Dr. Natalija Jatulienė

Šiais metais sukako 30 metų, kai Higienos institute dirba dr. NATALIJA JATULIENĖ. Toks metų tarpsnis Higienos instituto, kurio ištakos siekia beveik 200 metų, apima tik pastarąjį veiklos periodą, o žmogui tai - mokslinės veiklos branda. Dr. N. Jatulienė atėjo dirbti į Institutą tuoj pat po studijų. Čia dirbdama apgynė daktaro disertaciją tema “Biologiškai oksiduojančių kontaktinių stabilizuojančių tvenkinių Lietuvoje sanitarinis - higieninis įvertinimas”. Užsienio ir Lietuvos prestižiniuose leidiniuose yra paskelbusi daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių. Dirbo moksline bendradarbe, moksline sekretore, direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, vėl moksline bendradarbe, o pastaruoju metu ji yra Higienos instituto Ekologinės medicinos centro direktorė. Jos iniciatyva du dešimtmečius Higienos institute kas 2 metai organizuojamos Tarptautinės konferencijos visuomenės sveikatos mokslo problemoms spręsti. Jos sumanymu ir rūpesčiu pradėtas leisti kasmetinis serijinis mokslinių straipsnių rinkinys “Sveikata ir aplinka”. Dr. N.Jatulienė atstovauja mūsų šaliai JT ir PSO rengiant tarptautinius dokumentus visuomenės sveikatos klausimais, susijusius su kai kuriais aplinkos veiksniais. N. Jatulienė, nors ir labai užimta, maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Kaip per 30 metų pasikeitė mokslinių darbų planavimas?
       Planas mokslininkui reiškia išsamią studiją. Mokslinis darbas, jo planavimas yra nenutrūkstantis kūrybinis procesas. Tai, kas dabar atrodo būtina ir reikalinga, ateityje gali tekti pildyti ir plėsti, nes keičiantis pažangos situacijai, iškyla naujų klausimų, be kurių sprendimo planuotas darbas nebus toks išsamus. Taigi į mokslinio darbo planą nereikia žiūrėti kaip į sustingusį, nekeičiamą. Toks požiūris trukdo mokslo raidai.
       Pastaraisiais metais mokslinių darbų planavimas pasidarė lengvesnis, kadangi turime kompiuterius su įvairiomis programomis ir “Internetu”. Planuodami vieną ar kitą darbą galime greičiau išstudijuoti, kas pasaulyje tuo klausimu jau padaryta, o tai leidžia teisingiau iškelti ir suformuluoti hipotezę. Jau prieinamesnė pasaulio literatūra, kadangi plačiau bendradarbiaujame su Europos ir kitų pasaulio šalių mokslinėmis įstaigomis, iš kurių gauname naujausius žurnalus, patys dalyvaujame ir organizuojame tarptautinius mokslinius seminarus ir konferencijas. Metodologiniu požiūriu darbai planuojami taip, kad būtų galima kalbėtis ir lyginti rezultatus su kitų šalių mokslinių tyrimų rezultatais. Iš esmės planavimas nelabai pakito, nes ir mokslo postulatai keičiasi labai lėtai. Institutas turėjo gerus ryšius su Rusijos medicinos akademija, kuri bendradarbiavo su daugeliu pasaulio šalių. Po ilgametės stažuotės Europos mokslo institucijose, mūsų moksliniams darbams vadovavo profesorė L.Griciūtė. Taigi ir planavimas, ir mokslinės produkcijos reikalavimai mums buvo žinomi vakarietiški. Pastaraisiais metais į Lietuvą, taip pat ir į Institutą, atvyksta svečiai iš užsienio, veda seminarus apie planavimą, mokslinių projektų rengimą. Tai, žinoma, reikalinga jauniems mokslininkams, kurie ateina iš mokymo įstaigų neturėdami tam reikiamo pasiruošimo. Daugiausia rekomenduojama planuoti siaurus epidemiologinius tyrimus, anketines apklausas. Tai reikėtų vertinti atsargiai. Ekomedicininis tyrimas pilnavertis tik tada, kai faktoriaus poveikis ištiriamas nuo taršos šaltinio per aplinką iki patekimo į žmogaus organizmą ir jame. Visuomenės sveikatos, ekologinės medicinos mokslas neįsivaizduojamas be bendro įvairių sričių specialistų darbo, kadangi visuomenės sveikatai įtakos turi daug veiksnių. Juos identifikuoti ir valdyti daugeliu atvejų vieni medikai negali.Todėl planuodami savo darbus mes bendradarbiaujame su kitų mokslo institucijų specialistais: fizikais, geologais, medikais-klinicistais, matematikais, ekonomistais, kurie padeda mums giliau ištirti aplinkos poveikį visuomenei, identifikuoti taršos veiksnius, įvertinti riziką sveikatai bei kurti perspektyvius prognozės modelius.

Jūs vadovaujate Institute Ekologinės medicinos centrui, jį kuriate. Kokios šio centro perspektyvos?
       1992 m. Higienos institute Žmogaus ekologijos mokslinės laboratorijos pagrindu įkurtas Ekologinės medicinos centras, kuriam, be mokslinių tyrimų, dar priskirtos kai kurios visuomenės sveikatos priežiūros funkcijos. Ekologinės medicinos centro kūrimas vyko gana vingiuotai ir sudėtingai. Šiandieną nenorėčiau apie tai kalbėti. Ateityje norėčiau matyti Ekologinės medicinos centrą kaip mokslinę instituciją, kuri turėtų tvirtą materialinę bazę ir mokslinį potencialą visuomenės sveikatos ir aplinkos mokslinių programų vykdymui bei mokslinių kadrų rengimui. Centras turėtų suburti kitų institucijų mokslininkus rengti bendrus projektus, programas ir jas vykdyti.
       1989 m. Frankfurte buvo priimta Išorinės aplinkos ir sveikatos apsaugos Europos chartija, kuria šiuo metu vadovaujasi visa Europa. Šioje chartijoje apibrėžti politikos principai, strategija ir prioritetai. 4 - ame politikos principų punkte vienareikšmiškai akcentuojama: “Ekologijos ir sveikatos problemų sprendimas turi remtis moksliniais duomenimis”. Taigi mūsų pagrindinis uždavinys yra tyrinėti aplinkos veiksnių poveikį visuomenės sveikatai, identifikuoti kenksmingus aplinkos veiksnius ir įvertinti riziką sveikatai, juos reglamentuoti, kad valdant aplinką galima būtų užkirsti kelią jos žalingiems poveikiams.
       Tyrimų pasirinkimą apsprendžia šalies sveikatos apsaugos programoje nustatyti prioritetai bei Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos poreikiai.
       Ekologinės medicinos centro kuriamų ir vykdomų programų pagrindinis tikslas - atlikti kuo išsamesnius ekologinius tyrimus ir jų pagrindu teikti pasiūlymus, kaip išsaugoti ir stiprinti žmonių sveikatą. Mokslinio darbo sėkmę, rezultatų patikimumą lemia geras studijos planas, tinkamų tyrimo metodų parinkimas, gera tyrimų įranga, tyrinėtojų kvalifikacinis pasirengimas bei tinkama duomenų bazės analizė.
       Aktuali problema - disertaciniai darbai. Man atrodo, jog dėl to, kad mažai ginamasi disertacijų, kaltas laikmetis. Juk 1992-1995 m. apskritai požiūris į mokslą ir mokymąsi buvo negatyvus. Bet tai lėmė mūsų ekonominės sąlygos. Daugeliui mokslinių institucijų aktualiausias buvo išgyvenimo klausimas ir todėl griebtasi įvairių praktinių darbų. Ne išimtis ir Higienos institutas, kuriame tuo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama visuomenės sveikatos tarnybos praktinėms užduotims vykdyti. Tokia buvo tuometinių vadovų nuostata. Tačiau, man atrodo, tas periodas praėjo. Jauni specialistai stoja į doktaorantūrą, vykdo projektus, kurių rezultatai bus apibendrinti daktaro disertacijose ir pateikti ginimui.