Profesorius Jonas Grigas

XX amžius buvo mokslo revoliucijos amžius, tačiau jis taipogi atvėrė plyšį tarp mokslo ir visuomenės. Tas plyšys palaipsniui virto ištisa praraja. Mokslininkų ir visuomenės uždavinys yra siaurinti šią prarają.

Aš esu fizikas, vienas iš tų, kurį domino platesnis požiūris į mokslą ir pasaulį. Studijavau puslaidininkių fiziką, disertacijas apgyniau iš fazinių virsmų ir feroelektros, o docento ir profesoriaus diplomus gavau iš radiofizikos. Visą laiką stengiausi kuo daugiau sužinoti. Tačiau mūsų amžius yra žinių sprogimo amžius ir visko žinoti neįmanoma. Svarbių mokslo žinių yra tiek daug ir jų daugėja taip sparčiai, kad netgi nieko daugiau neveikdamas, o tik skaitydamas mokslo žurnalus, nespėtum sekti net siauros mokslo srities naujovių. Dar sunkiau yra jas paaiškinti visuomenei.

Mokslo rašytojas C.P.Snow’as knygoje “Dvi kultūros ir mokslo revoliucija” (1959) rašė, kad praraja tarp mokslo ir literatūros intelektualų yra tokia gili, kad jie jau nesusikalba. Anot jo, humanitarai XX a. viduryje neišmanė mokslo taip pat, kaip ir jų neolito laikų proseneliai. Padėtis, kuria C.P.Snow’as skundėsi prieš keturis dešimtmečius, dabar tik pablogėjo. Šiuolaikinis visuomenės mokslo žinių lygis yra toks žemas, kad beveik neįmanoma sudominti net šviesiausio proto eilinį pilietį arba nemokslinių specialybių studentą mokslinėmis problemomis, mokslinių tyrimų tikslais ir projektais. Jiems jau neįdomus net populiarus žurnalas “Mokslas ir gyvenimas”, kuris yra tarsi lietuviškoji mokslo enciklopedija. Vykstančių akademinių skaitymų Mokslų akademijoje metu mokslininkas, kad neliktų salėje vienas, turi ne dėstyti mokslo naujoves, bet tik kalbėti apie jas, vengdamas mokslinių terminų ir sąvokų. Bedugnė tarp mokslininkų ir visuomenės platėjo ir tapo ištisa praraja. Mokslininkų ir visuomenės uždavinys yra siaurinti šią prarają tektoninių plokščių intelektualiniu poslinkiu. Kitaip ją užpildys intelektualūs moksliniai beraščiai, muldkindami visuomenę nebūtais dalykais.

Šiandien mokslininkai jau negali gyventi savo gyvenimą išdidžioj vienumoj, nes moksliniai tyrimai reikalauja didelių lėšų. O jas skirsto Vyriausybė iš mokesčių mokėtojų kišenių. Todėl demokratinėje visuomenėje žmonės turi žinoti, kam naudojami jų pinigai. Dėl mokslo finansavimo, naujų universitetų kūrimo ir mokslo reformos (arba nereformos) priimami politiniai sprendimai. Tačiau jie ne visada būna racionalūs, nes visuomenės emocijas lengvai paveikia neracionalūs argumentai ir neteisingi komentarai. Dažniausiai nugali politikų abejingumas ir baimė daryti racionalius sprendimus.

C.P.Snow’as daugiausia kalbėjo apie intelektualus. Tačiau šiandien visuomenės ir žiniasklaidos reakcija reiškia daugiau. Kadangi politikams lengvai daro įtaką viešoji nuomonė, tai išmintingų politinių sprendimų priėmimo raktas yra geras visuomenės ir žiniasklaidos, kuri maitina, stiprina ir mobilizuoja visuomenės požiūrį, mokslo supratimas.

Deja, to supratimo šiandien nėra. Pavartę vidurinės mokyklos vadovėlius pastebėtume, kad didžiausi mokslo, išskyrus biologiją, atradimai padaryti praeitame amžiuje. Vadinasi, mokyklos vaikų nesupažindina su didžiausiais mūsų laikų mokslo atradimais. Baigę vidurines mokyklas moksleiviai nežino daugelio gyvenimą keičiančių atradimų, kurie buvo padaryti XX amžiuje. O juk daugelis absolventų nepatenka į universitetus, todėl jų mokslo žinios pasilieka mokyklos lygio. Didesnioji dalis universitetų studentų studijuoja humanitarinius ir socialinius dalykus ir nesimoko mokslinių disciplinų, todėl jų gamtamokslinės žinios taipogi lieka vidurinės mokyklos lygio. Žinoma, jie kažkiek prisirenka mokslo žinių iš žiniasklaidos, tačiau tos žinios negilios ir atsitiktinės. Nepakankamas mokslinis lavinimas sukūrė situaciją, kurioje žmonių mokslo žinių lygio skalė kinta nuo neolitinio iki XX a. žmogaus.

XX a. buvo mokslo revoliucijos amžius. Kvantinė fizika revoliucionizavo pradžioje fiziką, o po to kitas mokslo ir technologijų sritis. Reliatyvumo teorija pakeitė kosmologiją. Molekulinė biologija iš esmės pakeitė požiūrį į gyvybę. XX a. mokslo revoliucija atskleidė mums naują pasaulio vaizdą, ne tokį, kokį matė praeito šimtmečio žmonės. Motina Gamta dabar atrodo kitaip. Visata atrodo kitaip. Gyvenimas yra kitoks. Bet ne tokie gyvenimo pokyčiai turėjo būti, ne tokių tikėjosi mokslininkai, nes atsitiko kažkas keisto visuomenėje ir dauguma žmonių net nesuprato, kad vyksta mokslo revoliucija.

Supratimas ateina per žinias. Tik turėdami žinių ir panaudodami naujausią vaizdo didinimo techniką galime naujai matyti anksčiau žinomus dalykus. Kai beveik prieš du dešimtmečius Japonijoje pirmą kartą pro galingiausią mikroskopą pamačiau mažyčius atomus ir tarp jų didelius didelius atstumus, o atomai yra tik koncentruota energija, bangos, visai kitaip suvokiau, kad pasaulis sudarytas tik iš erdvės ir laukų. Žiūrėdami į nuostabų nakties dangų mes galime pajusti tą pačią nuostabą ir pagarbią baimę, kokią jautė mūsų proseneliai. Bet pasiremdami šiuolaikinės astronomijos žiniomis, protu galime suprasti tai, ko akys nemato: įsivaizduoti tamsiąją medžiagą, kuria užpildyta didesnioji visatos dalis, gama spindulių išsiveržimus, juodąsias skyles, naujai atrastas planetas, neutronines žvaigždes ir kvazarus. Jie pagilina mūsų nuostabos ir paslapties suvokimą. Galingų šviesos ir radijo teleskopų, sukurtų per pastaruosius dešimtmečius, dėka mūsų informacija apie visatą tiesiog sprogo, sprogo labiau nei Galilėjui pro savo teleskopą pažvelgus į dangų.

Milžiniškai išsiplėtus mokslo žinioms sustiprėjo tendencija specializuotis į smulkias mokslo sritis ir suprantamas, nors ir apgailėtinas, noras efektyviau naudoti laiką atsiribojant nuo informacijos, neliečiančios tos mokslo srities. Tai atvedė į mokslo žinių neproduktyvų susiskaldymą: biologas gali nedaug žinoti apie fiziką, o kietojo kūno fizikas visiškai nežinoti šiuolaikinės astronomijos. Skirtingų sričių mokslininkai suskilo tarsi į atskiras kunigaikštystes ir kariauja durpių karus, varžydamiesi dėl finansavimo šaltinių.

Daugelis nemokslininkų, kurie mano išmaną šiuolaikinį mokslą, iš tikrųjų žino tik apie technologijas, būtent tas technologijas, kurios atneša greitą naudą. Jų žodyne galima išgirsti tokias frazes: “šie tyrimai duoda ekonominį efektą…”, “svarbūs mūsų ekonomikai”, “…šios technologijos pagerins mūsų gyvenimą”. Toks mąstymas taipogi būdingas valdininkams ir politikams, kurie laiko save palankiais mokslui, nors yra palankūs tik technologijai. Todėl mokslui skiriamos lėšos nueina beveik išimtinai technologijų finansavimui arba geriausiu atveju taikomajam mokslui. Todėl Lietuvoje dar vegetuoja mokslas, skirtas homo economicus ir homo faber, o mokslas, skirtas Homo sapiens, nyksta.

Atrodo, kad Lietuvoje visuomenės pakilimas iš neolito lygio paliktas homo ignorantis valiai. “Geresnis gyvenimas per mokslą” tvirtovėje minia stengiasi monopolizuoti technologijų finansavimą, o jei dar kas lieka - skirti mokslui. Kol tos dvaro intrigos tęsiasi, vieną dieną atsibudę galime rasti barbarus prie vartų su “naujų” mokslininkų uniforma, išmokslintų religinėse sektose, scientologų centre ar parapsichologijos akademijoje, pasiruošusių vesti mus atgal į viduramžius.

Kokia išeitis? Mokslininkai turi skleisti visuomenei mokslo žinias ir plėsti mokslą išmanančių žmonių ratą. Reikia pakelti gamtamokslinių žinių lygį vidurinėse (“tautinėse”) mokyklose, padidinant pamokų skaičių ir mokymo kokybę, nes, kaip sakė C.P.Snow’as prieš keturis dešimtmečius, “privalome save mokyti arba žūti”.