Habil. dr. Stepas Janušonis |
|
Neseniai Lietuvos energetikos institute teko dalyvauti diskusijoje, kurioje buvo svarstoma: naudinga ar nenaudinga būtų Lietuvoje iš grūdų pertekliaus gaminti spiritą kaip kurą, įmaišant jo 10% į benziną. Toks sprendimas pasaulyje žinomas. Jo pritaikymas Lietuvoje reikštų, kad dešimtadalis benzininio kuro būtų gaminama Lietuvoje, jo nebereikėtų importuoti.
Diskusija rėmėsi tyrimais, kurie turėjo atsakyti į vienintelį klausimą: brangesnis ar pigesnis bus šis kuras už gryną benziną? Gana detaliai buvo aptartos jo kainą lemiančios priežastys, kritikuoti vienokie ar kitokie požiūriai.
Oponentai laikėsi savo nuomonių, bet priimta nuostata, kad toks kuras bus brangesnis, ir todėl plėtoti šią biomasės energetikos sritį Lietuvoje neverta.
Nepolemizuodamas dėl šio sprendimo, noriu iškelti kitą problemą: ar kartais mokslininkai neperžengia ribos, pamiršdami pagrindinę mokslo prielaidą - ceteris paribus?
Visuotinai priimta bet kokių naujovių techninio ekonominio pagrindimo metodika yra paprasta, lengvai grindžiama ekonominiais faktais ir gana patikima. Tačiau, kaip ir bet kokie dėsniai moksle, galioja tik išlaikant ceteris paribus sąlygą (esant kitoms vienodoms). Tas pat galioja ir ekonominio efekto skaičiavimo metodikoms. Būtent tokia riba peržengiama, kai imamas lyginti iškasamųjų ir atsinaujinančių energijos šaltinių ekonominis efektyvumas. Tad bandant tam tikslui pasinaudoti įprastine ekonominio efektyvumo skaičiavimo metodika, daroma esminė klaida.
Visų energijos šaltinių eksploatavimas daro vienokią ar kitokią žalą aplinkai, žmogaus sveikatai, ir ji privalo būti atitaisyta. Tačiau padaromos žalos atitaisymo kaina techninio ekonominio skaičiavimo metodikose neįskaitoma. Tai galbūt ir neturi esminės įtakos, lyginant panašios taršos šaltinius, tačiau visiškai nepriimtina, lyginant iškasamosios energetikos ir atsinaujinančios energijos šaltinius. Taip, sakysim, negalima lyginti anglies, naftos, dujų naudojimo su fotoelektra, kuri yra absoliučiai ekologiška - nežaloja artimos aplinkos, nedaro įtakos globaliniams pakitimams, tokiems kaip šiltnamio efektas, ji yra visur, todėl negali sudaryti konfliktinių situacijų, kuriose tenka ir jėgą panaudoti.
Jei šios išlaidos būtų įskaičiuojamos, ir už jas mokėtų energijos vartotojas, jokių problemų, išskyrus kelis kartus padidėjusią kainą, tuštinančią vartotojo piniginę, nekiltų. Tačiau šiuos nuostolius apmoka valstybė, o vartotojas apmoka tik nedidelę pilnutinės savikainos dalį. Pagal tokią skaičiavimo metodiką atsinaujinantys energijos šaltiniai a priori atsiduria ekonomiškai blogesnėje padėtyje.
Vadinasi, lyginant visiškai skirtingų energijos šaltinių efektyvumą, nederėtų naudotis priimta techninio ekonominio įvertinimo metodika.
Čia būtų galima paprieštarauti. Tiek vieni, tiek kiti energijos šaltiniai tiekia elektros energiją vartotojui, už kurią jis moka tam tikra kaina. Vartotojui nerūpi globaliniai reikalai, kas dengia kokius tai nuostolius, ir jis pasirenka tą energijos rūšį, kuri yra pigesnė.
Tai tiesa. Todėl nustatant, ką šiandien pirks vartotojas, dera skaičiuoti pagal įprastą metodiką. Bet koks fotoelektros jėgainės projektas, kurį ruošiamės realizuoti, turi būti ekonomiškai efektyvus šiandien. Jo įrengimo bei eksploatacijos kaina ir pagamintos per tam tikrą laikotarpį elektros energijos kaina turi būti mažesnė už kitokio energijos šaltinio tas pačias kainas.
Tačiau visiškai klaidinga taikyti tokią metodiką valstybės mastu. Čia svarbu ne vartotojo, o visos visuomenės reikalai, nes visuomenė turi dengti daromą žalą, kurios vartotojas nedengia. UNESCO duomenimis, iškasamojo kuro energetikos subsidijos pasaulyje sudaro 300 milijardų dolerių per metus, o atsinaujinantys energijos šaltiniai nesubsidijuojami. Naftos šaltinių apgynimas Kuveite JAV kainavo šimtus milijardų dolerių, bet benzinas dėl to nepabrango. Būtent todėl iškasamųjų šaltinių energija yra dar pigesnė už atsinaujinančių šaltinių energiją.
Iš energijos vartotojų nereikalaujama mokėti už žalą, kurią daro šių šaltinių vartojimas, bet tai ne ekonominis, o politinis sprendimas, sankcionuotas įstatymų. Visuomenė už tai moka daug daugiau, bet tai paslėpta mokesčiuose. Taip valstybė dotuoja energijos vartotojus. Ir todėl vartotojui šiandien būtų nenaudinga vartoti alternatyvią energiją. Visuomenei - atvirkščiai.
Esami skaičiavimo metodai, nepagrįstai juos ekstrapoliuojant į valstybinį mastą, klaidina visuomenę, formuoja jos skeptišką pažiūrą į atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros būtinybę.
Sulyginti iškasamosios, atominės bei atsinaujinančios energijos plėtros ekonomines sąlygas galima dvejopai. Galima padidinti energijos kainą tiek, kad būtų padengtos jos daromos žalos atitaisymo išlaidos, arba dotuoti ir alternatyviąją energetiką, kad ji taptų ekonomiškai naudinga vartotojui ir taip išsikovotų rinką.
Pasiūlymas, kad vartotojai dengtų visas išlaidas, vargu ar būtų priimtinas valstybių piliečiams, - tai būtų esminis ekonominis sukrėtimas. Tad pasaulyje, konkrečiau Europos Sąjungoje, priimtas antrasis variantas. Perspektyvi laikoma ta energija, kuri naudingesnė visuomenei, o ne energijos vartotojams. Šis kelias - tai visokeriopa ir valstybės remiama atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, panaudojant subsidijas, grantus, lengvatinius kreditus, kitus fiskalinės politikos sprendimus tol, kol ji taps komerciškai pajėgi. Šie tikslai realizuojami per programas. Svarbiausios iš jų - UNESCO Pasaulio saulės programa (World Solar Programme 1996-2005), Europos Sąjungos Atsinaujinančių energijos šaltinių veiklos planas (An Action plan for Renewable energy Sources in Europe (Annex to the Declaration of Madrid), Europos Komisijos Baltoji knyga ir Veiksmų planas, priimtas 1997 m. pabaigoje (White paper for a Community Strategy and Action Plan. COM(97)599 final (26/11/97). Suprantama, kad iškasamosios energetikos verslas rūpinasi savo interesais ir vertinimus teikia pagal jam patogią metodiką. Apmaudu, kad tokiu klaidingu keliu nesusimąstydami pasuka ir kai kurie mokslininkai |