KTU prorektorius prof. A.Targamadzė (dešinėje) ir universiteto garbės daktaras R. Kašūba iš JAV

teigia Kauno technologijos universiteto prorektorius akademiniams reikalams, Informatikos fakulteto Programinės įrangos katedros prof. habil. dr. ALEKSANDRAS TARGAMADZĖ, kuris, be to dar yra KTU senato ir "Mokslo Lietuvos" redakcinės kolegijos narys. Prorektorių kalbina laikraščio vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Gerbiamas prorektoriau, esate ne tik prorektorius akademiniams reikalams, bet ir atsakingas už universiteto kompiuterizavimą. Prie kokio šios srities projekto šiuo metu dirbate?
       Tenka kurti distancinio mokymo sistemą. Studiją įrengsime KTU Skaičiavimo centre. Mūsų universitete skaitomas paskaitas galės priimti Klaipėdos ir Šiaulių universitetai bei KTU Panevėžio fakultetas.

Ar tai viena tarpuniversitetinio bendradarbiavimo formų?
       Galima ir taip pavadinti. Šiuo metu trys minėtieji universitetai realizuoja distancinio mokymo sistemą, kuri leistų geriausiems lektoriams paskaitas skaityti visai Lietuvai. Ir ne vien tik universitetų auditorijai. Bus rengiami įvairūs kursai, į kuriuos tie universitetai pakvies. Žinoma, jeigu bus patvirtintas šio projekto tęsinys.

Kas turi teisę tvirtinti?
       Kadangi tai mūsų investicinis projektas, kuris pateiktas Ūkio ministerijai, tai tvirtins arba atmes Vyriausybė. Jeigu bus priimtas mums palankus sprendimas, tai visa sistema Lietuvoje būtų įgyvendinta per 3 metus.

Kaip universitetai, įdiegę distancinio mokymo sistemą, atsiskaitytų vienas su kitu?
       Vyriausybė išskyrė lėšų technikai įsigyti. Kiekvienas universitetas įsipareigojo skirti patalpas, jas suremontuoti ir paskirti bent po vieną darbuotoją. Paskaitos bus nemokamos - tai universitetų tarpusavio mainai. Kai bus organizuojami kursai, lėšos bus skiriamos apmokėti už ryšius ir išlaikyti darbuotojus.

Vadinasi, jau galime kalbėti apie Lietuvos aukštųjų mokyklų tam tikrą veiklos integraciją? Juk išties kai kuriuos kursus turėtų skaityti būtent geriausi lektoriai? Vilniaus, Kauno intelektas praturtintų Panevėžį, Šiaulius, Klaipėdą. Tikriausiai ir šių miestų universitetai rastų kuo nustebinti didmiesčių akademinę bendruomenę. Jau nekalbu apie tai, kad atvykstantys žymūs užsienio šalių mokslininkai paskaitas galėtų skaityti daug platesnei auditorijai.
       Distancinio mokymo projektą - mokslinius metodinius tyrimus - yra patvirtinęs Lietuvos mokslo ir studijų fondas. Tai jau platesnis projektas, į kurį įsitraukęs Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai. O iniciatorius yra KTU.

O konkrečiai - prof. A.Targamadzė, kuris iš kuklumo apie tai nesako.
       Ne. Man tiesiog tenka inicijuoti įvairius projektus. Tačiau negalėčiau nieko padaryti be žmonių, kurie juos realizuoja. Džiaugiuosi, kad tenka dirbti entuziastų būryje. Būtent jiems tenka didžiulis krūvis.
       O štai kitas gražus universitetų bendradarbiavimo pavyzdys. Mes parengėme projektą “Aukštųjų mokyklų bibliotekų kompiuterizavimas”, o Rektorių konferencija jį finansuoja. Šiais metais pradėję vykdyti projektą planuojame kitąmet įsijungti į pasaulinius katalogus. Tam, kad galėtume jais naudotis, turime ir patys duoti. Jau kuriame savo elektroninius katalogus. Mūsų mokslininkams, dėstytojams labai reikalingas toks projektas, kurio dėka galima bus naudotis pasaulinių informacijos saugyklų turtais.

Kiek tie turtai mums kainuos?
       Žiūrint kurie. Kai kurios tų informacinių sistemų yra visiškai atviros. Kitos veikia tokiu principu: reikia prie jų prisijungti ir pateikti savo informaciją. Prisijungusiems paslaugos nemokamos.

Kokią savo informaciją mes galėtume pateikti pasaulinėms sistemoms?
       Turime savo bibliotekas, o jose ne vien senąsias knygas. Lietuvoje leidžiame mokslinę periodiką, vien mūsų universitetas kasmet išleidžia 150 - 180 mokslinių knygų. Visas monografijų parengimo darbas atliekamas kompiuteriais. Reikia tik organizuoti ir visa ši informacija atsiras saugykloje. Suprantama, iškyla informacijos kaupimo talpų, lėšų klausimas.

Tai bibliotekininkų ar informatikų rūpestis?
       Tik abipusis bendradarbiavimas bus vaisingas.

Tad gal ateities bibliotekininkas taps informatiku?
       Nemanau. Bibliotekininkui kompiuteris - tik įrankis, tai ne informatika.

Mes kalbame, kaip mūsų bibliotekų turima informacija praturtinti pasaulio kompiuterinius tinklus. Tačiau ar su KTU bibliotekos turtais bent jau pakankamai susipažinusios kitos Lietuvos aukštosios mokyklos? Ar jos žino KTU galimybes, ar jomis pakankamai naudojasi?
       Naudojasi mažokai. Savo leidybos planus ir tai, ką išleidžiame, išplatiname kitose aukštosiose mokyklose. Nemažai mūsų literatūros užsakoma. Vadinasi, ne tik sau gaminame. Bet kalbant apie platesnę Lietuvos visuomenę, tai informacijos dar nepakanka. Pagaliau juk tai mokslinė informacija, kuri domina tik tam tikrus visuomenės sluoksnius ar narius. Todėl tą informaciją ir platiname per aukštąsias mokyklas.

Ar nėra taip, kad mokslo žmonės gyvena savo interesų pasaulyje, o gamybininkai - savo? Tarsi būtų skirtingos planetos, kurių orbitos nesusikerta?
       Padėtis sparčiai keičiasi. Ne paslaptis, kad konkursai į KTU buvo maži. Dabar - keturi stojantieji į vieną vietą. Specialistų poreikio jau nebeįstengiame patenkinti. Gamybai reikia ne vien informatikų, bet ir įvairių inžinerinių specialybių darbuotojų. Sunkiai patenkiname lengvosios pramonės technologų, dizainerių poreikį. Mechanikos fakultete rengiame taip pat ir transporto bei šiluminės energetikos inžinierius - jų paklausa didėja. Apie informatikus neverta nė kalbėti: trečiakursius, net antrakursius “susigraibo” firmos. Kai kurie studentai - nepatogu sakyti - uždirba daugiau už profesorius.

Padėtis nenormali. Būtent KTU ir kitų aukštųjų mokyklų auklėtiniai, atėję į gamybą ir kitas veiklos sritis, ir turės pasiekti, kad taptume normalia visuomene.
       Vargu ar daug kas nuo jų priklausys. Tai Vyriausybės požiūrio, prioritetų klausimas: atlyginimus didinti policininkams ir teisėjams, o gal mokytojams ir profesoriams? Didžiulį specialistų poreikį pirmosios pastebėjo aukštosios mokyklos, deja, ne valdžia.

Tačiau iš kai kurių universitetų rektorių lūpų girdžiu: kur dėsime inžinierius, jeigu šitiek rengsime?
       Man ši statistika yra žinoma. Jeigu visus KTU absolventus vadintume inžinieriais, be to, dar ir VGTU, LŽŪU absolventus - tada gal ir tektų diskutuoti. Tačiau vien mūsų universitete per 2 tūkst. studentų mokosi ne inžinerijos, o socialinių mokslų. Statistika iškreipta, jeigu jie priskiriami prie inžinierių. Antra vertus, ką inžinieriais technologais vadina užsienio statistika? Tai trejus metus aukštojoje mokykloje mokęsi studentai - žemutinė inžinerijos specialistų grandis. Maža valstybė negali taip rengti inžinierių, kaip tai daro Vokietija arba anksčiau darydavo Sovietų Sąjunga, kai specialistą buvo galima rengti kone konkrečiai darbo vietai. Taip rengti inžinierius Lietuvoje būtų nusikaltimas. Tik dirbdamas praktinį darbą mūsų absolventas gali tapti tikru specialistu.
       Štai kodėl KTU rengiant inžinierius penktadalis mūsų programų skiriama socialiniams ir humanitariniams mokslams. Kitoje dalyje mažiausiai 5 proc. programos skiriama informatikos pagrindams. Daug vietos tenka kalbų mokymui, net dizaino klausimams. Visko “sudėti” į vieną žmogų negalima, todėl yra studijų programos branduolys ir kiekvienas studentas gali programą formuoti pagal savo poreikius. Vienas krypsta į dizainą, antras - į informatiką, trečias - į užsienio kalbas (pradedame rengti techninių tekstų vertėjus). Juk labai daug technologinės įrangos ateina į įmones, be specialaus pasirengimo nebeįmanoma dirbti. Pagaliau kaip vesti derybas su užsienio partneriais, nežinant šios veiklos pagrindų? Universitetas šiuo metu yra kaip tam tikra rinka - tai galimybių jūra. Kiekvienas gali susirasti, ko jam reikia.