N.Berdiajevo meilės filosofija
Arvydas Genys
Dažnai skaudžiai jaučiame, kad mūsų kalbėjimuose, mąstymuose vis mažiau tokių sąvokų, kaip meilė, atjauta, gailestingumas. Ir tai skelbia moralinių vertybių krizę, skatina nihilizmą. Rusų religinis filosofas I.Iljinas ta proga rašė: Taip, žmonėse maža meilės. Jie išgujo ją iš mokslo, iš tikėjimo, iš meno, iš politikos ir auklėjimo. Būtent dėl to žmoniją ištiko dvasinė krizė, dar neregėta savo gilumu ir užmoju
Nevalia gyventi be meilės. Be jos esame pasmerkti su visa savo kultūra. Meilė - mūsų viltis ir išsigelbėjimas.
Mums daug kuo gali pagelbėti ir pažintis su Nikolajaus Berdiajevo (1874 - 1948) meilės filosofija. Be to, šį garbų religinį mąstytoją paminėti ir Lietuvoje skatina ženklios jo metinės: 50-osios mirties, o kitąmet 125-osios gimimo. Ta proga tikimės sulaukti Asvejos leidykloje spaudai parengtos trilogijos Menas mylėti. Vieną jos dalį ir sudarys N.Berdiajevo straipsnių rinkinys Erosas ir asmenybė.
N.Berdiajevas - pasaulinio garso religinis mąstytojas, savo filosofiją vadinęs egzistencine. Jis kartu su L.Šestovu ir L.Karsavinu savo mąstymuose pagrindė personalizmą - moderniausią katalikiškos filosofijos kryptį. Deja, paskutines žemiško gyvenimo dienas leido labai vienišas tremtiniame savo Klamare, netoli Paryžiaus - apleistas net rusų emigrantų, nesuprastas, taip ir nesupratęs, ką iš tikrųjų reiškia SSSR (Sovietinės Rusijos) permainos
N.Berdiajevas gimė 1874 m. Kijeve. 1894 m. įstojo į Kijevo universitetą: iš pradžių į Gamtos, o vėliau - į Teisės fakultetą. Studijuodamas domėjosi marksizmu, tačiau po arešto ir tremties jis pasirinko etinio idealizmo kelią.
1904 m. Peterburge kartu su S.Bulgakovu jis pradėjo leisti idealistinių pažiūrų žurnalą Gyvenimo problemos. 1907 m. persikėlė į Maskvą, čia įsteigė religinę filosofinę Vl.Solovjovo bendriją, kurioje buvo skaitomi pranešimai filosofijos, religijos ir kultūros klausimais. Pirmosios N.Berdiajevo knygos Laisvės filosofija (1911) ir Kūrybos prasmė (1916) tapo jo filosofinio mokymo pamatu.
Nuo 1919 m. N.Berdiajevas skaito paskaitas Maskvos universitete ir savo Laisvojoje dvasinės kultūros akademijoje. Iš tų paskaitų ir gimsta knyga Istorijos prasmė.
1922 m. liūdnai pagarsėjusiu (ne vienam idealistui išganingu) Lenino įsakymu N.Berdiajevas kartu su didele mokslininkų, religinių mąstytojų ir rašytojų grupe buvo ištremtas iš Rusijos. (Kaip žinome, L.Karsavinas pasirinko Lietuvą.) Pirmiausia N.Berdiajevas glaudžiasi Berlyne, o 1924 m. persikelia į Prancūziją ir iki savo gyvenimo pabaigos gyvena Klamare, netoli Paryžiaus. Čia jis ir parašo savo svarbiausias knygas Laisvos dvasios filosofija (1928), Apie žmogaus paskirtį (1931), Apie žmogaus vergystę ir laisvę (1939).
N.Berdiajevui iš tiesų buvo svarbiausi žmogaus egzistencijos mąstymai su visom tragiškom dvasios ir gamtos, laisvės ir būtinybės prieštarom. Tačiau mažiausiai tyrinėta ir itin verta atidos jo meilės filosofija, arba mokymas apie Erosą.
Filosofas rimtai išgyveno ir permąstė meilės teoriją ir įvairius jos aspektus. Jį nepaprastai domino lyčių klausimai. Jis aistringai ir net maištingai ieškojo atsakymų į juos. Čia jam labiausiai talkino du mąstytojai: filosofas Vl.Solovjovas (ženkliai veikęs ir mūsiškius - S.Šalkauskį, A.Maceiną) ir rašytojas publicistas V.Rozanovas.
Vl.Solovjovo studiją Meilės prasmė N.Berdiajevas laikė bene geriausia šia tema, nors jis manė, kad romantizmas istoriškai atgyveno, kad prie jo nebeverta grįžti. Bet prie šio europinės kultūros paveldo nuolat grįždavo. Pavyzdžiui, aptardamas ir kritikuodamas F.Dostojevskio pasaulėžiūrą. O štai V.Rozanovas, ne tik kasdienės, miesčioniškosios, bet ir religinės, krikščioniškosios moralės kritikas, tikrai stipriai veikė N.Berdiajevą, ypač jo požiūrius į meilę ir lytiškumą. V.Rozanovas yra genialiai ir nuoširdžiai pareiškęs, kad lytinė problema - tai gyvenimo ir mirties problema; ji siejasi su religija labiau negu su šeima.
Būta ir daugiau tokių idėjų, kurios N.Berdiajevą nuoširdžiai žavėjo (Platono, F.Dostojevskio, A.Šmidt įžvalgos) ir kurias jis narsiai kritikavo (pvz., O.Vainingerio pastangas biologizuoti meilę ir lytį).
Pasak N.Berdiajevo, meilės prigimtis, jos kilmė yra ne tik dangiška, bet ir tragiška, jei neįveikiame susvetimėjimo, nesuvokiame moteriškumo ir vyriškumo skirtumų, šių pradų dermės. Aišku, moteris yra arčiau gamtos, jai lytis - tarsi visas jos gyvenimas. O vyrui meilės džiaugsmai ir kančios reiškia šiek tiek mažiau negu moteriai. Su tuo nelengva sutikti. Tačiau meilė, moteriškumas ir vyriškumas N.Berdiajevo raštuose atsiskleidžia daug subtilesniais pastebėjimais ir filosofinėmis įžvalgomis. Pirmiausia - erotinė energija yra amžina kūrybos versmė, antra - erosas siejasi su grožiu, kyla iš nuostabos, paslapties. Be to, čia ypač svarbus meilės ir laisvės santykis. Meilė gali reikšti ir didžią laisvę, ir siaubingą vergystę. Tuo labiau, nes meilė gali būti įstabiai realizuojama ir tokia socialine forma, kaip šeima ir santuoka. Tačiau santuoka be meilės - nedora.
Įstabioji eroso meilė turėtų sietis su atjautos, gailestingumo, karitatyvine meile. Kitaip - ji tampa pavergėja, net asmenybės žudike. Ir tik save suvokianti asmenybė (o be savimonės ji tiesiog neįmanoma) gali tikrai mylėti. Tai būtų jau egzistenciniai, personalistiniai mąstymai.
Žmogaus pilnatvė neįmanoma be meilės, kaip ir be doros. Kitaip meilės liepsną apgaubia ledinis egoistiškos vienatvės ir vienišumo šaltis, neviltis - kaip išvirkščia puikybė. O ji pražūtinga. Ir prasideda siaubinga karamazovščinos karalystė.
Tikra meilė iš tiesų retas žiedelis. Jo verta ieškoti ne tik kalnuose (meilė -kalnų, o ne lygumų gyventoja), bet savyje ir kiekviename žmoguje. Net moralinių ir dvasinių vertybių krizės kryžkelėje.