir dabar, bet man labiau rūpi žinoti, kur tie mokslo stebuklai, padaryti per pastaruosius 5-7 metus?
       Universitetai turi suvokti savo atsakomybę, kad jie rengia kartą, kuriai teks dirbti kone ištisą pusę kito šimtmečio, kuris bus labai permainingas ir nestabilus. Ar iš praeitos, sakyčiau, ganėtinai stabilios sistemos atėjusi dabartinė profesūra parengs tokius žmones? Pasiremsiu mūsų prorektoriaus duomenimis, pateiktais susitikime su doktorantais: “...po 5 metų apie 50 proc. profesūros bus pensinio amžiaus”. Praleidus visą gyvenimą vienoje technologinėje ir ideologinėje epochoje, ruošti studentus visiškai naujai epochai gana sudėtinga. Bet kito kelio, norint išgyventi XXI a., nėra. Būtinos skubios permainos, nes Lietuvos švietimo sistema savo turiniu ir liko beveik nepakitusi, tik bendras mokslinių tyrimų lygis universitetuose visiškai nusmuko. Nenoriu pasakyti, kad nėra tarptautiniu lygiu dirbančių laboratorijų. Yra ir jas visi žinome, tačiau svarbu ne atskiri atvejai, bet visos sistemos lygis.
        Ką daryti, kad mūsų universitetai įstengtų parengti naująją kartą ateities išmėginimams? Šia tema diskutavau ir būdamas JAV. Amerikiečių nuomone, kol nėra galimybių vystyti visą sistemą, būtina koncentruoti žmonių ir finansines pajėgas bei kryptingai palaikyti geriausius, įkuriant mokslo centrus, kurie būtų idėjų užuomazgomis ir platintojais. Centrų darbuotojams turėtų būti keliami aukščiausi reikalavimai. Būtina kviestis kitų šalių mokslo žmones, visų pirma JAV lietuvių mokslininkus.
       Pastarieji čia neužsilaiko, nes jų netenkina susiklosčiusi darbo aplinka. Pažįstu keletą JAV lietuvių iš Jeilio ir kitų universitetų, kurie kupini entuziazmo buvo atvykę mums padėti, tačiau šiandien jų nebėra. Tikslinga kuo daugiau jaunimo siųsti mokytis į Vakarus, netgi jeigu jie iš ten ir negrįžtų. Pagerėjus situacijai Lietuvoje, anksčiau ar vėliau jie sugrįš, atsiveždami ir kapitalą, ir žinias. Tokiu keliu ėjo besivystančios šalys, pagaliau ir Azija. Kylant ekonomikai, jie sugrįžo.
       Aš nesakau, kad universitetai neatlieka savo vaidmens visuomenėje. Universitetai yra ir lieka ypatingai svarbi visuomeninės organizacijos dalis, o kad jie atliktų savo vaidmenį, kurį jau šiandien visuomenei diktuoja prasidedantys XXI a. technologiniai ir visuomeniniai pokyčiai, jie turi ruošti ne tai, ką jie gali, bet tai, ko Lietuvos visuomenei reikia. Dar 1992 m. Jungtinių Tautų ekspertai rekomendavo (ir šiuo metu jie tą patį kartoja) nemėtyti pinigų lygiavos principu. Vargu, ar įmanoma išlaikyti visus mokslo institutus? Kiekviename jų yra gerai dirbančios grupės, bet jas gožia totalinis pinigų stygius ir prastas bendras lygis. Todėl sugebančius dirbti reikia mobilizuoti, bet ne apskritai darbui, o konkrečių programų vykdymui, kurių prioritetai išdėstyti Bendroje Europos vystymo programoje (FRAMEWORK V). Netikslinga skirti valstybės lėšas vakarykščių technologijų tobulinimui, o būtina įteisinti valstybinius mokslinių tyrimų prioritetus. Amerikiečiai ir siūlo Lietuvoje steigti kelis centrus arba jų tinklą, kurie ir būtų naujausių mokslinių žinių skleidėjai. Juose telkti aparatūrą, koncentruoti tyrimus, nes šiuolaikiniai tyrimai apima daug disciplinų, jiems atlikti reikia įvairių sričių specialistų. Be to, jie dar siūlo, kad tų centrų įtaka pasiektų net vidurinę mokyklą - taip daro Izraelis. Ten universitetai glaudžiai bendradarbiauja su mokyklomis, per Internetą vykdo projektus, kad mokykloms būtų pasiekiama tai, kas daroma universitetuose.Tada naujausias žinias gauna ne elitas, bet visa visuomenė.
       Mes pradėjome projektą, kurio tikslas - per Internetą demonstruoti mokykloms naujausią technologiją – skenuojantį atominį ir tunelinį mikroskopus, ir jų galimybių dėka manipuliuoti atomais bei molekulėmis.

Kas turėtų Jūsų minėtus mokslo centrus Lietuvoje įsteigti?
       Lietuvoje yra visas tinklas mokslinių institucijų ir nesibaigia diskusija, ką jos turėtų daryti. Todėl būtina suformuluoti valstybės mokslo ir technologijų strateginius uždavinius ir sukurti jų įgyvendinimui reikalingas struktūras. Tai gali būti lanksti, tinklo tipo struktūra, atliekanti konkrečius uždavinius, ir jų vykdymo laikotarpiui būtinos pareigybės. Tai, suprantama, turėtų būti Vyriausybės rūpestis.

Vyriausybė pirmiausia kreipsis į ekspertines organizacijas - Lietuvos mokslo tarybą bei Lietuvos mokslų akademiją, o šios organizacijos - į savo ekspertus. Išeis taip, kad spręs ir Vyriausybei siūlymus teiks būtent tie patys žmonės, kurių veikla, sprendžiant iš visko, Jūs labiausiai ir esate nepatenkintas.
       Aš nepatenkintas ne žmonėmis, bet sistema, kuri, mano manymu, veikia neefektingai. Kiek aš girdžiu, tai nepatenkintos abi pusės. O tai ir rodo, kad sistema neveikia.
       Vakarų šalyse tą darbą atlieka profesionalai. Yra organizacijos, kurios finansuoja mokslą, pvz., JAV yra vyriausybinė organizacija - Amerikos nacionalinė mokslo rėmimo agentūra. Joje dirba valstybės tarnautojai, kuriems metams, tarkime, išskiriama 100 mln. dolerių. Jų rūpestis - gerai paskirstyti tuos pinigus, kad būtų kuo didesnė nauda ir grįžtamas ryšys. Jokio kito intereso neturima: ten skirsto ne mokslininkai, bet geri administratoriai.

Argi mūsų Mokslo ir studijų departamentas negalėtų atlikti tų pačių funkcijų?
       Tai vis tik ministerija ir ten savi darbo tikslai. Bet iš esmės aš būčiau už tai, kad tas funkcijas atliktų Mokslo ir studijų departamentas, jei tam bus jėgų.
       Vokietijoje yra Mokslo ir technologijų vystymo ministerija. Galbūt mūsų ministerija įsteigs konkrečią agentūrą, kuri tuo darbu užsiimtų. Galima kviesti ekspertus - užsieniečius ar lietuvius - tam tikriems projektams. Įvertinant mūsų specifines sąlygas, ir jei ekspertizės negali atlikti nesuinteresuoti žmonės arba nesutariama dėl įvertinimo, tai juk visada galima pasitelkti atstovų iš kitų šalių. Svarbu, kad darbas būtų atliekamas profesionaliai.Tačiau lėšas dalinant pagal neaiškius kriterijus kyla tik konfliktai.
       Mūsų valstybė silpna ir todėl neįstengia daug ko padaryti. Bet stiprėdama mėgina daryti ir tai iššaukia didžiulį konservatyvių jėgų pasipriešinimą.

Jūs už ryžtingus reformos žingsnius?
       Taip. Reikia liautis švaistyti lėšas ir netgi nubausti tuos, kurie švaistė. Reikia priimti aiškų modelį ir jį įgyvendinti. Mokslo ir studijų finansavimas universitetuose turi būti atskirtas. Taip padaryta daugelyje Vakarų universitetų, siekiant padidinti mokslinių tyrimų efektyvumą. Palaikau viceministro R.Sližio poziciją. Ir iš tikrųjų daugelis mokslo žmonių pasisako už tai. Tvarka turi būti padaryta.

Tačiau Vilniaus universitete matėme pasišiaušusius profesorius, kuriuos sunku įtarti palaikant viceministro poziciją?
       Atsakysiu informatikos įvaizdžiu: mes negalime sukurti informacinės visuomenės naudodami pasenusius kompiuterius. Tai kaip galima su žmonėmis, nenorinčiais suvokti naujų realijų, kurti naują informacinę visuomenę, kurioje galios visiškai kitos taisyklės.

Bet ar ne universitetinė visuomenė visada buvo intelektinės veiklos lyderis?
       Buvo. Šiandien galima kalbėti apie atskirus žmones, bet ne apie visą universitetinę visuomenę. Sutriko mokslinių žinių perimamumo ir naujų žinių gamybos grandinė.

Tai gal 15 metų uždaryti visus universitetus?
       Ne. Problema - grubiai tariant, žmogiškoji programinė įranga. Važinėdamas po pasaulį mūsų jaunimas sugebės pats dalį tos šiuolaikinės programinės įrangos iš aplinkos pasiimti. Žinoma, į žmonių galvas tai reikės sudėti. Tik mokydamasis žmogus gali tą užduotį įvykdyti, jis yra, paprastai sakant, save apmokanti mašina. Tačiau iš kompiuterio seną informaciją galima ištrinti ir įvesti naują, o iš žmogaus galvos senos programinės įrangos neištrinsi - gali tik padauginti. Galimybės didelės, tačiau reikalinga atitinkama “programinė” aplinka. Žmogui gali padėti tik intensyvus ir pastovus mokymasis, nes žmogus yra mokymosi būdu programuojama sistema. Kai kurie žmonės jau iš principo negali būti “instaliuojami" iš naujo.
       Būtų juokinga ir nuostolinga, jei bandytume sukurti informacinę sistemą, kurioje IBM 286 kompiuteris valdytų IBM Pentium Pro. Deja, dažnai pasitaiko ir tokių situacijų.Taigi akivaizdu, kad mokslo ir švietimo organizacinė struktūra reikalauja skubių pertvarkymų.